Kultūros barai 2018 Nr.2 

Kažkas iš gerai nusimanančių valdžios žmonių yra sakęs, kad Lietuva turi keleriopai mažiau turto negu Europos vidurkis. Kai mūsų šalies pastatus, rūmus, kelius, žmonių būstus, kitą materialųjį gėrį ir kultūros paveldą palygini su tuo, ką matai daugumoje Europos šalių, tenka pripažinti, kad tai tiesa. Tautos ir valstybės kaupia turtą ištisus šimtmečius, kiekviena karta stengiasi po savęs palikti daugiau negu rado. Tai ir yra paveldas. Senos turtingos šalys su senomis tradicijomis turi tokio kaupimo patirtį. Anglija, kurioje paminklosaugos principai susiklostė apie XVIII a., jau tada laikėsi nuostatos, kad joks griovimas neduoda naudos niekam, išskyrus tuos, kurie tuo verčiasi. Prieš porą metų, kai Lietuva pirmininkavo ES, Vilniuje buvo surengta tarptautinė paveldosaugos konferencija. English Heritage vadovas tąsyk kalbėjo apie dvejopą griovimo žalą. Pirmiausia, pati griovimo procedūra paprastai būna brangi, be to, labai teršia aplinką. Tačiau svarbiausia, kad į bet kokį dirbinį, statinį sudedama daug materialinių išteklių, ypač žmonių pastangų. Dabar nevertinami dalykai, praėjus ilgesniam laikui, pasirodo, turėję didelę kultūrinę vertę, deja, dėl trumparegiškumo ji prarasta. Taip jau yra. Seneka dar prieš du tūkstančius metų apgailestavęs, kad žmonėms būdinga žavėtis naujumu, o ne didybe.

 Šią liūdną tiesą priminė naujiena, kurią džiaugsmingai sugeneravo ir iškomunikavo Vilniaus savivaldybė ir Kultūros ministerija. Pasirodo, galų gale nutarta statyti naują koncertų salę, kurios Vilniuje tikrai labai trūksta. Ji būsianti skirta ne popsui, o rimtai simfoninei muzikai. Tokios salės pastaruoju metu pastatytos daugelyje didžiųjų Europos miestų.

Vilniuje nutarta naująją salę statyti ant Tauro kalno, nugriovus vadinamuosius Profsąjungų rūmus. Iškart kyla pora klausimų.

Į bet kokį dirbinį, statinį sudedama daug materialinių išteklių, ypač žmonių pastangų. Dabar nevertinami dalykai, praėjus ilgesniam laikui, pasirodo, turėję didelę kultūrinę vertę, deja, dėl trumparegiškumo ji prarasta.

Pirmiausia, ar ši vieta tinkamiausia? Rimtoms koncertų salėms paprastai parenkama pati geriausia vieta. Pasaulyje yra apgalvota metodika, kaip tokią vietą išrinkti. Tai nėra vien savivaldybės ir architekto nusiteikimo reikalas. Iš pirmo žvilgsnio, vieta ant Tauro kalno nėra labai tinkama. Nelengva būtų kopti į aukštą kalną vyresnio amžiaus žmonėms, ypač darganotu oru. Visuomeninis transportas kursuoja atokiai, o pastatyti automobilį vienas vargas, juo labiau ant kalno, kur vietos ir taip nėra. Nebus jauku vėlų vakarą išeiti į tamsą ant vėjų kiaurai perpučiamo kalno, gal dar per šlapdribą. Tai supranta ir sostinės meras Šimašius, pradėjęs kalbėti apie visokius liftus, eskalatorius, daugiaaukščius požeminius garažus. Prieš tai dalį kalno nukas, ką reikia pastatys ir vėl kaip nors žemėmis užpils. Ko gero, tai jau nebebus Tauro kalnas, o šiaip krūva žemių ant garažo stogo. Kiek tai kainuotų? Kad neprasidėtų dar viena nacionalinio stadiono statyba. Bet tuo tarpu pakalbėkime ne apie tai.

Pasvarstykime, ar apskritai verta, ar leistina nugriauti Profsąjungų rūmus, pastatytus prieš 55 metus (baigti 1963-iaisiais). Jau vien dėl amžiaus jie priskirtini saugotinam paveldui. Tai solidžios statybos reprezentaciniai rūmai su šiais laikais nebeprojektuojamomis kolonomis fasade, su įspūdingu apvaliu holu, gana didele sale, daugybe patogių patalpų. Panašius pastatus Lietuvoje galėtume suskaičiuoti ant rankų pirštų. Neoklasicistinė architektūra ant kalno gana gerai pritampa, bent jau nedarko aplinkos, priešingai negu greta išdygęs daugiabutis stiklo baisuoklis. Projektas kartotinis, parengtas Rusijoje, bet projektuotojai ar bent projektuotojų profesoriai dar mokėsi Europos akademijose ir buvo profesionalai. Praėjus daugiau negu pusei šimtmečio, tie keletas reprezentacinių rūmų visai neprastai atrodo. O dar po pusės šimtmečio šie klasicizmo niuansai turės reikšmės nebent meno istorikams. Ant kalno stovės tiesiog seni rūmai su sava istorija ir savomis tradicijomis. Nugriauti tokį pastatą būtų ne vien didžiausias neūkiškumas, bet ir nususintų istorinį miesto vaizdą.  Nesame tokie turtingi,  kad griautume gerus rūmus vien dėl kažkieno ambicijų ar verslo interesų. Arba todėl, kad pastato architektūra šiuo istorijos momentu yra nemadinga.

