Kadras iš rež. Audriaus Juzėno filmo „Pelėdų kalnas“. Luko Juzėno nuotr.

„Vilniaus geto“ (2006) ir „Ekskursantės“ (2013) režisieriaus Audriaus Juzėno naujasis kūrinys „Pelėdų kalnas“ – filmas, plačiajai auditorijai pirmąkart parodytas šių metų Vasario 16-ąją – pretendavo tapti dar vienu skambiu Lietuvos šimtmečio akordu. Dramatiška istorija apie pasipriešinimą ir meilę pokario Lietuvoje – bandymas užpildyti tuštumą, kuri tvyrojo mūsų šalies istorinio kino plotmėje ir išstumti iš pokarį vaizduojančių filmų panteono žymiąją 7 dešimtmečio pabaigos trijulę – „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“ ir „Laiptai į dangų“. Tikslas Lietuvos šimtmečio proga stiprinti patriotinį naratyvą – sveikintinas, tačiau šio gražaus siekio „Pelėdų kalnas“ neįvykdo. Kodėl? Nes per daug meilės.

„Tais laikais žmonės irgi santykiaudavo“, – pateikiu stipriai cenzūruotą versiją frazės, kurią girdėjau pasibaigus filmui slinkdamas pro grupelę vaikinų, sėdėjusių kitoje eilėje. Taip. Susidaro įspūdis, kad būtent sekso tema filme yra ašinė: scenų, atskleidžiančių veikėjų vidinę motyvaciją, iš esmės nėra. Vis dėlo gausu epizodų, kurie sakyte sako, kad pokario Kauno jaunimą buvo užvaldę tikrų tikriausios hormonų audros: pradedant Tado nuotykiais su moteriškomis kojinėmis spekuliuojančia ruse kaimyne (neapleidžia įspūdis, kad smulkių spekuliantų, vagišių ir alkoholikų etiketė filme klijuojama be išimties visiems atvykėliams), tęsiant įdomia, tačiau nelogiška iš vandens ištraukto Šmelingo šildymo operacija, baigiant scena kino teatre (kažkodėl visiškai tuščiame), kai nyki veikėja neįsimenamu vardu (akt. Paulina Taujanskaitė) tenkinama oraliniu būdu, žiūrint kino kroniką apie Stalino mirtį.

Pastaroji scena, atrodo, yra kertinė šiame filme: prisitaikėlis Tadas, partizaną (?) Šmelingą įsimylėjusi mergina, seksas ir Stalino mirtis – galbūt tai būtų geniali kombinacija, jei nebūtų vulgaru ir... nelogiška (jau minėta kino teatro tuštuma, nebūdinga 1953 metams; faktas, kad Šmelingą veikėją matė viso labo triskart (dukart bučiavosi, trečiąkart – atpažino lavoną); jos rankose gniaužoma Šmelingo nuotrauka iš baudžiamosios bylos (taip, žinoma, čekistai išties į kairę ir į dešinę dalindavo žuvusių rezistentų nuotraukas); ciniškas spekuliantas Tadas, kuris kiekvieną vakarą leidžia brangiuose restoranuose, tačiau infantiliai palūžta prieš jaunystės dienų simpatiją). Pamąstymui ir vaizduotės lavinimui – šių dienų #metoo kontekste pabandykite mintyse apkeisti šios scenos veikėjus vietomis. Būtų drąsu, ar ne?

Viena sekso scenų sulaukė bendro visos salės sukikenimo – eilinį kartą pasiguldydamas kaimynę rusę, Tadas mesteli citatą („Moteris turi būti nuo žemės“), kurią kažkodėl priskyrė Jonui Basanavičiui – nors žiūrovai labai nudžiugo eilinio pasidulkinimo preliudijoje išgirdę tautos patriarcho vardą, tačiau šis mažas epizodas verčia susimąstyti ne apie žiūrovus, o apie kino kūrėjų vertybinį santykį su Lietuvos istorija.

Istorija, kuri šio filmo kontekste tampa kažkokia gumine erdve, kurioje galima sutalpinti gausybę nelogiškumų, absurdiškų sprendimų ir smulkių klaidų, rodančių filmo autorių neįsigilinimą į vaizduojamą epochą (filmas „Ignotas grįžo namo“ buvo sukurtas 1957 m., o ne 1952 m. ar juo labiau 1949 m.; marškiniai sagutėmis susegamomis rankovėmis atsirado gerokai vėliau – bet negi ieškosi sąsagų, negi tai kas nors pastebės?). Įdomus ir filmo autorių įsivaizdavimas apie žmogaus palaikų irimo spartą (1949 m. per Rytprūsius keliaujanti partizanų grupė aptinka nuspėjamai raudonarmiečių išprievartautos vokietės lavoną; 1952 m. Paulinos Taujanskaitės vaidinamai herojei atpažinti pateikiamas prieš trejus metus (!) nukauto Šmelingo kūnas). Tokių netikslumų ir konfliktų su logika „Pelėdų kalne“ yra gausu – tai nepadaro šio kūrinio geresnio.

