Ugur Gurcuoglu nuotrauka

Kviečiame skaityti ištrauką iš prancūzų filosofės Simone Weil (1909-1943) knygos „Sunkis ir malonė“. Viena žymiausių XX a. mąstytojų pati 1934-1935 m. dirbo fizinį, monotonišką darbą prie konvejerio, kuris pakeitė jos pasaulėjautą. Kodėl filosofė dirbo fabrike? Skaitykite čia.

Žmogaus būklės paslaptis – tai, kad nėra pusiausvyros tarp žmogaus ir jį supančių gamtos jėgų, kurios jį be galo pranoksta, kai jis neveiklus; pusiausvyra atsiranda tik Veikloje, per kurią žmogus darbu atkuria savo paties gyvenimą.

Žmogaus didybė – gebėjimas visada atkurti savo gyvenimą. Atkurti tai, kas jam duota. Nusikalti netgi savo jungą. Darbu jis sukuria nuosavą gamtinę egzistenciją. Mokslu atkuria visatą simbolių priemonėmis. Menu atkuria savo kūno ir sielos sąjungą (plg. Eupalino kalbą[1]). Atkreipti dėmesį, kad kiekvienas iš šių trijų dalykų, paimtas atskirai, be ryšio su kitais dviem, yra kažkas vargano, tuščio ir bergždžio. Trijų vienovė: darbininkų kultūra (to dar turėsi palaukti)...

Pats Platonas tėra pirmtakas. Graikai buvo susipažinę su menu, sportu, bet ne su darbu. Šeimininkas – tai vergo vergas ta prasme, kad vergas sukuria šeimininką.
Du uždaviniai:
Individualizuoti mašiną;
Individualizuoti mokslą (populiarizacija, Sokrato modelio liaudies universitetas, duodantis amatų pagrindus).

Rankų darbas. Kodėl niekados nebūta jokio mistiko darbininko ar valstiečio, kuris būtų parašęs, kaip išnaudoti pasibjaurėjimą darbu? Siela vengia šio grėslaus pasibjaurėjimo, kuris taip dažnai mūsų tyko, ir stengiasi jo nematyti reaguodama vegetaciškai. Prisipažinti tą sau – mirtinas pavojus. Štai toks melo šaltinis, būdingas liaudies sluoksniams. (Kiekvienam lygmeniui būdingas savas melas.)
Toks pasibjaurėjimas – laiko našta. Prisipažindamas tą sau, bet tam nepasiduodamas, kyli aukštyn.
Pasibjaurėjimas visais savo pavidalais – viena iš vertingiausių menkystės apraiškų, duotų žmogui kaip kopėčios lipti aukštyn. Man šios malonės atseikėta su kaupu.
Bet kokį pasibjaurėjimą paversti pasibjaurėjimu savimi...

Monotonija – pats gražiausias arba pats baisiausias dalykas. Gražiausias, jei tai amžinybės atspindys. Baisiausias, jei tai nekintančios nepabaigiamybės ženklas. Peržengtas laikas arba sterilizuotas laikas.
Apskritimas – gražiosios monotonijos simbolis, švytuoklė – baisiosios monotonijos simbolis.

Darbo dvasingumas. Darbas varginančiu būdu leidžia patirti tikslingumo, atšokančio kaip kulka, reiškinį; dirbti, kad valgytum, valgyti, kad dirbtum... Jeigu vieną iš šių dviejų veiksmų laikome tikslu, atskyrę vieną nuo kito, mes žuvę. Tik apskritime slypi tiesa.
Voverė, bėganti ratu savo narvelyje, ir dangaus sferos sukimasis. Kraštutinė menkystė ir kraštutinė didybė.
Tik tada, kai žmogus žiūri į save kaip į voverę, bėgančią ratu apskritame narvelyje, ir nemeluoja sau, jis priartėja prie išganymo.

Didžioji rankų darbo bėda – tai, jog esi priverstas tokias ilgas valandas dėti pastangas tiesiog tam, kad išgyventum.
Vergas – tas, kuriam sunkiai triūsti siūloma ne dėl kokio gero tikslo, o tiesiog kad išgyventų.
Tada jis turi arba atsiriboti, arba nusiristi iki vegetacinio lygmens.

Joks žemiškas tikslingumas neatskiria darbininkų nuo Dievo. Tik jų vienų padėtis tokia. Bet kokiomis kitomis sąlygomis siūlomi asmeniniai tikslai, kaip širma atskiriantys žmogų nuo grynojo gėrio. Jiems tokios širmos nėra. Jie neturi nieko per daug, ko turėtų atsisakyti.

Dėti pastangas iš būtinybės, o ne dėl gėrio – būti stumiamam, o ne traukiamam, – kad palaikytume savo egzistenciją tiesiog tokią, kokia ji yra, – tai visada vergija.
Šia prasme darbininkų, gyvenančių iš rankų darbo, vergija neatšaukiama.

Pastanga be tikslingumo.
Tai baisu – arba gražiau už viską, – jeigu tai tikslingumas be tikslo. Vien tik grožis leidžia pasitenkinti tuo, kas yra.
Darbininkams poezijos reikia labiau negu duonos. Reikia, kad jų gyvenimas taptų poezija. Reikia amžinybės šviesos.
Vien tik religija gali būti tokios poezijos šaltinis.
Ne religija, o revoliucija yra opijus liaudžiai.
Tokios poezijos stygiumi galima paaiškinti visas demoralizavimo atmainas.

Vergija – tai darbas be amžinybės šviesos, be poezijos, be religijos.
O, kad amžinoji šviesa suteiktų ne prasmę gyventi ir dirbti, o pilnatvę, kuri išvaduoja nuo poreikio ieškoti tokios prasmės.
O jeigu to nėra, vieninteliais stimulais tampa prievarta ir pelnas. Prievarta reiškia liaudies engimą. Pelnas reiškia liaudies gadinimą.

Rankų darbas. Laikas, įsiskverbiantis į kūną. Per darbą žmogus tampa materija kaip Kristus per Eucharistiją. Darbas panašus į mirtį.

Reikia pereiti per mirtį. Reikia būti nužudytam, patirti pasaulio sunkį. Jeigu visa visata užgula nugarą žmogiškajai būtybei, ko stebėtis, kad jai skauda?
Darbas panašus į mirtį, jei nėra darbo stimulo. Veikti atsisakant veiklos vaisių.
Dirbti, – jeigu esi išsekęs, – tai būti pajungtam laiko kaip materijai. Mintis verčiama pereiti nuo vienos akimirkos prie kitos neužsikabindama nei už praeities, nei už ateities. Tai reiškia paklusti.

Džiaugsmai lygia greta su nuovargiu. Jusliniai džiaugsmai. Valgyti, ilsėtis, sekmadienio malonumai... Bet ne pinigai.
Jokia liaudies poezija nėra autentiška, jei joje nesama nuovargio ir alkio bei troškulio, kylančių iš nuovargio.


[1] Eupalinas Megarietis (VI a. pr. Kr.) – graikų inžinierius, pastatęs Samo tunelį. Paulis Valéry, pasirinkęs jį savo dialogo Eupalinas, arba Architektas (1921) herojumi, jo lūpomis aukština kūno ir sielos dermę, pasiekiamą mene.