Griovimo (arba fasado radikalaus pakeitimo) iniciatoriai ištraukia dar vieną patriotizmo argumentą.  Apie vadinamąjį socrealistinį klasicizmą įprasta kalbėti iš aukšto, su ironija, girdi, tai niekam tikusi stalinistinė architektūra, vien tik gadinanti skonį ir nuodijanti sveiką tautos dvasią. Taigi palikti ant kalno Profsąjungų rūmus būtų nepatriotiška. Štai čia pats laikas prisiminti rusų klasiko Michailo Saltykovo-Ščedrino žodžius: prakalbo apie patriotizmą – vadinasi, nori kažin ką pavogti.  Valstybinis užsakymas, viešieji pirkimai, griovimas, šimtų, jei ne tūkstančių tonų statybos atliekų išvežimas, didelės, unikalios statybos. Galimybė gauti tokį didelį prestižinį užsakymą yra kiekvienos statybos kompanijos ir kiekvieno valdininko, atliekančio užsakovo funkcijas, svajonė. Tikras Klondaikas. Architektai irgi svajoja įsiamžinti tokioje iš visų pusių matomoje vietoje. Būta pasiūlymų, užuot rūmus nugriovus, neatpažįstamai juos perstatyti, fasadus su kolonomis pakeičiant naujausių formų plieno ir stiklo konstrukcijomis. Tokiomis, kad visi žagtelėtų. Nes dabar vertingiausias naujų statinių bruožas yra ne harmoningas įsiliejimas į aplinką, o gebėjimas šokiruoti. Kuo labiau šokiruoja, tuo statinys didingesnis, o architektas talentingesnis. Ne visur tokios puikios sąlygos kaip ant Tauro kalno. Kur nors laukuose ar miškuose, net jei grindis su lubomis vietomis sukeisi, niekas nė galvos nepasuks. Kitas dalykas, jei statysi vietoje, kuri patenka į UNESCO saugomo paveldo panoramą.

Nugriovus rūmus, veikiausiai paaiškės, kad ir vieta koncertų salei nelabai tinka, ir projektas pernelyg brangus, o pinigų nėra.  Ir pradės ant kalno dygti prestižiniai daugiabučiai. Kas galėtų paneigti, kad ne toks yra galutinis išsvajotasis investuotojų tikslas?

Štai čia pats laikas prisiminti rusų klasiko Michailo Saltykovo-Ščedrino žodžius: prakalbo apie patriotizmą – vadinasi, nori kažin ką pavogti.

Nuo seno įprasta, kad kiekviena ateinanti karta jaučiasi protingesnė už savo pirmtakus, mano atnešanti vien tikrą pažangą ir gerą skonį. Arba dar paprasčiau – nori pasireikšti, be to privengia konkurencijos su nueinančia „nuo scenos“ karta. Dažnas amatininkas pažintį su objektu pradeda nuo to, kad išsityčioja iš savo pirmtako („nagus tokiam reikia nukapoti“), architektai – ne išimtis. Pirmiausia būtinai reikia suniekinti netolimos praeities statinius. Pamenu, ano amžiaus 7-ajame dešimtmetyje ir dailininkai, ir architektai demonstravo atsainią nepagarbą XIX a. pabaigos–XX a. pradžios istoristiniam stiliui, net secesijai. Vilniuje, Gedimino (tuomet Lenino) prospekte, užsimota modernizuoti pirmuosius aukštus, visi seni (suprask, neskoningi) interjerai buvo keičiami naujais, pažangiais, kaip tada atrodė skoningais.  Bet iš tikrųjų pigesniais ir primityvesniais. Klasikinis to meto „architektūrinės minties“ pavyzdys – buvęs centrinis gastronomas, dar seniau – „Raudonojo Štralio“ restoranas, kurio fragmentas dar išlikęs parduotuvėje Salamander (Gedimino pr. 24).  Arba Centrinis paštas, kurio fasado rekonstrukcija iki šiol stebina grubia nepagarba praeities meistrų kūrybai. Tokia rekonstrukcija primena istoriją apie gerą fraką, kuris persiuvamas į kostiumą, tinkamą sovietiniam valdininkui.

Nesugebėjimas įžvelgti praeities darbų vertės, nepagarba jiems yra vien menko humanitarinio išsilavinimo ir žemos kultūros ženklas. Visais atžvilgiais – materialiniu ir kultūriniu – būsime turtingesni, jeigu senų rūmų negriausime, o naujus, jeigu tokių reikia, statysime kitoje vietoje. Tada bus su kuo juos palyginti, atskleidžiant savo pranašumus.