Žinoma, tai tik detalės. Juk svarbiausia – patriotizmas. „Esmė juk tai, kad ši juosta skatina patriotizmą ir verčia mus gerbti tų, kurie žuvo už mūsų tautos laisvę, atminimą“, – įsivaizduoju tokius teiginius išgirsti iš kokio nors visuomenės veikėjo, kuriam ši juosta pasirodys ne tokia ir prasta, kokia ji yra. Taip – patriotizmo skatinimas yra svarbus. Deja, „Pelėdų kalnas“ su tuo turi bendra mažai – tiek, kiek bendra su patriotizmu turi Šmelingo talismanu (ir vienu pagrindinių filmo simboliu) tapusi saga su Vyčiu – nedaug. Ar patriotizmą šiame filme turėtų skatinti partizanų atliekama daina? O gal viena baigiamųjų scenų, kai iš visų pusių apsuptas Lietuvos partizanas vieną po kito guldo sovietų karius (kurie it idiotai eina prie jo be jokios savisaugos)? Tokias patriotizmo apraiškas būtų galima drąsiai įvardinti parodomosiomis. „Pelėdų kalne“ tautiniai jausmai užima antraeilę ar trečiaeilę poziciją, pirmąją vietą užleisdami pokario metų „Amerikietišką pyragą“ primenančiam siužetui.

Miglotam siužetui. Siužetui, kuris yra padrikas ir neatsako į pagrindinius kylančius klausimus. Tai kas vis dėlto buvo Šmelingas? Partizanas? Antisovietinės organizacijos narys? O galbūt tiesiog užsisvajojęs paauglys, kurio pagrindinė pasipriešinimo režimui forma – ant sienų sukabintų Stalino portretų deginimas? Kas yra šio filmo pagrindinė veikėja: Paulinos Taujanskaitės suvaidinta mergina ar ta kita, kuri savo nuogu kūnu šildo Šmelingą (ir, kaip leidžiama suprasti, tuo momentu nuo jo tampa nėščia – „Pelėdų kalnas“ kelia daug įdomių minčių apie žmogaus kūno fiziologinius ypatumus)? Kas yra Tadas ir kam išvis reikalinga jo siužetinė linija? Ką ji mums pasako? Kodėl vokietis radistas Rossmanas (kurio vardas kažkodėl stebuklingai sutampa su vokiečių partizano, išties kovojusio lietuvių gretose, vardu) visiems kantriai aiškina, kad tai – ne jo karas, tačiau visai nesiekia grįžti į Vokietiją – net keleriems metams po karo pabaigos prabėgus jam tiesiog patinka slapstytis Lietuvoje. Mįslingi veikėjai, nelogiški jų sprendimai ir keisti tų sprendimų rezultatai – tuo ypatingas „Pelėdų kalno“ siužetas.

Kas teigiama šiame filme? Džiaugtis verčia nebent tai, kad režisierius pasirinko ne valentinų ir meluojančių moterų ar berniukų nutampytas Lietuvos scenos ir televizijos ekrano žvaigždutes, tačiau jaunus, mažai žinomus aktorius. Aktorius, kurie, dera pasakyti, nepaisant silpno „Pelėdų kalno“ siužeto, pasirodo visai neblogai. Žinoma, vien gero jų pasirodymo neužtenka tam, kad „Pelėdų kalnas“ taptų geru filmu, tačiau leidžia tikėtis, kad ateityje išvysime Aidą Jurgaitį, Arną Danusą ar Rūtą Šmergelytę kituose, kokybiškesniuose, filmuose.

Reikia būti sąžiningam ir pasakyti, kad „Pelėdų kalnas“ – toli gražu ne blogiausia istorinė juosta (juo labiau – ne blogiausias filmas apskritai), sukurta per pastaruosius metus – filmą žiūrėti yra įdomiau nei „Emiliją iš Laisvės alėjos“, tačiau laurų ir pagyrų, kurių nusipelnė už paprastą, bet įtraukiančią „Ekskursantę“, Audrius Juzėnas už „Pelėdų kalną“ nenusipelno – filmas, apskritai vertinant, yra nuobodus ir neužkabinantis. Domėtis Lietuvos istorija yra gerai, tačiau tai pasakytina ne tik apie būsimus šio filmo žiūrovus, tačiau ir apie kūrybinę grupę, palikusią gausybę netikslumų ir nelogiškumų. „Pelėdų kalnas“ – vienas iš tų filmų, kurių treileris sudomina, verčia laukti, verčia tikėtis, tačiau pats filmas vilčių, deja, nepateisina.

Filmo anonsas: