Remi Walle. Unsplash.com

Kartą Petras paklausė Jėzaus: Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai man nusikalsta? Ar iki septynių kartų? Jėzus jam atsakė: Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. (Mt 18, 21–22).

Išties įdomi Evangelijos pagal Matą teksto dalis. Ją skaitydamas vis galvoju, ar tikrai Jėzus ir Petras čia kalbasi apie atleidimų skaičių? Tada turėtume skaičiuoti, kiek jau kartų atleidau, nes jei bent vienu atleidimu viršysi, tai pažeisi Jėzaus priesaką atleisti tik 77 kartus?

Nemanau, kad viskas taip paprasta. Taigi, žiūrim, ką turim. Žydiškame mąstyme skaičius „7“ išreiškia tobulumą. Tad manau, jog Petras klausia Jėzaus, kiek tobulai jis turėtų atleisti savo broliui. Jėzus sako, kad ne tobulai, bet dukart tobuliau. Žinoma, tada kyla kita mintis: žydiškame mąstyme patį didžiausią tobulumą galima išreikšti trim septynetais, t. y. „777“, tad kodėl Jėzus nesako: „Atleisk jam septynis šimtus septyniasdešimt septynis kartus“? Turbūt todėl, kad Jėzus puikiai suvokia, jog tik Dievas gali atleisti pačia tobuliausia atleidimo forma, o žmogus išlieka ribotas, ir nors gali atleisti itin tobulai, tačiau vis tiek ne iki galo tas tobulumas gali pasireikšti.

Taigi, patį Jėzau pokalbį su Petru turbūt galėtume perfrazuoti šitaip: „Viešpatie, ar turiu savo broliui, kuris man nusikalto, atleisti tobulai? Ne, Petrai, netobulai, bet tiek tobuliausiai, kiek įmanoma tavo žmogiškoms jėgoms.“ Juo labiau kad po šio teksto Matas aprašo Jėzaus palyginimą apie beširdį skolininką, kurį pabaigia tokiais žodžiais: Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui (Mt 18, 35).

Todėl manau, kad Jėzus ragina atleisti ne kiekybiškai, o kokybiškai. Ir visiškai nesvarbu, kad tavo brolis nuolat daro kažką ne taip, tu kas kartą privalai kiek tik įmanoma tobulai jam atleisti.