Ian Espinosa/Unsplash.com nuotr.

Šis tekstas bus skelbiamas ir trečiajame žurnalo „Kultūros barai“ numeryje. Kviečiame prisidėti remiant kultūrinę žiniasklaidą ją prenumeruojant ar perkant atskirus numerius. 

Pavyzdingai surengtos šaudynės į judančius taikinius 2018 metų vasario 7–8 naktį prie Eufrato upės krantų neturėtų stebinti. Tie, kurių, kaip skelbia oficiali Kremliaus propaganda, nėra, nors jie kuo puikiausiai matomi ir stebimi, buvo preciziškai sumedžioti. Dar sykį buvo pakartota bei patvirtinta, kad Baracko Obamos tikrovės neigimo, „raudonų linijų“ ir perspėjimų nesilaikymo politika baigta.

Kol ginčijamasi, kiek dešimčių ar šimtų rusų buvo nukauta Sirijoje, dažnas politikos apžvalgininkas pažymi, jog tokio triuškinančio smūgio JAV karinės pajėgos niekada tiesiogiai nesudavė nei sovietams, nei dabartinei Rusijos Federacijai. Rusiškame tinklalapyje, nepavaldžiame Kremliui, šmėkštelėjo pavienės antraštės, skelbiančios apie „antrąją Cusimą sausumoje“. Opozicinis apžvalgininkas ir politinis veikėjas Andrejus Piontkovskis, atkreipęs dėmesį į tai, jog ne tiek svarbus „naftos fabrikėlis“, kurį rusai mėgino užgrobti, bet pažeminimas, kurį teko patirti tiek Rusijos politinei vadovybei, tiek rusų samdiniams – ir vienus, ir kitus siejo įsitikinimas, kad nebaudžiamiems galima vykdyti bet kokius karo nusikaltimus nuo Ukrainos iki Sirijos. A. Piontkovskis, šmaikštaudamas apie tarptautinę „rusiško ginklo gėdą“, sutriuškinimą susiejo su Vladimiru Putinu asmeniškai, pavadinęs „Pusimos [mūšiu]“:

Tuo tarpu oficialūs propagandos ruporai mūsų Rytų kaimynystėje linkę skelbti ką kita. Pavyzdžiui, Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas, atsakęs, jog šalies vadovybė neturi jokių duomenų apie Rusijos piliečius Sirijoje, išskyrus tuos, kurie atlieka karinę tarnybą, nusistebėjo, kodėl reikėtų skelbti gedulą dėl ten žuvusiųjų, nes, pasak jo, nėra jokių patikimų duomenų, ir ėmėsi komentuoti aktoriaus Aleksejaus Serebriakovo žodžius apie nacionalinę Rusijos idėją – „jėgą, įžūlumą ir chamiškumą“. Tiek į Rytus, tiek į Vakarus nuo Lietuvos, informaciniuose verpetuose šį sutriuškinimą gaubia ramybė, apsiribojant būtiniausiais trumpais pareiškimais ar sausu informavimu, bet nė žodžiu per daug, neprasitariant, kas įvyko. Kryptingai paviešinami duomenys, kaip antai JAV karinės žvalgybos atrinkti ir perduoti „The Washington Post“ – įšvirkšti kruopščiai parinktomis, ribotomis dozėmis, tausojant rusiško hospiso pacientus. Priminta, jog dar 2018 metų sausio pabaigoje buvo perimti oligarcho Jevgenijaus Prigožino pašnekesiai su neįvardintu aukštu Sirijos pareigūnu, kurių metu J. Prigožinas pažadėjo, jog vasario pradžioje bus imtasi iniciatyvos, pasitelkus „tvirtus ir ryžtingus“ veiksmus. Ten pat pastebėta, jog JAV karinėms pajėgoms, veikiančios Sirijoje nuo 2015 m. ir padedančioms savo sąjungininkams kovoti su „Islamo valstybe“, buvo mestas bene rimčiausias iššūkis. Pastaraisiais metais JAV ir Rusijos Federacijos atsakingi karininkai vos ne kiekvieną dieną palaikydavo telefoninį ryšį, siekdami išvengti atsitiktinių susidūrimų. „The Washington Post“ straipsnyje nurodoma, jog rusai puikiai suvokė, ką darą ir kokią žalą sukėlė bendradarbiavimui ateityje .

