Asociatyvi nuotrauka.

Evgenios Levin nuotrauka

Kęstučio Girniaus tekstas perpublikuojamas iš pirmojo žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ 2018 m. numerio.

Sovietinė praeitis dar ilgai bus su mumis, ką akivaizdžiai priminė diskusijos ir polemikos, kilusios po to, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) baigė viešinti KGB archyvinių asmens bylų registracijos žurnalą. Daugelis pasipiktino, kad buvo pranešta, jog KGB buvo užverbavusi aktorių Donatą Banionį ir dirigentą Saulių Sondeckį. Mažiau aistrų sukėlė panaši žinia apie vyskupą Vincentą Sladkevičių. Būta įvairiausių priekaištų centrui. Esą kaltinami mirusieji, kurie negali savęs ginti, ir apie kuriuos – tik gerai arba nieko. Pasikliaujama nežinia kokiais sumetimais 1987 m. sudarytu KGB sąrašu. Nesama patvirtinančios medžiagos, kad tariamieji agentai iš tiesų bendradarbiavo ir teikė vertingos medžiagos, o ne tik pateko į sąrašą, nieko nedarė arba parašė kelias bevertes ir neinformatyvias ataskaitas. LGGRTC esą turėjo labiau pabrėžti galimą duomenų nepatikimumą, pažymėti, kad KGB gal sudarė sąrašą, siekdama sukiršinti polemikas ir konfliktus.

Banionis ir Sondeckis yra kultūrininkai, meno žmonės, o kai kuriems lietuviams šitokie žmonės – riteriai sans peur, sans reproche, bet kokia jų kritika yra šventvagystė. Tai ryškiausiai rodo poeto Justino Marcinkevičiaus pavyzdys. Jau du kartus – 2003 ir 2015–2016 m. – kilo audringos diskusijos, paskelbus straipsnius, kuriuose buvo minimi Marcinkevičiaus ryšiai su LKP ir su saugumu, klausiama, kiek savo darbais jis prisidėjo prie partijos propagandos. Nepaisant to, kad Marcinkevičius 1961–1963 m. buvo kandidatas į LKP CK narius, vieni gerbėjai aiškino, kad Marcinkevičiaus pozicija visada buvusi nepriekaištinga. Kiti pripažįsta, kad gal būta kompromisų, bet Marcinkevičius juos daręs skatinamas tėvynės meilės. Suklupęs jis vėl išsitiesdavo, „kad drąsiais iššūkiais su kaupu išpirktų padarytus kompromisus“. Marcinkevičius yra ypatinga ikona, švenčiausiųjų švenčiausias. Kiti rašytojai sulaukia rūstesnio įvertinimo ar yra beveik užmirštami, kaip kadaise tarybinio Parnaso viršūnėse viešpatavę Eduardas Mieželaitis ar Juozas Baltušis.

Vis dėlto vyrauja polinkis kultūrinius pasiekimus laikyti išteisinimo pagrindu. Aktorius Remigijus Adomaitis klausia: „Kodėl būtent Donatą? Kodėl Sondeckį? Kodėl tuos žmones, kurie tik­rai daug padarė, daug nusipelnė ir yra visų gerbiami? Kodėl ant jų reikia pilti pamazgas?.. Kam iš viso šito reikia? Jie gerbiami ir įvertinti ne tik Tarybų valdžios, bet ir visų žmonių įvertinti“. Nurodęs, kad kritikos sulaukė tokios asmenybės kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Justinas Marcinkevičius ir Kazys Škirpa, Vidmantas Valiušaitis klausia, ar siekiama demoralizuoti tautą, sukurti įspūdį, kad Lietuvoje „garbingų, kilnių tikslų turinčių žmonių nebuvo ir nėra – čia vieni išdavikai, kolaborantai, apsimetėliai ir dviveidžiai, dirbantys vien už pinigus?“

Neleistina dėl kultūrinių jų pasiekimų mėginti nuslėpti menamą Sondeckio ir Banionio bend­radarbiavimą, traktuoti juos skirtingai negu eilinius į sąrašą patekusius mirtinguosius.

