Francisco Moreno nuotrauka

Diskomfortas neišvengiama kasdienybės dalis. Daugelis patiriame jį rytais, kai mėginame grumtis su savimi atsikelti anksčiau ir galbūt įvykdyti dar iš vakaro sau duotą pažadą pasimankštinti arba ramiai išgerti puodelį kavos. Tačiau rytinis žvilgsnis nukrypsta į „snausti“ mygtuką telefono ekrane, o mes maloniai panyrame į penkių minučių malonumą...

Banali tiesa: visi norime būti laimingi. Kadangi laimę dažnai suprantame kaip „jautimąsi gerai“, viskas lyg ir paprasta: nori būti laimingas – stenkis patirti kuo daugiau malonių pojūčių, venk skausmingų ir nemalonių emocijų bei diskomforto. Puikus receptas, bet viena bėda – jis duoda tik trumpalaikį pasitenkinimą. Tiesa ta, kad nuolatinis diskomforto vengimas sukelia dar didesnį diskomfortą – priklausomybę nuo malonių aplinkos dirgiklių, pvz., skanaus maisto, besaikio miego ar sekso, galbūt itin dažnų kelionių ir pramogų. Galiausiai nerimą pradeda kelti pats malonių emocijų vaikymasis, o žmogus pasijunta tarsi įstrigęs spąstuose, tuščias ir nebeturintis savo krypties.

Malonių emocijų vaikymąsi dažnai skatina neturėjimas aiškių vertybių sistemos. Vertybės – tai lyg kompaso kryptis, kurios link visada einame ir dėl kurių esame pasiryžę paaukoti pagundas, stabdančias mus ar išvedančias iš kelionės krypties. Eidami pietų link, taip niekada pietų ir nepasieksime, tačiau žinojimas, kuria kryptimi einame, padeda mums prieiti tas vietas, tuos tikslus, kurių mes siekiame, ir priartėti prie prasmingesnio bei laimingesnio gyvenimo. Asmeninių vertybių žinojimas ir gyvenimas pagal jas paprastai suteikia žmogui vidinės energijos ir pilnatvės jausmo, nepadeda išbūti patogiai. Juk gyvenime kažkur eiti vis tiek turėsime, o eidami be kompaso blaškomės, kol galiausiai apima beprasmybės ir tuštumos jausmas, nes suprantame, kad kelionės metu nieko reikšmingo taip ir nepriėjome, o energiją ir laiką kažkur iššvaistėme. Išeitis – gyventi vadovaujantis savo vertybėmis.

Vertybės mūsų gyvenimui – tai kaip burės laivui. Jei esi laivo kapitonas, gyvenimas yra laivas, o pasaulis – jūra, tada reikia tikrai patvarių burių, kad atsilaikytum gyvenimo audrose ir jos nuvestų tinkama kryptimi. Nekas, jei burės sulopytos iš daugelio vertybių fragmentų – jos bus nepatvarios, tad geriausia išsirinkti svarbiausias – ar tai būtų šeima, kūryba, mokymasis, ar kiti dalykai. Virš laivo gali pasitaikyti ir debesų: mainydamiesi įvairiausiomis formomis, jie nukreipia mūsų dėmesį nuo saulės, simbolizuojančios kryptį, todėl laivo vairavimas pasidaro chaotiškas, kai blaškomės nuo vieno, prie kito debesies. Tai gali būti bet kas: pripažinimas, prabangaus gyvenimo ar didelių turtų siekimas. Vis dėlto aišku viena – nors malonu, bet pilnatvės jausmo tokie debesys gali ir nesukelti. Svarbu nepamiršti, kad turime dar ir kajutę. Nors keliaudami visada galima pasislėpti kajutėje ir joje atgauti jėgas, tačiau pagrindinis tikslas juk yra ne dreifuoti, o plaukti pirmyn. Vertybės mums – kaip burės laivui.