Tai, kad Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno šitiek metų stovi beviltiškai apleisti ir sienų „menininkų“ išniekinti, yra vien tik baisiausias valdžios apsileidimas. Tarsi nebūtų kam tų rūmų tinkamai panaudoti. Toli ieškoti net nereikėtų – štai čia pat, prie Lukiškių aikštės, Gedimino pr. 42, jau 70 metų įsikūrusi Lietuvos muzikos ir teatro akademija (buv. Valstybinė konservatorija). Per tiek laiko čia susiklostė turtingos tradicijos. Šių rūmų salės ir auditorijos mena mūsų klasikus, kurių darbus tęsia dabartinis Lietuvos muzikos ir teatro akademinės kultūros branduolys. Savo rūmuose Gedimino pr. 42 Muzikos akademija jau seniai nebetelpa, juoba kad didesniąją dalį rūmų užėmė administracinis aparatas, o fakultetai, katedros, auditorijos išsimėtę įvairiose patalpose miesto centre. Atrodytų, rūmus ant Tauro kalno perduoti Muzikos akademijai būtų visiškai logiška. Senuosiuose centriniuose ir Profsąjungų rūmuose turėtų tilpti visi, nemaža kitų patalpų dar ir atliktų. Toks kompleksas ne vien Muzikos akademijai sudarytų tinkamas darbo sąlygas. Tai būtų reikšmingas miesto kultūrinės traukos centras.  

Visais atžvilgiais – materialiniu ir kultūriniu – būsime turtingesni, jeigu senų rūmų negriausime, o naujus, jeigu tokių reikia, statysime kitoje vietoje. Tada bus su kuo juos palyginti, atskleidžiant savo pranašumus.

Bet yra aplinkybė, sunkinanti net pačią tokios idėjos svarstymo galimybę. Muzikos akademijai norima statyti naujus rūmus Kalnų parko slėnyje, už Čiurlionio ir Dvariono mokyklų, sklype, kuriame kadaise buvo dislokuotas sovietų karinis dalinys. Panašu, kad tiek Profsąjungų rūmų, tiek Muzikos akademijos likimą lems stambusis statybų verslas. Ne veltui Muzikos akademijos Tarybai pirmininkauja statybų verslo magnatas. Iškart darosi aiškiau, kodėl „akademiniam lygiui ir kūrybinei dvasiai“ pakelti būtinai reikia statyti naujus, modernius rūmus. Statybų verslas gautų riebų valstybinį užsakymą, o atlikusias patalpų gerose vietose, miesto centre būtų kas priglaudžia. Taip būtų „optimizuotas“ tiek patalpų, tiek prestižo klausimas – senuose centriniuose rūmuose gal liktų kokie reprezentaciniai, rektorato, globėjų kabinetai. Kaip pakiltų Lietuvos muzikos ir teatro meno prestižas, jeigu šalia akademijos stovėtų ne aprūdiję profesorių opeliukai, bet „elito“  lexusai ir landroveriai!

 Aukštųjų mokyklų, ypač humanitarinių, patalpos dėl garsių su jomis susijusių vardų, dėl tradicijų yra ypač reikšmingos, padeda išsaugoti ir ateinančioms kartoms perduoti kūrybinę tautos dvasią. (Ar tik ne todėl sovietmečiu buvo pasklidę gandai, kad ketinama visą universitetą iš senųjų, istorinių patalpų iškraustyti į „socialistinį“ užmiestį?). Studentai yra būtina gyvybingo miesto dalis. Matant, kaip bandoma išstumti iš miesto centro Muzikos akademiją, Tallat-Kelpšos konservatoriją, darosi liūdna. Kaune muzikos mokyklas irgi taikomasi iš centro ir senamiesčio iškelti į miesto pakraščius. Kai miestų ir net valstybės galvos yra riboto kultūrinio akiračio verslininkai, be to, su didelių „kultūrininkų“ ambicijomis, galima visko laukti. Panašu, kad Vilniaus centre liks tik viešbučiai ir verslo įstaigos.