Gal būtų buvę galima jautriau paviešinti Banionio ir Sondeckio ryšius su KGB, pažymėti „Agentų sąrašo“ (po kritikos interneto svetainėje kgbveikla.lt pervadinto į „Agentūros bylų reg. žurnalą“) abejotiną patikimumą. Ir pabrėžti, kad sutikimas bendradarbiauti dar nereiškia, jog po to vykdei KGB nurodymus, jog esi tėvynės išdavikas. Bet reikia skelbti tokią medžiagą, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Mėginimas ją paslėpti ar nutylėti būtų nepateisinimas, dar ir bergždžias, nes šiomis dienomis neįmanoma visiems laikams nuslėpti tokios medžiagos – arba ji bus nutekinta, arba koks nors tyrėjas ją iškas ir paskelbs. Neleistina dėl kultūrinių jų pasiekimų mėginti nuslėpti menamą Sondeckio ir Banionio bend­radarbiavimą, traktuoti juos skirtingai negu eilinius į sąrašą patekusius mirtinguosius. Kas galioja vieniems, turėtų galioti ir kitiems. Gali gražiai eiliuoti, bet būti niekšas, gabus istorikas nėra būtinai doras žmogus, įžvalgūs fizikai gali būti politiniai analfabetai. Gebėjimai vienoje srityje retai perkeliami į kitą. Knutas Hamsunas, Louis-Ferdinandas Céline’as, Ezra Poundas – ne vieninteliai genialūs rašytojai, kurie buvo reakcionieriai, Jeanas-Paulis Sartre’as buvo vienas tarp daugelio, teisinusių Staliną ir sovietų represijas. Kūrinio vertė yra vienas dalykas, autoriaus dorovinės savybės – kitas. Hamsuno kūriniai skaitomi Norvegijos mokyk­lose, bet pamink­lai jam nepuošia miestelių aikščių.

Dirigentas prof. Saulius Sondeckis.

Būtu apmaudu, jei į KGB sąrašus patektų su saugumu nebendradarbiavę žmonės. Bet nepagrįsto kaltinimo išvengimas nėra tinkama dingstis neskelbti tokių dokumentų. Žinome, jog šitokie dokumentai nebus paskutinis žodis. Apkaltintojo gynėjai skubės paskelbti pateisinančios medžiagos, jei ji egzistuotų ir būtų surasta, argumentuos, kad reikalai iš tiesų ne tokie, kaip jie atrodo iš pirmo žvilgsnio, kad egzistuoja ir kitokia įvykių samprata. Apskritai sunku padėti tašką ant sudėtingų istorinių įvykių, net jei sutariama dėl pagrindinių faktų. Dar reikia juos sudėlioti, interpretuoti ir įvertinti, ir tam nėra algoritmų. Vieniems antisemitiški teiginiai Lietuvių fronto pareiškimuose yra pagrindas laikyti Kazį Škirpą odiozine asmenybe, kiti pabrėžia jo pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tai, kad jis vokiečiams atvirai skelbė šį siekį, kad dėl to jie neleido jam sugrįžti į Lietuvą, kad jis nei skatino, nei prisidėjo prie žudynių.

Kad ir kaip būtų sunku ir nemalonu, reikia pašalinti savo tautos ir šalies istorijos baltąsias dėmes. Tai jau daroma tokiu mastu, kuris buvo neįsivaizduojamas visai neseniai. Per pastaruosius dvidešimt metų gana nuodugniai tiriama nacių okupacija ir partizanų pasipriešinimas. Rasta daug medžiagos, kuri griauna romantizuotus pasakojimus apie šiuos sudėtingus mūsų istorijos laikotarpius. Nebeaiškinama, kad tik padug­nės dalyvavusios žydų žudynėse, kad Lietuvos valdininkai nieko bendro neturėję su Holokaustu. Netrūksta pastangų ištirti partizanų pasipriešinimą, nustatyti, kiek partizanų, ypač vadų, dalyvavo žydų ar rusų kaimiečių žudynėse, kokia buvusi partizanų baudžiamųjų operacijų apimtis, kiek nukentėjo nekaltų žmonių. Panašūs procesai vyksta kitose šalyse. JAV atvirai nagrinėjamas čiabuvių naikinimas, vergija ir baltaodžių rasizmas, atsisakoma sentimentalaus pilietinio karo vaizdavimo, reikalaujama pašalinti Konfederacijos generolų paminklus, dekonstruojami istorines asmenybes gaubiantys mitai. Prancūzijoje raginama pašalinti paminklus didžiajam Liudviko XIV ministrui Jeanui Baptiste‘ui Colbert‘ui, nes jis parašė vadinamąjį Code Noir, teisiškai sureguliavusį vergų ir vergvaldžių santykius Prancūzijos kolonijose.

Net Maskvos statytinis, entuziastingas masinių trėmimų, taigi masinių nusikaltimų vykdytojas Antanas Sniečkus yra vaizduojamas kaip slaptas patriotas. Rimtai traktuojami Algirdo Brazausko ir jo aplinkos pasakojimai, kad jie „ir tuomet dirbo Lietuvai“.