Žinomi dalykai žinomi nedaugeliui. Ypač, kai savanoriškai atsisakoma žinoti.

„Liberalumo“ ir „progresyvumo“ lokomotyvo priešakyje skuodžiančios JAV masinės indoktrinacijos priemonės, vis dar tebevadinamos „žiniasklaida“, yra krečiamos ne vien tik antitrampinio obsesinio-kompulsinio drebulio. „New York Times“ paskelbtame straipsnyje „Motina rusė gedi sūnaus, nukauto JAV smūgio metu“ pasakojama apie sielvarto apimtus Sirijoje žuvusių samdinių artimuosius. Kaip skaitytojui išaiškinama minėtoje publikacijoje, juos kariauti išginė ne vien tik nedarbas ir skurdas, bet ir „patriotiniai jausmai“. Kokius karo nusikaltimus minėti „patriotai“ įvykdė ne vien Sirijoje, bet ir kitų Rusijos surengtų karinių agresijų metu, neklausiama. „U. S. News & World Report“, labai glaustai užsiminusios apie JAV gynybos sekretoriaus Jameso Normano Mattiso atsisakymą spėlioti, ar Rusija vadovavo sunaikintiems taktiniams junginiams, kas juose dalyvavo ir kokie buvo jų motyvai, didesnę teksto dalį paskiria Rusijos atstovų pasisakymams, pabrėžiant, jog grėsmingai balansuojama ties pavojinga tiesioginio karinio konflikto riba. Tai, jog patys Rusijos atstovai ką tik paminėtas ribas ne šiaip sau kerta, o paprasčiausiai spjauna ant jų ir nutrina, provokuodami atvirą konfrontaciją su Vakarais, savaime suprantama, neužsimenama. „The Huffington Post“, nenukrypstamai brėždama kairuoliško politinio korektiškumo liniją, nutyli apie Sirijoje netoli Deir al-Zouro rusus užklupusį sutriuškinimą. Be abejo, šis „liberalizmo“ ir „progresyvizmo“ redutas iššauna publikacijų apie „rusų samdinius Sirijoje“, kaip antai – skaitytojams pranešama, kad šių samdinių „[...] istorija yra verta populiaraus Holivudo vasaros [sezono] filmo.“ Žinoma, kad ir kas nutiktų Sirijoje, pirmiausia kliūna D. Trumpui, bet tik ne „Hezbollah“ („Dievo partija“ – iškalbingas pavadinimas, apibūdinantis reikalo esmę bei neišvengiamą įvykių eigą), iraniečių ar rusų smogikams. Kas yra savaime suprantama, kadangi kairiųjų „naujojo normalumo“ pasaulyje „melas yra tiesa“.