Yra dalykų, be kurių save gerbiančios valstybės sostinė negali apsieiti. Galime džiaugtis, kad turime deramą prezidentūrą, neblogi Vyriausybės rūmai reprezentacinėje vietoje, daugelis ministerijų įsikūrusios pastatuose, kurie, regis, tiesiog patys turėtų įpareigoti, kad būtų dirbama atsakingiau. Valstybės finansinį ir ekonominį patikimumą reprezentuoja centrinis Valstybės bankas. Tvirti banko rūmai garbingoje vietoje yra ne šiaip užgaida, o valstybės orumo klausimas. Deja, pasirodo, juos išlaikyti neapsimoka, valstybės bankas kraustosi į eilinį pastatą miesto pakraštyje, o banko rūmai privatizuojami (pasiutusiai maloni procedūra!). Nepriklausoma Lietuva tarpukariu pasistatė Kaune puikius, pasigėrėjimą keliančius Valstybės banko rūmus, iki šiol primenančius, kad litas buvo viena tvirčiausių Europos valiutų. Bet dabartinė kaimiečių valdžia tokių net išlaikyti nepajėgia... O gal nemato prasmės, gal ir Lietuvos bankas jaučiasi ne valstybės institucija, bet provincijos buhalterija. Pasigirdo kalbos, kad visas valdžios įstaigas įkurdins viename „stiklainyje“. Patogu ir pigu – vieno sargo užtektų. Pastangos iškraustyti kultūros įstaigas iš senų vertingų pastatų geriausiose miesto vietose nėra naujos. Prieš keletą metų sumanyta „optimizuoti“ Vrublevskių biblioteką. Iškelkime iš centro, iš reprezentacinių patalpų svarbiausias valstybės įstaigas, aukštąsias mokyklas, ir miestas praras sostinės veidą, dvasinio valstybės centro atmosferą.

Tradicija, paveldas vieniems yra tautos ir valstybės pagrindas, kitiems – didžiausias trukdis. Pamenu, TV laidoje vienas iš architektų sąjungos vadų kaip vieną iš svarbiausių pasiekimų paminėjo „teritorijas, atkovotas iš paveldo“.

Yra dalykų, be kurių save gerbiančios valstybės sostinė negali apsieiti.

Įvairiausiems samprotavimams nuteikia ir Lukiškių aikštės istorija. Jos fiasco lėmė vien istorijos neišmanymas, nepagarba tradicijai ir paveldui. Atrodo, visos dabartinės koncepcijos, kaip tvarkyti Lukiškių aikštę, kuriamos pagal tai, kiek siekia dabar gyvenančiųjų atmintis. Yra žmonių, kurie tiesiogiai ir skaudžiai nukentėjo sovietų okupacijos metais – tremtiniai, 1941 m. sukilėliai, naciams 1941–1944 m. priešinęsi kovotojai, o ypač partizanai. Per karą po karo, trukusį dešimt metų, jų parodytas didvyriškumas, pasiaukojimas, patirtos kančios pelnė didžiausią pagarbą ir dėkingumą. Tačiau ir praeity būta pasipriešinimo kovų. Carinės Rusijos okupacijai priešinosi 1793, 1831, 1863 m. sukilėliai. Jie paguldė galvas seniai, prieš pusantro, net du šimtmečius. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvybės mažiau brangios. Juos prisiminti ir pagerbti yra mūsų priedermė. Nors kalbėjo skirtingomis kalbomis, priklausė skirtingiems luomams, bet visi paguldė galvas už Lietuvą, kurios herbas – Vytis. Žinoma, jei manome, kad mūsų Tėvynė yra ta Lietuva, kurios tūkstantmetį paminėjome prieš devynerius metus, kurios sostinė yra Vilnius, po keleto metų minėsiantis septynis šimtus metų, kai tapo žinomas kaip Lietuvos sostinė. Kai kuriems kovotojams už Lietuvos laisvę Lukiškių aikštėje buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Taigi ši aikštė yra tinkamiausia vieta pagerbti visų, kurie su ginklu rankose priešinosi okupantams, atminimą.

Su vėliava yra panašiai. Galima austi Lietuvos vėliavos spalvų juostas, megzti kepuraites, tačiau vėliava kaip oficialus valstybės ženklas yra griežtai nustatytos spalvos, proporcijų, nurodytas net jos pakabinimo būdas.

Pagerbiant didvyrius, žuvusius už savo Valstybę, negalima apeiti jos herbo. Lietuvos herbe yra Vytis – raitelis su pakeltu kardu. Anaiptol ne kiekvienas raitelis, iškėlęs kardą, jau yra mūsų herbas. Karingo raitelio vaizdas būdingesnis Eurazijos stepių tautoms. Lietuvos herbu laikomas tik nustatytas ir Konstitucijoje įtvirtintas labai konkretus vaizdas. Štai vokiečių, lenkų, austrų, rusų herbuose yra erelis su sparnais, išskėstais į šonus. Formaliai visi skiriasi tarsi nedaug, bet proporcijos ir piešinio niuansai leidžia juos be vargo atskirti. Anglų ir estų herbuose guli po tris liūtus. Menkiausias nukrypimas nuo piešinio, ir Valstybės herbais jų nebepavadinsi.