Ne visi mitų griovėjai yra tyraširdžiai tiesos ieškotojai. Kai kuriems rūpi sukurti lietuvių kaip žydšaudžių tautos regimybę, vaizduoti partizanus kaip banditus, krauju susitepusius nusikaltėlius, savo turtą ginančius išnaudotojus. Kartais tai daroma subtiliai, kartais tiesmukai ir primityviai, kaip Rūtos Vanagaitės mėginime juodinti partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Yra piktavalių tyrėjų, kurie, Valiušaičio žodžiais, siekia parodyti, kad išvis „nebuvo garbingų, kilnių tikslų turinčių lietuvių“. Bet negarbingi motyvai nereiškia, kad galima lengva ranka atmesti teiginius. Motyvai yra vienas dalykas, teiginių tiesa – kitas. O teiginių tiesa ar netiesa yra svarbiau.

Nors atviriau žvelgiama į nacių okupaciją ir partizanų kovas, dar stengiamasi rožinėmis spalvomis vaizduoti sovietmetį, ypač po Stalino mirties ir jo teroro sistemos demontavimo. Tebėra gaji triumfališka praeities samprata: drąsi tauta neatsisakė patriotinių nuostatų, svajojo apie nepriklausomybės atgavimą, išugdė nepaklusnią visuomenę, kurios nariai nenusilenkė netiesai. Gyventojų dauguma esą liko ištikima nepriklausomybės idealams, darė, ką galėjo, jog Lietuva ir lietuvybė klestėtų. Neneigiama, kad buvo kolaborantų ir išdavikų, bet kai reikia juos įvardyti, staiga jų nelieka. Visų širdyse vienaip ar kitaip, mažiau ar daugiau rusenusi meilė Lietuvai.

Net Maskvos statytinis, entuziastingas masinių trėmimų, taigi masinių nusikaltimų vykdytojas Antanas Sniečkus yra vaizduojamas kaip slaptas patriotas. Rimtai traktuojami Algirdo Brazausko ir jo aplinkos pasakojimai, kad jie „ir tuomet dirbo Lietuvai“. Kadangi jie klusniai vykdė Maskvos nurodymus, tai reikštų, kad ir Kremlius dirbo Lietuvai. Jei kompartijos pareigūnai buvo taurūs idealistai, tai kaip galima blogai galvoti apie menininkus ir kultūros darbuotojus? O jei šie pasidavė spaudimui, tai panašūs visų kitų reveransai netiesai ir okupantui taip pat pateisinami. Būta nuodėmių, bet jos buvo smulkios, lengvai pateisinamos. Sunku priešintis šiam nenuosekliam pasakojimui. Nacių okupacija ir partizanų kovos – jau praeitis, beveik nebėra gyvų liudytojų. Sovietinė praeitis dar nenugrimzdo į nepergyventų laikų gelmes, to laikotarpio suklupimai ir žaizdos yra suklupimai ir žaizdos daugelio žmonių, kurie dar gyvi ir linkę save teisinti ir palankiai vaizduoti.

Algirdas Mykolas Brazauskas.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Okupacija nėra ideali dirva dorai ir drąsai. Didžiųjų išbandymų metais daugiau žmonių suklumpa negu lieka skaisčiais šviesuoliais. Ne be pagrindo vokiečiai kalba apie „die Gnade der späten Geburt“, kad laimingi tie, kurie, dar negyvendami ar būdami vaikai nacių laikais, neįkrito į nacių dorovinę bedugnę, nenusidėjo, neprisidėjo prie nusikaltimų. Panašiai laimingos tos kartos lietuvių, kurie išvengė sovietmečio, tad neturėjo rinktis, ar atsispirti KGB spaudimui ir vilionėms, ar leistis užverbuojamiems ir po to spręsti, kokio masto duoklę duosi, ar stengtis atsitiesti ir nutraukti ryšį. Gali atrodyti neteisinga, net veidmainiška, kad tie, kuriems teko laimė nepergyventi bandymų, vertina veiksmus tų, kuriems likimas nebuvo toks dosnus, juolab kad kaltintojai veikiausiai būtų elgęsi lygiai taip pat. Nuovoka, kad laimė nusišypsojo tau, o ne kitiems, turėtų švelninti polinkį moralizuoti, smerkti, teisti, bet neturėtų nustelbti mėginimų suprasti praeitį bei priežastis, dėl kurių vieni pasuko kompromisų linkme, o kiti laikėsi tvirčiau. Neteisinga ir tai, kad į šiuos sąrašus ar jų pristatymą nepateko aukštieji partijos pareigūnai, kurie iš dalies prižiūrėjo KGB, nurodinėjo, ką daryti, gavo ir skaitė jų slaptus pranešimus. Šie represinės sistemos ramsčiai, jos vadovai, nebuvo verbuojami tapti agentais. Bet ir tai nėra priežastis neskelbti medžiagos.