Nors Vakarų viešojoje erdvėje, kalbant apie 2018 m. vasario 7–8 d. naikinamąjį susirėmimą Sirijoje, aiškiai įvardinama „Vagnerio grupė“, neužduodami patys paprasčiausi klausimai: kas tas „Vagneris“, kodėl „Vagneris“ ir kur minėti „vagneriškiai“ pasižymėjo? Taip iškyla itin nemalonūs ir kartu akivaizdūs faktai, apie kuriuos politinio korektiškumo labui Vakaruose linkstama patylėti: atsargos papulkininkis Dmitrijus Utkinas pelnė pravardę „Vagneris“ dėl to, kad žavisi Trečiojo Reicho ideologija bei estetika – atitinkamai pavadinta ir privati karinė kompanija. O idėjos reiškia pasekmes. Suformuota dar 2013 metais Sirijoje smarkiai nukraujavusio „Slavų korpuso“ pagrindu, vadinamoji „Vagnerio“ grupė kartu su Rusijos Federacijos kariniais daliniais aktyviai prisidėjo okupuojant Krymą, vėliau dalyvavo vykdant karinę agresiją Rytų Ukrainoje, Luhansko srityje. Tačiau Vakarų žurnalistai taip sunerimę dėl „SS dalinių paradų Baltijos valstybių sostinėse“ bei antisemitizmo, neva apėmusio Ukrainą, juos taip baugina „naujų Europos ksenofobų“ grėsmė, esą galinti pakeisti visą žemyną, kad nerandama nei laiko, nei galimybių pasidomėti rusonacizmo apraiškomis ir įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui faktais.

Internete, pirmiausia ukrainietiškame segmente, paplito „ikona“ –parodija „Šventasis Džimas Vatapjovys“ – JAV gynybos sekretoriaus Jameso Normano Mattiso galvą supa raidžių „MADDOG“ („Pamišęs šuo“) nimbas, o apačioje įrašyta „2018 psalmės“ citata: „Ir jeigu vėl jie ištars, kad jų ten nėra, vadinasi, jų ten tuomet nėra ir nebebus...“ (iš asmeninės autoriaus kolekcijos).

Rusų karinės kvazipajėgos, diriguojant Kremliui, nuosekliai stūmėsi tiesioginio kovinio kontakto su JAV link. Pavyzdžiui, rusų kariniams specialistams nutiesus tiltą per Eufrato upę – ko amerikiečiai primygtinai prašė nedaryti, laikantis susitarimų, neeskaluoti ir taip įtemptos padėties, nepažeidinėti susitarimų – šis tiltas buvo tiesiog nuplautas. Dar 2018 metų sausio 6 dieną amerikiečių sąjungininkai atidarė Tabqa (arba al-Thawra) užtvankos šliuzus, dėl ko tiltas ir griuvo, neatlaikęs srovės. Tačiau kariniai rusų inžinieriai tiltą vėl atstatė ir kovinės grupės išžygiavo бить «пиндосов» по-русски (rus. „mušti „pindosus“ rusiškai“). „Vagnerio“ die Kampfgruppe užsispyrėliškas veržimasis baigėsi dėsningai – jiems vadovavo ne „dykumų lapinas“, bet Kremliaus kleptomafijos parankiniai, o rusonacistinė „romantika“ (kaip ir jų nacionalsocialistinių sąjungininkų Antrojo pasaulinio karo metais) buvo ištaškyta amerikiečių karinės aviacijos.

Rusų žurnalistas ir karo apžvalgininkas Pavelas Felgengaueris pažymėjo: „Gerai paruoštos ir ginkluotos „vagnerio“ TKG [taktinė kovinė grupė – aut. past] sutriuškinimas [...] pakerta moralinę dvasią visose ginkluotose pajėgose bei verčia suabejoti trilijonų vertės perginklavimo programos rezultatais ir bendru kariuomenės bei štabų pasiruošimu. Vasario 7 dienos mūšio pasekmės gali pasirodyti besančios kur kas rimtesnės, nei pats savaime taktinis pralaimėjimas prie tolimos upės svetimoje dykumoje.“ Minėtas karo apžvalgininkas, pabrėždamas, jog tokios grupės (o tai dar vienas Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą pripažinimas) „efektyviai naikino“ Ukrainos reguliariosios kariuomenės dalinius (šie Rusijos įvykdytų karo nusikaltimų ir susitarimų, ugnies nutraukimo nesilaikymo epizodai nusipelno atskiro straipsnio), konstatuoja, jog yra visiškai bejėgės prieš vakarietiško tipo kariuomenes. 

