Joshua Fuller nuotrauka

Sunku pasakyti, ar šiandien dažnas tiki tuo, jog yra neribotų galių, gebantis išpildyti visas savo svajonių, gyventi be klaidų ir nuopuolių. Ko gero, ne vienas įsivaizduoja, jog yra be galo stiprus, galintis susidoroti su visais iškylančiais sunkumais, nepalūžti, ištverti, įveikti vieną ar kitą kliūtį. Štai įvairūs pozityvaus mąstymo skleidėjai mums kala į galvą, jog viskas įmanoma. Žinoma, žmogus gali išties daug. Mūsų gyvenimai pilni begalybės. Ir vis dėlto jie yra labai žemiški. Kartais po daugelio nesėkmių, nelaimių ar klaidų, susidūrimo su sveikatos, laikinumo, tam tikrų dalykų neišvengiamumo patirtimis, mes imame jo nesuprasti, galime suabejoti jo vertingumu, prasme, kartais ir visiškai nusivilti. Kartu mes nusiviliame ir patys savimi, nebetikime, kad galime būti verti meilės, priėmimo, pripažinimo, būdami toli gražu nepanašūs į tuos, kurie šypsosi sėkmės šypsenomis ir vadinasi šauniais, pačiais pačiausiais vardais. Tokiu metu mūsų svarbiausias uždavinys, kurį turime pasiekti – pamilti, įsimylėti šį savo netobulą gyvenimą, su visomis nesėkmėmis, suspaudimais ir net beprasmybe. Kaip tai įmanoma ir ar įmanoma apskritai?

Svarstau, kada aš dažniausiai susižaviu, įsimyliu: kokius žmones, kūrinius, idėjas ir ką jie atliepia manyje. Jei jie mumyse kažką atliepia, rezonuoja su tam tikra dalimi, ar negalime sakyti, jog ir mes šią dalį turime savyje? Tuomet ar nesame taip pat verti susižavėjimo ir meilės, nepaisant visų netobulumų ir klaidų.

Ribos parodo, kur jau gana, ir kviečia atsižvelgti į savo poreikius su tinkama pagarba ir švelnumu.

Pasvarstykim, jei kitas būtų tobulas, ar taip lengva ir drąsu būtų prie jo prieiti, ar tai padėtų patirti bendrystę. Netobulumas yra būtent tai, dėl ko nebijau susitikti, užmegzti ryšį, labiau priimti kitą ar save, trapų ir darantį klaidas. Kai sau nustatome kartelę, kurią sunku pasiekti, kaskart nusiviliame ir neleidžiame mylėti, priimti save visą. Priimti savo ir kitų netobulumą, vadinasi, priimti savo ir kitų pažeidžiamumą, ribas. Taip pat tai reiškia pripažinti, jog tos ribos kiekvieno yra skirtingos. Kartais gali būti nelengva sutikti su tuo, kad kitas negali vieno ar kito dalyko, ir norisi jį skatinti, drąsinti, „pastumti“, o štai jis stovi įsispyręs liepto viduryje, ir nė iš vietos.

Kartais ribos esti peržengiamos ir skatinančios tobulėti, siekti tikslų, padėti sau, tačiau šiuo atveju kalbu apie tas, kurių peržengimas reiškia savo poreikių, troškimų ar galimybių, sveikatos, fizinės ir emocinės, nepaisymą. Pamatyti ir jas pripažinti, reiškia būti laisvam nuo kažin iš kur atklystančio balso, kuris ragina vis eiti, nesustoti, siekti, neklysti... Bijau, kad tai veda į savinaiką ir perdegimą. Ribos parodo, kur jau gana, ir kviečia atsižvelgti į savo poreikius su tinkama pagarba ir švelnumu. Juk kaip kelyje mus perspėja ir saugo raudonas šviesoforo signalas, taip ir gyvenime mus saugo mūsų „raudonas signalas“. Supratę ir priėmę savo ribotumą, atlaidžiau priimsime ir kito.

Jurgita Vaitkutė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ribos yra tarsi savo teritorijos, vietos apsibrėžimas. Nesistengdami lipti į kaimyno daržą ar jam – į mūsų, išsaugome taiką. Saugodami savąsias, saugosime ir gerbsime kito žmogaus ribas. Taip pat būtų naivu įsivaizduoti ar reikalauti, kad daugiabučio kiemas taptų didžiuliu futbolo stadionu. Suprasti ir priimti savo ribas, vadinasi, priimti savo turimą vietą, teritoriją, tapti šios vietos šeimininkais, ją puoselėti, saugoti, nesilyginti su kitais. Tai reiškia, būti laisvi joje tvarkytis kaip tinkami. Turint ir žinant savo teritoriją, lengviau kvėpuoti po saule, būti teisėtu šios žemės gyventoju, įsižeminusiu savo teritorijos savininku, galinčiu pakovoti už ją, apsaugoti. Žinodami, jausdami savo teritoriją, tvirčiau galime jaustis, labiau mylėti, daugiau kurti. Galime lengviau paprašyti pagalbos ir ją suteikti prašančiam, leisti sau džiaugtis bendryste su kitais. Tai laisvo žmogaus bruožai. Laisvo, nors ir netobulo.

Vargu ar išmintinga save barti už tai, ko neįmanoma pasiekti šiame pasaulyje. 

Nepasiekiamo tobulumo ir visagalybės kalėjimai (mažai kuo panašūs į laisvą savąjį kiemą, nors ir nediduką) dažnai veda į nusivylimą savimi ir gyvenimu, verčia nuolat įsitempti, barti save parklupus, bijoti atmetimo, teisingos ar neteisingos kritikos ir dar daugybės dalykų. Nors ir sakome, kad vienas ar kitas kūrinys yra tobulas, vis dėlto neturime galvoje, jog tai absoliutus tobulumas. Vargu ar išmintinga save barti už tai, ko neįmanoma pasiekti šiame pasaulyje. Viena vertus, tai suvokus nelengva žingsniuoti toliau, neįsileidžiant savigraužos. Tačiau kita mūsų dalis kažkur viduje turėtų šokinėti iš džiaugsmo ir palengvėjimo, kad nebereikia nieko įrodinėti sau ir kitiems, kad esame laisvi nuo savo vidinio kritiško balso ir kitų nuomonės bei įvairiausių vertinimų.

Atsižvelgus į šią palengvėjimą nešančią žinią apie ribotumą ir jo vertę, keistu būdu atrandame, jog tai taip pat ir žinia apie laisvę. Tebūna jos vis daugiau, kad ir po lašelį, po gurkšnį, iki kol galėsime pilnais plaučiais įkvėpti laisvės oro ir užtikrintai tarti, kad ją atradome tada, kai atpažinome ir leidome būti savo riboms, o kartu ir sau patiems toje teritorijoje, kuri mums gyvenimo patikėta ją saugoti, rūpintis ir puoselėti. Puoselėti be baimės ir saviplakos, o kūrybiškai, su meile ir švelnumu, ko pirmiausia ir esame verti. Tai mus priartina prie begalybės, kuri nereiškia neribotumo, o kur kas gilesnę tikrovę, sujungiančią mus su savimi ir kitais bendrystėje.