Emmi Itäranta „Vandens skonis“. Vilnius: „Nieko rimto“, 2017 m. Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė. Iliustravo Gerda Sankauskaitė.

„Nuo dulkių mus skiria tiktai vanduo, o vandens negali sulaikyti“ (citata iš knygos „Vandens skonis“).

Ši knyga yra apie pasirinkimo laisvę ir nelaisvę, draugystę, vandenį ir mirtį. Tai romanas apie ateitį, apie pasaulį po Sutemų šimtmečio. Smalsu, kokiu laikotarpiu vyksta veiksmas, bet autorė to neatskleidžia. Sutemų šimtmečio pradžioje ištirpo visi ledynai, o tose vietose buvo atrasti naftos klodai. Dėl šių išteklių įvyko kruviniausi naftos karų mūšiai. Paskui įvyko didžiulė katastrofa, po kurios visas vanduo tapo užterštas. Geriamojo vandens liko labai mažai. Dabar žmonėms tenka distiliuoti jūros vandenį. Valdžia griežtai normuoja geriamąjį vandenį.

Nėra aišku ir tai, kokioje šalyje vyksta veiksmas: veikėjų vardai, regis, rytietiški, stovi arbatos nameliai, bet autorė rašo, jog visa tai yra Skandinavijos Sąjungoje. Man atrodo, kad čia dabartinės Skandinavijos sujungtos šalys. Tik iš kur ten galėjo atsirasti arbatos nameliai? Juk jie šiuo metu Rytuose. Gali būti, kad pasaulio žemėlapis labai pasikeitė arba įvyko didelis tautų kraustymasis. Tikriausiai abu kartu, nes ir knygoje sakoma – „žaisdavomeagentus Viduržemio jūros dykumoje“.

Pagrindinė veikėja yra septyniolikmetė arbatos meistro duktė, vardu Norija Katio. Ji žino apie švaraus vandens šaltinį, kurį parodė tėtis. Kaime ant vieno namo durų atsiranda mėlynas apskritimas. Jis reiškia, kad čia įvykdytas vandens nusikaltimas. Žmonės įsirengia nelegalius vandentiekius, nes vandens normos, kurią nustato valdžia, nepakanka. Prieš daug metų Norijos namuose tokį vandentiekį įrengė kažkoks arbatos meistras. Kai aplink jos tėvų namus pradeda sukiotis kareiviai, kartu su jais pasirodo keista „liekna tamsi figūra“. Norijai tenka rimtai rinktis. Tėtis nori, kad ji taptų arbatos meistre ir šaltinio saugotoja, o mama mano, kad tai pernelyg pavojinga.

Svarbu, kad Norija turi draugę atradėją, vardu Sanja. Draugės kapstosi plastiko sąvartyne, ieško Senojo pasaulio daiktų ir bando suprasti, kaip jie veikia. Šiukšlyne jos randa CD grotuvą ir kelis diskus, kuriuose pasakojama apie ankstesnį pasaulį. Po Sutemų šimtmečio ir atsirado naujų išradimų, ir pradingo senieji. Kompiuterį, telefoną, pasą, iš dalies knygas pakeitė pranešikliai, o kalendorius skaičiuojamas pagal mėnulį, ne pagal saulę. Žmonės kasdien naudoja apsauginius gobtuvus nuo vabzdžių – panašius į dabartinių bitininkų. Gali būti, kad, padaugėjus užteršto, užsistovėjusio vandens, sparčiai ėmė daugintis visokie vabzdžiai, kuriems kaip uodams reikia nejudančio vandens. Kyla klausimas, ar atsirado naujų vabzdžių, ar tik pasikeitė jų pavadinimai. Pavyzdžiui, liepsnamusės. Iš pradžių atrodė, kad tai išgalvoti padarai, bet paskui supratau, jog į jas labai panašūs jonvabaliai. Liepsnamusės naudojamos žibintuose vietoj žvakių, nes šviečia pačios savaime. Jas išpurto iš agrastų krūmų į žibintus, o kai nebereikia – grąžina atgal.

Pasakojimą sudaro trys dalys, kiekvienos dalies pirmame puslapyje kartojasi frazė: „Mirtis yra vandens sąjungininkė.“ Mirštama, kai „visas vanduo išteka iš kūno“. O vandens negali sulaikyti. Kai arbatos meistras pajaučia artėjant mirtį, paprašo mokinio paruošti arbatos, išgeria ją ir pasilieka laukti, kol visas vanduo ištekės iš kūno. Arbatos meistrai mato savo mirtį tikriausiai dėl to, kad jie vandens sergėtojai, o „mirtis yra vandens sąjungininkė“. Nors arbatą ne itin mėgstu, labiau gryną vandenį, bet šioje knygoje ji tarsi galimybė prisiliesti prie senovės, nes arbatos gėrimo tradicijos labai ilgai nekito. Arbatos ceremonijos esmė – pamiršti viską, kas asmeniška, ir kalbėti tik apie orą, arbatą ir pan. Arbatos meistrai svajoja apie tokią valstybę, kurioje nereikėtų rinktis, kieno pusėje esi.

Teksto autorius Jorigis Gapšys yra Vilniaus Valdorfo mokyklos 7 klasės mokinys.