Verbavimas buvo kasdienė KGB duona, sovietmečio tikrovės dalis. Per pirmąjį bolševikmetį buvo užverbuota 8000 agentų, 1952 m. sausio 1 d. veikiančių agentų skaičius pasiekė 23 200. Apskaičiuojama, kad nuo 1940–1991 m. su KGB Lietuvoje slapta bendradarbiavo apie 118 000 asmenų. Skaičius yra įspūdingas, nors nežinome, kiek pasirašiusiųjų teikė KGB vertingos medžiagos, ir kiek nieko nedarė. Ramanauskas-Vanagas tariamai buvo užverbuotas, bet jis nešnipinėjo, o greitai išėjo į mišką ir pradėjo vadovauti partizanų būriams. Jei daugiau negu 100 000 žmonių buvo užverbuoti, tai kiek dar atsisakė tapti agentais, atmetė saugumiečių grasinimus ir viliones? KGB ir kitais būdais įpareigodavo žmones patarnauti. Jei vieni buvo verbuojami į agentus, tai kiti buvo kviečiami tapti KGB rezervo karininkais net okupacijos saulėlydyje. Buvęs VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius buvo įtrauktas į KGB rezervo karininkų sąrašą 1989 m. gruodžio 26 d.

Kai kuriems tikintiesiems skaudu, kad viešumon iškeliamos Bažnyčios silpnybės ir trūkumai. Bet soviet­mečiu patys kunigai atvirai kalbėjo apie padėtį Bažnyčioje, verbuojamus kunigus, nesiliaujančias ir ne visada nesėkmingas pastangas priversti kunigus tapti valdžios klapčiukais.

Nebuvo nei profesijos, nei gyventojų sluoksnio, kurios narių KGB nebūtų mėginusi įtraukti į savo pinkles. Vis dėlto ypatingą dėmesį KGB skyrė konkrečioms profesijoms. Nuslopinus partizanus, sovietai laikė Katalikų Bažnyčią Lietuvoje pagrindiniu savo priešu, visomis priemonėmis siekė ją silpninti ir sunaikinti. Pirmaisiais pokario metais buvo stengiamasi užverbuoti bene kiek­vieną kunigą. Ne visi atlaikė spaudimą, ir apytikriai kas dešimtas pasiduodavo spaudimui. Gyvenant Stalino teroro šešėlyje, reikėjo drąsos nepaklusti saugumui, nes, kaip pažymi Arūnas Streikus, iš esmės kiekvienam dvasininkui buvo galima pritaikyti sovietinio baudžiamojo kodekso straipsnį, numačiusį bausmes už politinio pobūdžio nusikaltimus.

Ir vėliau KGB sėkmingai kišosi į Bažnyčios reikalus, mėgino verbuoti kunigus, ypač vyskupus ir kandidatus į juos, stengėsi užtikrinti, kad į kunigų seminariją patektų silpniausi, o ne geriausi kandidatai. KGB agentūros žurnale buvo ir vyskupas Vincentas Sladkevičius, kuris 1958 m. buvo įvardytas kaip KGB agentas. Po metų jis buvo išbrauktas iš sąrašų, ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Valdžia jam neleido eiti vyskupo pareigų, laikė antisovietiškai nusiteikusiu reakcionieriumi ir atidžiai stebėjo. Dėl to vyskupas Sigitas Tamkevičius ragina jį išbraukti iš KGB agentų sąrašų. Ir kiti vyskupai pasirašė pasižadėjimą bendradarbiauti. Vieni, kaip vyskupas Julijonas Steponavičius, pasirašė, bet informacijos neteikė. Jis sulaukė Sladkevičiaus likimo – buvo nušalintas nuo vyskupo pareigų ir ištremtas į Žagarę. Kiti nerodė panašaus atsparumo.

Iš tremties grįžęs vysk. Vincentas Sladkevičius MIC (kardinolas), meldžiasi prie Dievo tarno ark. J. Matulaičio sarkofago. Marijampolė, 1982 m.