„Taip, bet... aš nenoriu diskomforto“

Dauguma mūsų svajoja apie mėgstamą darbą, gražią šeimą, nepriekaištingą išvaizdą ir sveikatą. Šiuo klausimu nesame labai originalūs. Vis dėlto retas paklausiame savęs, ką aš sutinku ištverti, kad pasiekčiau šių tikslų. Geriau įsigilinus, už kiekvieno svajonių darbo rasime bemieges naktis, daugybę abejonių savimi ir savo pasirinkta profesine kryptimi. Už darną ir brandą spinduliuojančios poros rasime ilgą kompromisų pareikalavusią kelionę, kantrybės ir valios išbandymų grandinę. Svajodami apie gražią išvaizdą ir sveikatą retai pasvarstome, kokių sunkumų tenka patirti sporto salėje, kaip kartais sudėtinga rasti laiko tam užimtoje dienotvarkėje ar atsisakyti dar vaikystėje pamėgtų ledų bei šokolado kas vakarą. Taigi absoliuti dauguma sėkmių pasiekiamos per diskomfortą. Čia kaip su teatro repeticijomis: palyginti su kelių akimirkų šlove, visas juodas darbas rengiant pjesę atima daug didesnę dalį laiko. Galiausiai šis nuoseklus darbas, t. y. diskomfortas, mums atneša pažadėtą malonumą, o jei tikslas buvo iškeltas pagal mūsų vertybes – tai ir pilnatvės jausmą.

Tačiau kaip ištverti diskomfortą?

Liūdnoji žinia – gyvenimo be diskomforto nebūna. Geroji – įveikti jį galime mokytis, galime treniruoti savo smegenis pradėdami nuo mažų žingsnelių meno. Formulė paprasta – nevengti, o atsiverti nedideliems kasdieniams iššūkiams: išdrįsti pasisakyti, važiuoti į nepažįstamą miestą, pasakyti kažkam „ne“ (ypač, jei mums tai sunkiai sekasi). Paversti tai kaip kasdiene treniruote ar kasdieniu pasivaikščiojimu.

Ištverti diskomfortą – tai kaip išbūti jūroje. Bangų jūroje neišvengsime, tačiau galime išmokti geriau plaukti. Aišku, galime neplaukti jūra, tačiau kas jei už jūros yra mūsų svajonės ir tikslai? Gal vis dėlto verta?

Čia didelis pagalbininkas – dėmesingo įsisąmoninimo praktikos. Jos moko mus smalsiai, be išankstinių vertinimų atsiverti patirčiai, net ir pačiai nemaloniausiai, jos nevengiant, o į ją einant atvirai. Įsisąmoninus ir tarsi iš šono stebint diskomfortą, mes galime tiesiog priimti ir išbūti jame taip sumažindami savo kentėjimą, kol mūsų smegenys galiausiai pripranta.

Pavyzdžiui, patyrus pirmąją nesėkmę siekiant tikslo ir pagalvojus „aš to nepakelsiu“, „aš esu silpnas“, galima priimti tokias mintis ir pasakyti sau, kad tai yra tik mintys, ir nieko daugiau. Stebint save kaip emocijų, minčių, fizinių pojūčių ir impulsų veikti visumą darosi vis lengviau įveikti diskomfortą, nes nebesusitapatiname su ta patirtimi, o tiesiog išbūname joje. Taip išlaviname savo protą, kad vis dėlto galima ištverti nemalonias emocijas siekiant tikslo ir perkelti šią patirtį į kitas gyvenimo sritis.

Jei visi būtume tobuli

Sunku ginčytis su tuo, kad gebėjimas ištverti diskomfortą padeda mums siekti tikslų, gyventi tuo, kas mums svarbu. Vis dėlto jei įsivaizduotume situaciją, kad staiga visi įgijome geležinę valią, darome tik tai, kas atitinka mūsų tikslus ir vertybes, kiltų mintys, kad pasaulis praranda dalį tų netobulų, bet taip pat reikalingų spalvų. Juk kažkodėl esame sukurti būtent netobuli, klystantys ir vėl besimokantys ne be reikalo. Mūsų klaidos ir suklupimai daro mus tuo kuo esame – žmonėmis.

Todėl tam, kad sėkmingai augtume ir eitume per gyvenimą, svarbu ne tik kelti sau tikslus ir jų siekti, bet ir priimti save su atjauta kaip netobulą, pažeidžiamą ir klystantį, o kartu ir vertingą, vertą laimės ir galintį dėl jos pasistengti. Kiekvienam iš mūsų svarbu skirti laiko pabūti kajutėje, pabūti patogiai, atgauti jėgas ir vėl iš naujo priimti save, o tada iškišti nosį į denį ir vesti savo laivą pasirinkta kryptimi – prasmingesnio ir pilnesnio gyvenimo link.

Julija Gečaitė – psichologė-psichoterapeutė, Dėmesingo įsisąmoninimo (Mindulness) mokytoja. J. Gečaitė taip pat skaito paskaitas bei prisideda prie mokslinių tyrimų socialinio streso srityje Lietuvos sveikatos mokslų universitete