Žinoma, niekas negali uždrausti bet kam džiaugtis Vyčio – raitelio su pakeltu kardu – skulptūra, bareljefu, paveikslu. Daugelis patriotiškai nusiteikusių piliečių tokius yra pasistatę namuose, privačioje aplinkoje, kaimo turizmo sodybose. Toks Vytis, kokį norėta pastatyti Lukiškių aikštėje, kur Valstybė ketina pagerbti savo didvyrių atminimą, nebūtų tinkamas. Labai gerai, kad jam atsirado vieta Kaune, šalia pilies, šalia bokšto, atkurto šiek tiek butaforiškai, toje vietoje, kur rengiami operetės festivaliai. Nes tas raitelis, su atmestu į šoną skydu, labiau pasirengęs ne kovoti, o užtraukti „aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“. Ant Lietuvos traukinių atsirado „saviveiklinis“ Vytis kaip dekoratyvinis ženklas. Taip neturėtų būti – geležinkeliu riedantys traukiniai reprezentuoja valstybę, kerta jos sieną, todėl ant jų gali būti tik tikras herbas.

Su vėliava yra panašiai. Galima austi Lietuvos vėliavos spalvų juostas, megzti kepuraites, tačiau vėliava kaip oficialus valstybės ženklas yra griežtai nustatytos spalvos, proporcijų, nurodytas net jos pakabinimo būdas.

Per savo keleto šimtmečių istoriją Lukiškių aikštė niekada nebuvo pernelyg gerbiama miesto vieta. Buvusią turgavietę ir bausmių vykdymo vietą „svarbiausia valstybės aikšte“ pavertė sovietų režimas. Į eilinių „tarybinių piliečių“ atmintį, kad ir kokios skirtingos buvo jų pažiūros ir siekiai, įsirėžė didelė aikštė su Leninu per vidurį ir visokių sniečkų, griškevičių, brazauskų apeigos prie jo kojų. Praleidęs daugybę laiko šalia „svarbiausios valstybės aikštės“ esančiuose Muzikos akademijos rūmuose, to Lenino nelabai beprisimenu. Stovi akyse tik vienas kartas. Jį galima laikyti ypatingu šiuolaikinio meno kūriniu, savotišku performansu. Tai akimirka, kai „tautų vadas“, nukeltas nuo raudonojo pjedestalo, be batų, pamojavęs ranka  išskrido. Perfrazuojant komunistinį poetą, „ateina genijai ir vėl išnyksta, išskrido Leninas visiems laikams“.

Perdėtas Lukiškių aikštės susvarbinimas rodo, kad Leninas tebetūno mūsų pasąmonėje. Ši aikštė tapo klasicistine prieš septyniasdešimt metų, Leninas joje stovėjo maždaug keturis dešimtmečius, o laisva, be Lenino, ji prabuvo apie 30 metų. Atrodytų, pakako laiko Leniną iš galvų iškraustyti į istorijos šiukšlyną. Siekis aikštę būtinai pertvarkyti tėra pastangos nuslėpti, kad mums tai nepavyko. Ar tokia kova su simptomais nėra silpnumo ženklas? Sovietmečiu kuriant Lenino legendą, pasakota, kaip jis mėgęs Beethoveno Appassionatą, net toks filmas buvęs pastatytas. Tačiau tai nėra argumentas sudeginti šios sonatos natas. O gal didelis sąmoningumas ir patriotizmas lieptų apskritai neklausyti Beethoveno muzikos?

Pagal klasicizmo tradicijas aikštė buvo suprojektuota gerai – Peterburgo mokyklos auklėtinis architektas Vladislovas Mikučianis (1913–2000) ką jau ką, bet meno istoriją išmanė. Lenkai, prieš karą norėję Lukiškėse statyti paminklą Pilsudskiui, aikštę įsivaizdavo panašiai ir jau buvo pradėję tvarkyti. Tai buvo vienintelė ori klasicistinė, klasikinė aikštė Lietuvoje. Daug ironijos ir patyčių teko buvusioms takų dangoms, girdi, reikėję minti purvą. Ne visai taip. Ano paminklo statytojams tikrai būtų užtekę lėšų takus nors ir raudono granito plytomis iškloti. Bet jie turėjo dar iš imperijos paveldėtą supratimą, kad tikrasis orumas, tikroji prabanga – gruntinė danga. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas per inauguracijos ceremoniją į Eliziejaus rūmus ėjo aikštės takais, kurių žvyras buvo skubiai grėbliu palygintas. Takai Drottningholme – Švedijos karaliaus vasaros rezidencijoje – taip pat dengti žvyru. Daugelio Švedijos kaimų bažnyčių šventoriai taip pat žvyruoti, o netoli vartų rasi padėtą grėblį, kad išeidamas galėtum juos palyginti. Kiek perkeltine prasme būtų galima pasakyti, kad du šimtmečius partizanai guldė galvas už Lietuvos Žemę, o ne už mechaniniu būdu supjaustyto akmens grindinį.

Į eilinių „tarybinių piliečių“ atmintį, kad ir kokios skirtingos buvo jų pažiūros ir siekiai, įsirėžė didelė aikštė su Leninu per vidurį ir visokių sniečkų, griškevičių, brazauskų apeigos prie jo kojų.