Kai kuriems tikintiesiems skaudu, kad viešumon iškeliamos Bažnyčios silpnybės ir trūkumai. Bet soviet­mečiu patys kunigai atvirai kalbėjo apie padėtį Bažnyčioje, verbuojamus kunigus, nesiliaujančias ir ne visada nesėkmingas pastangas priversti kunigus tapti valdžios klapčiukais. Uolesnieji kunigai, tarp jų ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos (LKBK) redaktoriai, ne kartą reiškė susirūpinimą, kad Vatikanas vyskupais gali paskirti valdžiai pataikaujančius ir nuolaidžiaujančius kunigus. Net 1974 m., kaip vyskupai valdė tik dvi iš šešių vyskupijų, LKBK rašė, kad „Lietuvai pakanka esamų vyskupų ir nauji nepageidautini“. O vėliau teigė, kad „Lietuvai reikia vyskupų, kurie sugebėtų eiti su tikinčia tauta į kalėjimus, lagerius ir net į mirtį, o ne tokių, kurie tik stabdytų „iš apačios“ prasidėjusį dvasinį atgimimą“. Jei buvo galima atvirai kalbėti apie Bažnyčios padėtį ir iššūkius persekiojimo metais, apgailestauti, kad atsakingi dvasininkai šoko pagal valdžios dūdą, juo lengviau tai daryti dabar, kai Bažnyčia laisva. Tik atvirai žvelgdami į praeitį, galime įvertinti iššūkius ir išbandymus, su kuriais Bažnyčia turėjo grumtis, iš dalies suprasti, kodėl kai kurie neatlaikė spaudimo. Ir visapusiškiau įvertinti tuos, kurie nepasuko kompromisų keliu.

Būtų malonu manyti, kad susipažinimas su praeities klaidomis ir išbandymais leis ateinančioms kartoms išvengti jų. Toks požiūris yra perdėm optimistiškas – kiekviena okupacija turi savo kolaborantus ir išdavikus. 

Dažnai į KGB taikiklį patekdavo žurnalistai ir rašytojai. Pirmieji turėjo tiesiogiai skelbti propagandą, antrieji – vaizduoti gyvenimą pagal partijos nurodymus. Dar 1946 m. spalį, per visuotinį rašytojų suvažiavimą, šie „sielos inžinieriai“  buvo įnirtingai kaltinami įvairiomis nuodėmėmis, jiems buvo nedviprasmiškai nurodinėjama, kas darytina. Ne visi pakluso, dėl to paragavo lagerio ir kalėjimo duonos. Vėliau to pavojaus nebebuvo, bet užverbuotųjų procentas veikiausiai nemažėjo.

Aktorius Donatas Banionis.

Evgenios Levin nuotrauka

Banionio ir Sondeckio verbavimas yra pamokomas. Sondeckis buvo muzikas, o muzika yra bene ideologiškai neutraliausias, mažiausiai propagandai tinkamas menas. Banionis buvo aktorius, ne siužetų ar scenarijų autorius, taigi atlikėjas, ne dirigentas. Manytum, kad KGB paliktų juos ramybėje. Banionis buvo verbuojamas, kai jau buvo tapęs kino žvaigžde. Tai nesuteikė jam imuniteto, o jis nejautė galįs atsisakyti susikompromituoti. Nežinoma, kodėl. Būdamas žinoma asmenybė, Banionis lyg ir būtų galėjęs sakyti „ne“. Juk jo užduotis – nuvykus į JAV užmegzti ryšius su kai kuriais išeiviais ir juos apibūdinti – nebuvo valstybinės reikšmės dalykas. Sondeckis buvo užverbuotas 1962 m., savo karjeros pradžioje, vėliau buvo raginamas paveikti JAV gyvenantį tėvą, kad šis nutrauktų antisovietinę veiklą ir atvyktų į Lietuvą, kur galima jį būtų sekti ir aktyviau išnaudoti. Viliuosi, kad Sondeckis tėvui pasakė, kokia buvo jo užduotis.

Būtų malonu manyti, kad susipažinimas su praeities klaidomis ir išbandymais leis ateinančioms kartoms išvengti jų. Toks požiūris yra perdėm optimistiškas – kiekviena okupacija turi savo kolaborantus ir išdavikus. Tai nepasikeis. Bet supratimas, kad KGB nesiliovė ieškoti naujų pavlikų morozovų, stengėsi priversti žmones išduoti pažįstamus ir išprievartauti savo sąžinę, turėtų mažinti polinkį rožinėmis spalvomis vaizduoti tuos, kurie „ir tuomet dirbo Lietuvai“.

Naujasis židinys