Tai, kas įvyko Sirijoje, vertintina kaip chrestomatinis atvejis, niekuo neišsiskiriantis istoriniame kontekste, jeigu „rusų partneriai“ laiku neišblaivinami. Pavyzdžiui, įsiplieskus Rusijos ir Japonijos karui, Rusijos imperijos karinis laivynas, išplaukęs iš Baltijos jūros uostų Japonijos krantų link, 1904 m. spalio 21–22 naktį apšaudė britų žvejybinius laivus (angl. The Dogger Bank Incident arba the Russian Outrage). Vienas žvejų valklaivis buvo nuskandintas, keturi apgadinti, žuvo britų kapitonas ir keli jūrininkai. Tačiau tuo rusų eskadra neapsiribojo – nukreipė ugnį į savo kreiserius „Aurora“ bei „Dmitrijus Donskojus“, apgadindami juos. Nuo rimtesnių nuostolių išgelbėjo niekam tikę Rusijos laivyno jūreivių taiklumas ir disciplina.

Kodėl rusai užpuolė žvejojančius britus jų įprastoje vietoje? Rusai pareiškė, jog juos neva atakavo Japonijos torpediniai kateriai (už beveik 30 000 kilometrų jūrų keliais nuo Japonijos krantų), savo kaltės nepripažino ir kompensuoti žalą atsisakė. Britų imperijos karo laivyno atstovai šalies politinei vadovybei turėjo vienintelį klausimą: ar nieko nelaukus plūduriuojantį rusiškų pamišėlių balaganą iš karto skandinti Lamanšo sąsiauryje, ar, atsižvelgiant į užpuolikų neadekvatumą ir siekiant išvengti galimų atsitiktinių civilių aukų, išleisti juos į platesnius Atlanto vandenis bei ten sudoroti. Didžiosios Britanijos politinė vadovybė nusprendė kitaip, Rusijos imperijos eskadra pasiekė Japonijos jūrą, kur netoli Cušimos salos buvo sunaikinta Japonijos imperatoriškojo laivyno.

Tokių agresyvių, niekuo neišprovokuotų Rusijos karinių pajėgų išpuolių sąvadą būtų galima publikuoti daugiatomių veikalų serija. Dėl to klausimas „kodėl“ pats savaime alsuoja ne tik naivumu, bet klausiančiojo silpnumu, kaip ir bandymai „nešališkai išsiaiškinti“, „suprasti motyvacija“, o ypač sukurti „komisiją incidentui ištirti“, kas reiškia, jog kaltininkas ne tik neišvengiamai išsisuks, bet ir nukentėjusysis bus apdergtas pramanytais kaltinimais. Kuo daugybę sykių vadinamieji „Vakarų partneriai“ gavo įsitikinti, „bendradarbiaudami“ su Rusijos imperija, kad ir kokį pavidalą ji mimikruodama įgytų. Triuškinantis smūgis nieko nelaukiant yra vienintelis adekvatus atsakas, kas ir įvyko Sirijoje 2018 metų vasario 7–8 naktį.

Rusija tradiciškai palaiko įtemptus santykius su kitomis valstybėmis, o „partnerystė“ ir „bendradarbiavimas“ tėra gera priedanga griaunamajai, priešiškai veiklai – šiuo atveju JAV nėra išimtis (užtenka paminėti vieną iš daugybės epizodų, kaip antai – branduolinio ginklo technologijų vagystę, įvykdytą prokomunistinio agentūrinio tinklo). Sovietų Sąjunga aktyviai dalyvavo ginkluotuose konfliktuose nuo Korėjo ir Vietnamo iki Nikaragvos bei Salvadoro, jau nekalbant apie smulkesnius išpuolius, pavyzdžiui, 1985 metų kovo mėnesį įvykdytą JAV kariuomenės majoro Arthuro Nicholsono žmogžudystę: karinių ryšių su Rytų Vokietija komisijos narį sovietai nušovė jam vykdant savo tiesiogines pareigas. Jis stebėjo sovietų veiksmus pagal abipusį susitarimą tam oficialiai nustatytoje vietoje – majoras neįžengė į uždraustą zoną, ugnį į jį ir lydėjusį seržantą sovietai atidengė be jokios priežasties; dėl šio incidento JAV atsisakė dalyvauti bendrame Antrojo pasaulinio karo 40-mečio minėjime. 

