Wolf Erlbuch „Antis, Mirtis ir tulpė“

„Kas tu tokia ir ko slankioji man iš paskos?“ – paklausė Antis, kurią jau kurį laiką persekiojo keista nuojauta. „Malonu, kad pagaliau mane pajutai“, – atsiliepė Mirtis. Taip prasideda vokiečių autoriaus ir iliustruotojo Wolfo Erlbrucho knyga „Antis, Mirtis ir tulpė“, kurią Lietuvoje išleido leidykla „Odilė“.

Knygoje Hanso Christiano Anderseno medaliu ir Astridos Lindgren atminimo premija apdovanotas autorius nedaugžodžiaudamas ir pasitelkdamas minimalistines iliustracijas pasakoja apie tai, kaip Ančiai palaipsniui pavyko susibičiuliauti su Mirtimi ir susitaikyti su savo laikinumu.

Mirties artumas iš pradžių baugina Antį, nes juk kam gi kitam ji čia, jei tam, kad atneštų kažką blogo. Į tai Mirtis atšauna, kad nelaimes atneša gyvenimas, o ne ji. Tada Ančiai jau ėmė atrodyti, kad Mirtis, jei užmirštum, kas ji tokia, yra visai miela ir net pakvietė ją pasimaudyti. Ne tik pakvietė, tačiau ir sužvarbusią nuo šalto vandens vėliau ir sušildė. Kitą rytą nubudusi Antis apsidžiaugė, kad išgyveno ir paklausė Mirties, ką gi ši būtų dariusi, jei vis dėlto naktį Antis būtų mirusi. „Tada aš būčiau neišmiegojusi“, – nusižiovavo Mirtis. Panašu, kad ji turi ir neblogą humoro jausmą.

Po kurio laiko Antis ima klausinėti Mirties, kas gi būna numirus – ar danguje belieka tik sėdėti sau ant debesies ir žiūrėti į žemę? O kas jeigu patenki į pragarą? O ar jis iš viso egzistuoja. Į tai Mirtis tik pažvelgė ir nieko neatsakė.

Galiausiai Antis vieną žvarbią dieną nustojo kvėpuoti. Mirtis ją švelniai paėmė, nunešė prie didžiosios upės ir švelniai pastūmėjo. Ji, taip taip, Mirtis, netgi atrodė truputį nusiminusi.

W. Erlbrucho knygelę galima perskaityti per kelias minutes, tačiau jos užduoti klausimai lieka ilgam. Kiekvienas mūsų, kaip ir ta Antis, anksčiau ar vėliau susimąstome apie savo laikinumą, apie mirties buvimą šalia. Anot amerikiečių psichoterapeuto Irvino Yalomo, svarbiausi tokio pabudimo katalizatoriai gali būti tokie reikšmingi gyvenimo įvykiai kaip gedulas mirus artimam žmogui, liga, artimų santykių nutrūkimas, sunkios traumos, darbo praradimas ar keitimas, išėjimas į pensiją, netgi jubiliejai, mums primenantys, kad, deja, neiname jaunyn.

Wolf Erlbuch „Antis, Mirtis ir tulpė“

Taip, galime nuo šių minčių bėgti, galime jas užgniaužti, tačiau tai nėra geriausia taktika. Apie tai byloja ir W. Erlbucho knyga. Antis palaipsniui suvokia, kad, užuot baiminusis mirties, reikia susitaikyti su savo laikinumu. Niekada nežinome, ką mums atneš gyvenimas, o tai ir yra didžiausia paskata džiaugtis ir vertinti šią akimirką. Antis suvokia ir tai, kad, užuot tik smalsavus, kas gi bus po mirties, reikia susitelkti į tai, kaip pajausti prasmę ir pilnatvę būtent dabar.

Savo knygoje „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“ jau minėtasis I. Yalomas rašo apie tai, kaip žmonės įvairiausiais būdais bando pabėgti nuo minčių apie mirtį ir savo laikinumą. Štai jaunimas su mirties nerimu dažnai kovoja tapdami mirties šeimininkais ir įrankiais savo susikurtame smurtinių vaizdo žaidimų pasaulyje. Kiti tuo tarpu receptų ieško skirtingose religijose, kuriose svarbu tampa ne tiesos, žmogaus prigimties ir pašaukimo klausimai, o tiesiog jų gebėjimas veikti kaip raminamiesiems vaistams.

„Nors fizinė mirtis mus naikina, mintis apie mirtį gelbsti“, – teigia I. Yalomas. Jis pasakoja apie savo darbą su vėžiu susirgusiais pacientais, kuriems liga suteikė jėgų atsisakyti to, ko iš tikrųjų nenori. Jie „nuoširdžiau bendravo su tais, kuriuos myli, labiau džiaugėsi gamta: metų laikų kaita, gamtos grožiu, Kalėdomis ar Naujaisiais metais“. Kaip liudijo vienas pacientas: „Kaip gaila, kad tik dabar, kai mano kūną sugraužė vėžys, išmokau gyventi!“ Štai ką reiškia susidraugauti su mirtimi – mokytis gyventi, ne bėgti nuo jos suvokiant, kad dar nė vienam tai nepavyko, o visą dėmesį sutelkti į tai, kaip nugyventi gerą ir prasmingą gyvenimą, kaip per mums dovanotą laiką išskleisti savo talentus ir po savęs palikti pėdsaką, liudijantį, jog ne veltui ėjome šia žeme.

Wolf Erlbuch „Antis, Mirtis ir tulpė“

R. Erlbucho knygutė yra plonytė, nedaugžodžiaujanti, tačiau neapsigaukite, nes visa tai nereiškia, kad ji neturi ką pasakyti. Priešingai. Atmenu, kai man mažam bobutė skaitydavo Hanso Christiano Anderseno pasakas, kuriose pirmą kartą taip akivaizdžiai susidūriau su klausimais apie mirtį. Klausydamas šių pasakų mokiausi gyventi. Tikiu, kad ir R. Erlbucho knyga apie Anties ir Mirties susidraugavimą ne vieną privers susimąstyti ne apie mirtį, bet apie prasmingą gyvenimą.