Aikštę reikėjo paprasčiausiai prižiūrėti. Iš esmės tai kasdieninis komunalinių tarnybų darbas. Ji atrodė apgailėtinai, apsileidimas badė akis. Bet gal tai buvo daroma tyčia? Ekspertai, prieš porą dešimtmečių vertinę Lukiškes paveldosaugos požiūriu, siūlė aikštę palikti iš esmės nepakeistą. Tokią reikėjo saugoti, tokia iš pradžių ji buvo ir kultūros paveldo registre. Jaučiant, kad ant Leninu „užterštos“ žemės sukurti kažką specialiai antileniniško būtų prasta ir neoru, toje vietoje ketinta statyti kokį nors žemą neutralų daiktą.

Kai tik pradėta kalbėti apie radikalų pertvarkymą, atseit, sovietinė Lenino aikštė taps laisvos Lietuvos Lukiškių aikšte, vėl dingtelėjo Saltykovo-Ščedrino žodžiai apie patriotizmą. Dabartinis jau sutvarkytos aikštės vaizdas tą nuojautą patvirtino su kaupu. Rezultatas – nykūs plotai su akmens takais, nuklydusiais jiems patiems nesuprantamomis kryptimis. Iš Azijos importuotos akmens plytelės yra patogios, lengvai prižiūrimos, daugiausia džiaugsmo suteikusios tiems, kurie jas importavo. Aikštės plotai dideli, tačiau daro provincialaus skvero įspūdį. Nuostabus pavyzdys, kaip užsakovas su rangovu, sutartinai bendradarbiaudami tarpusavyje, paprasčiausiu būdu įsisavino nemažas lėšas. Tai kažkuo primena Gedimino prospekto rekonstrukciją. Po dešimtmečio matydamas trupančias trinkeles, išsiklaipiusius šaligatvius ir net Kudirkos aikštę, nejučia pagalvoji, kad toji rekonstrukcija buvo ne kas kita, kaip gerai organizuota vertingų prospekto grindinio trinkelių išvogimo akcija. Taip pavykusi, kad dabar siekiama kažką panašaus pakartoti ir Vokiečių gatvėje.

Tiek Gedimino prospekto grindinys, tiek Lukiškių aikštės „aerodromas“, tiek Profsąjungų rūmai patvirtina, kad nemokame vertinti ir saugoti to, ką gavome iš pirmtakų. Manome, kad vertingiausia tai, ką mes patys dabar darome, veikiame. Kadangi kurti nesiseka, atsigriebiame griaudami. Štai dar kartą sukeliama sovietinio paveldo naikinimo banga. Dabar užkliuvo kario paminklas kažkur už Miroslavo. Tai iš akmens iškalta didelė, gana įspūdinga galva, kažkuo primenanti sfinksą, kažkuo – Velykų salos figūras. Ant jos nėra sovietinių skiriamųjų ženklų, šalmas be žvaigždės, forma nei sovietinė, nei amerikietiška. Nuėmus užrašą apie „išvaduotojus“, galėtų riogsoti sau šimtmečius. Jos bijodami, parodome savo silpnumą, nesugebėjimą galvoti savo galva. Be to, ar sunaikinus visą tokį paveldą, nuo skulptūrų iki rūmų, neatrodys, kad nieko, jokios okupacijos nė nebuvo?

Tiek Gedimino prospekto grindinys, tiek Lukiškių aikštės „aerodromas“, tiek Profsąjungų rūmai patvirtina, kad nemokame vertinti ir saugoti to, ką gavome iš pirmtakų.

Toliau išvedžiojant, sovietmetis tėra trumputis tūkstantmetės Lietuvos istorijos epizodas. Dabar tyrinėjama Klaipėdos piliavietė, svarstoma galimybė pilį jei ne atstatyti, tai bent aiškiai pažymėti. Bet juk ją statė Livonijos ordinas, vadinasi, okupantai! Tad gal reikėtų piliavietę „patriotiškai“ užlyginti, o toje vietoje pastatyti modernų kultūros–pramogų–verslo–prekybos centrą?

Šimtmečiams einant, tauta, valstybė arba sukaupia paveldą, menantį ir įtvirtinantį jos istoriją bei kultūrą, arba pasitenkina vienadienėmis prekėmis. Niekada nebūsime turtingi, jeigu nesaugosime to, kas jau sukurta. Visa tai, kas gerai padaryta, turi būti saugoma, kad išliktų ateities kartoms. Teisinė paveldo apsaugos sistema būtina, bet dar svarbiau, kad patys žmonės – kūrėjai, statytojai, „investuotojai“ – turėtų nuovoką, supratimą, pagarbos protėvių palikimui jausmą. Sveikoje visuomenėje toks dalykas, kaip vadinamieji „misionierių sodai“, būtų neįmanomas.