Pasaulio pabaigos laikrodis 2018 metais rodo be dviejų minučių vidurnaktį, ko nebuvo nei 1949-aisiais, nei 1984 metais – tokia pavojinga riba buvo pasiekta 1953-iaisiais. Kaip jau įprasta, JAV „progresyvūs“ ir „liberalūs“ veikėjai vieningu kairiuoju frontu puola D. Trumpą, gink Saulai Alinsky su Noamu Chomsky'u, neprisimindami savo Šiaurės Korėjos komunistinių ir Irano islamistinių bendražygių branduolinių grasinimų. Klausimas, kodėl karo chaosas mūsų dienomis išplito pasaulyje, kodėl nebeveikia tarptautinio saugumo sistema, kaip apskritai tapo įmanomas tiesioginis JAV ir Rusijos karinis susirėmimas, neužduotinas dėl akivaizdaus atsakymo: 

„Lankstumas“, o tiksliau kolaboravimas su agresoriais reiškia tik tokias ir jokiu būdu ne kitokias pasekmes: augantį agresoriaus apetitą, besiplečiančius agresijos mastus, dirbtinai sukeltas katastrofas. 

Naujasis Šimtametis karas, 1914 metais išprovokuotas Rusijos imperijos ir tęstas įvairių jos inkarnacijų, nuosekliai vykdomas iki mūsų dienų, įžengė į baigiamąją stadiją. Karinis konfliktas Sirijoje, kurstomas ir palaikomas tos pačios Rusijos, yra tik vienas iš naujojo Šimtamečio karo epizodų, tokių, kaip, tarkime, Ispanijos pilietinis karas 1936–1939 metais. Rusijai kolapsuojant ir vėl regeneruojantis, šiai iš dalies pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų: sėjant korupciją, suirutę bei karus aplinkui save, ne tik užgrobti naujas žemes ir išplėsti įtakos arealus, bet iš esmės pakirsti Vakarų civilizaciją – ypač nekenčiamą ir kartu ypač trokštamą pajungti sau.

Užteko Donaldui Trumpui JAV prezidento rinkimų kampanijos metu 2016 m. gegužės pirmosiomis dienomis nusistebėti, kodėl ore susidūrimus provokuojantys rusų kariniai lėktuvai nenumušami, kaipmat kilo kairiojo politinio aktyvo kauksmas visais JAV informaciniais kanalais. Obamidai su klintonitais pernelyg ilgai žaidė geopolitinį kirstuką arba „antišaškes“, pasiduodami Rytų tironams. Jų padarytą žalą (šiandien prisiminus Barackui Obamai avansu, net šiam dorai nepradėjus eiti prezidento pareigų, vadovaujantis vien politiškai korektiškomis ideologinėmis simpatijomis, suteikta Nobelio taikos premija atrodo itin cinišku aktu) vargu bau ar įmanoma ištaisyti. Tačiau bent daroma viskas, neleidžiant kryptingai bloginti padėtį. Turime vienintelę, kol kas gyvenamą planetą. Prie „didžiosios geopolitinės šachmatų lentos“ su rytietiškais ostapais benderiais amerikiečiai nebesės lošti jokių partijų ir nebeleis švaistytis bžezinskiška „šachmatų lenta“, o tiesiog pasiųs juos į egzistencinį nokautą. Kol (š)Nobelio taikos premijos laureato sektos pasekėjai negrįžo valdžion.