Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios skulptūra. Parapijos nuotrauka.

Bernardo Gailiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Sunku paneigti, kad Kaziuko mugė yra tipiškai lietuviškas reiškinys. Visi užaugame ironiškai žvelgdami į medinių šaukštų, krepšių ir švilpynių šventę. O užaugę patys ateiname pirkti šaukštų, krepšių ir švilpynių.

Išties įdomu, kad Kaziuko mugė visada atrodo virstanti liaudies meno muziejumi, bet niekada juo nepavirsta. Mediniai šaukštai vis dar naudojami lietuviškoje virtuvėje apskritai ir lietuvių virtuvėse konkrečiai. Žmonės perka krepšius visiškai praktiškais sumetimais – ketindami eiti grybauti ar pan. Puodeliai ir bokalai su keistais užrašais, kurių pirminis humoras ir žavesys taip greit išblunka, vis dėlto randa savo vietą lentynose, kur renka ne tik dulkes, bet ir monetas.

Kita vertus, Kaziuko mugė yra lietuviška ir ta prasme, kad kinta kartu su pačia Lietuva. Tradicinį varškės sūrį palengva užgožia ekologiški visų įmanomų rūšių karvių, avių ir ožkų pieno sūriai. Šalia giros ir dešros įsitaiso burgeriai ir azijietiški makaronai. Tautinių juostų paklausai smunkant jas pakeičia riešinės. Kam nereikalingos vilnonės kojinės, tas gali įsigyti stilingus, nors nebūtinai labai praktiškus lietuviškus kaliošus.

Kitaip tariant, Kaziuko mugė kažkokiu būdu išreiškia tai, ką iš tikrųjų galėtume pavadinti lietuviška dvasia. Tai ne sustabarėjusi įsivaizduojamos tautos „dvasia“. Tai tikra – gyva ir veržli dvasia, veikianti konkrečių žmonių ir jų politinės bendruomenės kasdienybėje.

Kaziuko mugė yra tik atspindys to, kaip giliai ir kartu konkrečiai Šv. Kazimieras palietė kiekvieno lietuvio gyvenimą.

Ši mugės gyvybė greičiausiai yra tikrasis Šv. Kazimiero kulto gyvybės ir stiprybės patvirtinimas. Visai nesvarbu, kad dalis mugės lankytojų menkai pažįsta šventąjį ar aktyviai nedalyvauja Katalikų Bažnyčios gyvenime. Kaziuko mugė yra tik atspindys to, kaip giliai ir kartu konkrečiai Šv. Kazimieras palietė kiekvieno lietuvio gyvenimą.

Kai XX a. viduryje Šv. Kazimieras buvo paskelbtas Lietuvos jaunimo globėju, tai savitai paveikė šio šventojo suvokimą, jo „įvaizdį“ visuomenėje. Šv. Kazimieras vis dažniau vaizduotas kaip tyras, net naivokas jaunuolis, jaunimui ypač aktualios seksualinės moralės pavyzdys.

Ir jaunystė, ir tvirtumas seksualinių pagundų akivaizdoje neabejotinai buvo būdingi šventajam princui. Bet nuodėmei atsispiriančio jaunuolio paveikslas šiek tiek užgožia ne mažiau svarbų karališką asmenį. Šv. Kazimieras visų pirma buvo ir tebėra Lietuvos valstybės šventasis globėjas – figūra, iš tikrųjų sutelkusi mus į politinę tautą.

Šv. Kazimiero gyvenimas ir jo garbinimo pradžia ženklino svarbią, nors ir ne visada pastebimą Lietuvos transformaciją. Būtent tada, XV-XVI a. sandūroje, Lietuva galutinai nustojo būti barbarų kraštas ir tapo dabartine savimi: Europos pakraščio valstybe, kurios politinę gyvybę palaiko gynyba nuo Rusijos – „visų tautų laisvės priešo“, kaip rašė Žygimantas Augustas.

Jei tikrai atidžiai mugėje dairysimės, galime įžvelgti tikrąjį lietuviškumą ir atpažinti save – politinę tautą, instinktyviai tebesirikiuojančią po Šv. Kazimiero – baltojo raitelio ir tikrojo vyčio vėliava.

Aiškią Šv. Kazimiero sąsają su būtent tokia geopolitine Lietuvos orientacija atspindi bene geriausiai žinomas jo stebuklas. 1518 m. pasirodęs lietuvių kariuomenei balto raitelio pavidalu Šv. Kazimieras parodė iki tol nežinotą brastą per Dauguvos upę ir taip padėjo išvaduoti Polocką iš maskvėnų apsupties.

Kita vertus, Šv. Kazimiero įkvėpimas turėjo didelę reikšmę ir vidinei politinės tautos raidai. Būtent šį šventąjį savotišku savo veiklos „kertiniu akmeniu“ Lietuvoje pasirinko jėzuitai. Jie ne tik padovanojo Lietuvai universitetą, taip paversdami Vilnių tikra europietiška sostine. Jėzuitų politinė filosofija, jų ankstyvas mokymas apie tautos suverenitetą greičiausiai buvo pirmasis impulsas šiuolaikinės Europos, ypač XIX a. „tautų pavasario“, kuris Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo gal net anksčiau nei kituose kraštuose.

Todėl joks atsitiktinumas, kad Šv. Kazimiero palaikų sugrįžimas į Katedrą 1989 m. buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės priešaušrio įvykių. Netrukus po to sekė Kaziuko mugės išlaisvinimas iš simboliško įkalinimo Dzeržinskio turguje. Šv. Kazimieras savo trimis rankomis parodė mums ir vėl naują kelią.

Būtų gerai, jei mugės šurmulyje bent trumpam prisimintume jos tikrąjį globėją. Tai jis suteikia sunkiai paaiškinamą gyvybę šaukštams ir švilpynėms, girai ir dešrai. Jei tikrai atidžiai mugėje dairysimės, galime įžvelgti tikrąjį lietuviškumą ir atpažinti save – politinę tautą, instinktyviai tebesirikiuojančią po Šv. Kazimiero – baltojo raitelio ir tikrojo vyčio vėliava.

lrt