Gali būti, kad tai laiko ženklas. Žmonija, bent jau Vakarų civilizacija, perėjo į naują – globalizacijos – fazę. Rusų kompozitorius ir mąstytojas Vladimiras Daškevičius mūsų laikus taikliai pavadino didžiuoju kultūriniu sulaukėjimu (Владимир Дашкевич. Великое культурное одичание. Москва. Russian Chess House. 2013). Palyginti nedaug itin stambių kompanijų gamina didžiąją pasaulio produkcijos dalį. Lietuvos mastu taip kelios maximos ir agrokoncernai jau bebaigią išplėsti savo valdas iki tolimiausių užkampių. Kūrybingiausia visuomenės dalis – vidurinioji klasė su fantazijomis apie laisvę ir demokratiją – stambiajam verslui mažiausiai reikalinga, net žalinga, ypač intelektualioji, dirbanti protinį darbą jos dalis. Su ja daug rūpesčio, jos kaip norėdamas nepastumdysi. Stambiam verslui reikia priklausomos ir klusnios darbo jėgos. Ne savarankiškai mąstančių, savų siekių turinčių žmonių, o būtent - darbo jėgos, kvalifikuotos savo profesijoje, ir tuo savo siekius bei interesus apsiribojančios. Viduriniąją klasę išstumti į nuošalę yra vienas iš pagrindinių stambiojo verslo siekių. Kad verslas stengiasi visus universitetus paversti aukšto lygio amatų mokyklomis, kokybiškai rengiančiomis kokybiškus specialistus, matome jau seniai. Statybų verslo magnato skyrimas Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos tarybos pirmininku rodo tik pirmuosius, bet jau matomus simptomus. Iškyla Karelo Čapeko „Karo su salamandromis“ vaizdai.

Šimtmečiams einant, tauta, valstybė arba sukaupia paveldą, menantį ir įtvirtinantį jos istoriją bei kultūrą, arba pasitenkina vienadienėmis prekėmis. Niekada nebūsime turtingi, jeigu nesaugosime to, kas jau sukurta.

Kadangi  viduriniosios klasės marginalizacija vyksta per kultūrą, suprantama, kodėl įtakingiausias Lietuvos oligarchas Seime susikūrė sau Kultūros komiteto pirmininko postą. Stambaus žemvaldžio siekis nusmukdyti kultūrą iki Naisių kolūkio kultūrnamio lygio yra visiškai suprantamas. Seimas ir Vyriausybė daug kalba apie paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui, tačiau viskas daroma priešingai. Tai reiškia, kad stambiojo verslo įtaka didėja.

„Nukultūrinimas“ vyksta dviem keliais – per popsą ir per avangardą. Tai dvi vieno medalio pusės. Dėl pirmojo tarsi viskas aišku – muzikinis popsas yra ideali smegenų skalavimo priemonė, individo dvasinius poreikius ir kultūrinę savivertę sutraukianti iki minimumo. Didelis „pasiekimas“ yra jau tai, kad įvairiausių „legendinių žvaigždžių“ koncertų ir „svogūnų“ pirmosiose eilėse sėdi vadinamasis politikos ir verslo elitas. Rimtų, talentingų, daug nusipelniusių muzikų dalyvavimas visokiuose televizijos šou, paiki tauškalai „vertinimo komisijose“ taip pat yra „didžiojo kultūrinio sulaukėjimo“ ženklas. Kaip ir kokios „Eurovizijos“ virtimas kone valstybinės svarbos įvykiu. Visiškai tiesmukas pavyzdys – prekybos centruose nuolat skambanti alinančiai nyki muzika. Jos paskirtis panaši kaip įvairiausių triukšmų, kuriais sovietų režimas slopindavo Vakarų radijo „balsus“. Žinoma, tikslas čia kitoks – prislopinti mastymą, kad žmonės mažiau dėmesingai žiūrėtų, ką perka ir kiek. Tą pripažįsta patys prekybos centrų administratoriai.

Vaizduojamasis menas turi savų popso žanrų. Kalbant apie destrukciją, ryškus vaidmuo tenka vienai iš labiausiai plintančių atmainų – piešimui ant sienų. Aiškios ribos tarp vandalizmo ir to, ką lyg jau galima vadinti menu, nėra. Vienas toks nykių sienų „gražintojas“ gyrėsi sukūręs kažką fantastiškai neregėto, kai tapetais su krioklio nuotraukomis apklijavo garažus dešiniajame Neries krante, nors tai primityviausia buitinio kičo forma. Įspūdinga vien tai, kad plotai dideli ir kainavo nemažai. Iš esmės tai patyčios. Net tada, kai panašūs dalykai daromi profesionalo ranka, vis tiek tai neprašytas kišimasis į kito autoriaus darbą. Kad ir koks būtų statinys, jis turi autorių, kurį reikėtų bent minimaliai gerbti. Sienų piešiniai – degradavimo ženklas. Apipieštos Profsąjungų rūmų kolonos, nors tai padarė tarsi garsus užsienio profesionalas, reiškė vieną – pastatas pasmerkiamas. „Lietuvos“ kino teatras prieš nugriaunant irgi buvo apipaišytas. Tuo sienų tapyba primena dažų žymes ant medžių, kuriuos numatoma iškirsti.

Menotyrininkai galėtų surengti konferenciją, kurioje aptartų, kam priskirti „pakabonus“ po Vilniaus tiltais, – popsui ar avangardui. Iš esmės tai savotiška grafičių, kuriais „išdailinta“ daugybė Vilniaus mūrų, atmaina.

Prie avangardo plitimo nemažai prisideda angažuoti ekspertai, žarstantys hipnotizuojančiai manieringas frazes ir skambius epitetus. Profesionalumas, meninė vertė nėra avangardo vertybės. Net menotyros profesorius neatskirs metalo laužo ar žemių krūvos nuo meno kūrinio, jei nebus įsakmiai pasakyta ar užrašyta, kad tai menas. Iš esmės avangardo rezultatas (o gal siekiamas tikslas?) – pagrindinių etikos ir estetikos sąvokų supainiojimas. Avangardas suardo etikos koordinačių sistemą, sujaukia senas kaip žmonija tarpusavio supratimo sąvokas. Prarandamas gebėjimas atskirti gėrį nuo blogio, grožį nuo bjaurasties. Radosi Lietuvoje ir atitinkamos poezijos. Įgimtas drovis neleidžia jos čia pacituoti, bet, pavyzdžiui, jaunos perspektyvios poetės Monikos Sudintaitės avangardinius „posmus“ visi norintieji gali rasti internete (http://literaturairmenas.lt/2016-10-21-nr-3586/3530-poezija/5473-monika-sudintaite). Avangardo esmę galutinai atskleidė žymus XX a. vokiečių kompozitorius Karlheinzas Stockhausenas (1928–2007), vienas iš didžiųjų XX a. avangardinės muzikos kūrėjų. Sovietmečiu jo kūrinių, jei tokių pavykdavo rasti, be prorektoriaus leidimo klausytis buvo nevalia. Taigi Stockhausenas pareiškė, esą Niujorko dangoraižių dvynių susprogdinimas yra didingiausias visų laikų meno kūrinys: „Tai, kas ten atsitiko, yra savaime suprantama – dabar jūs visi turite įsidėti į galvas – čia didžiausias meno kūrinys, koks kada yra buvęs (Also was da geschehen ist, ist natürlich – jetzt müssen Sie alle Ihr Gehirn umstellen – das größte Kunstwerk, was es je gegeben hat…).

Simptomiškai atrodo šių metų Nacionalinė premija dailininkams „už estetinį kūrybos provokatyvumą“. Ką tai reiškia, net patys autoriai rišliai paaiškinti nepajėgė.

Kažin ar galima pritarti dabartinei valstybės kultūros politikai, akivaizdžiai proteguojančiai avangardą. Naujausias žingsnis – jau dešimtmetį didžiausiomis pastangomis atkurdinėjamus Sapiegų rūmus atiduoti Vilniaus Šiuolaikinio meno centrui. Tarsi nepakaktų geriausioje miesto vietoje esančių ir jau gerokai nudrengtų, prišnerkštų Parodų rūmų. Ką bendra turi pastatas, liudijantis valstybei svarbią istoriją, su vadinamuoju avangardu? Būdinga „smulkmena“ – tuo metu, kai visa kultūra verčiama laikytis bado dietos, kai kultūrinei spaudai pritrūko keliasdešimties tūkstančių, ŠMC įsikūrimui Sapiegų rūmuose iš kažkur atsirado net penki milijonai eurų. Apskritai visa ši, it iš dangaus nukritusi istorija su Sapiegų rūmais mūsų kultūros visuomenei buvo netikėta. Žinia, su kumečiais ir kita smulkme nesitariama.  

Simptomiškai atrodo šių metų Nacionalinė premija dailininkams „už estetinį kūrybos provokatyvumą“. Ką tai reiškia, net patys autoriai rišliai paaiškinti nepajėgė. Menininkų pora, jau prieš gerą dešimtmetį palikusi Lietuvą, įsikūrė ten, kur  panašūs menai turi didesnį pasisekimą ir atneša didesnę naudą. Radę save toli nuo Tėvynės, jie gražiai verčiasi įvairiose vietose už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, kurdami įvairiausius vizualiuosius, dažnai vienadienius „projektus“. Norintieji gyventi ir kurti Tėvynėje, gausinti jos kultūros lobius tvirtą kosmopolitizmo kursą užėmusiai Kultūros ministerijai ne tokie įdomūs. Menininkams tai savotiška žinia – jei norite būti savo Valstybės įvertinti, maukit kuo toliau nuo jos ir ten „garsinkit Lietuvą“. 

Visa tai būtų gražu, pažangu, jei negalvotume, ką paliksime ateinančioms kartoms.  O gal globaliame stambiojo verslo pasaulyje taip ir turi būti? Mūsų menininkai leis purslus kur nors užjūriuose, o tuo tarpu į mūsų žemę ateis kiti žmonės, ir iš mūsų paveldo kurs savus meninius projektus, labai estetines ir labai provokatyvias instaliacijas.

Kultūros barai