Knygos recenzija spausdinama iš pirmojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Tojana Račiūnaitė, sudarytoja, Lukiškių Dievo Motina: Atvaizdo istorijos studija, stebuklų knyga ir jos vertimas, studijos autorė Tojana Račiūnaitė, iš lenkų ir lotynų kalbų vertė ir komentarus rašė Eglė Patiejūnienė, iš lenkų kalbos eiliuotus tekstus vertė ir komentarus rašė Regina Koženiauskienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2017, 514 p., iliustr., 400 egz. Dizaineris Gedas Čiuželis.

Naujoji dailėtyrininkės Tojanos Račiūnatės knyga yra atvejo studija, skirta visapusiškai atskleisti iš esmės vieną objektą, susidedantį iš dviejų, tarpusavyje glaudžiai susijusių dalių – Lukiškių Dievo Motinos atvaizdo ir ją lydinčios stebuklų knygos Mistinis fontanas (1737). Knygoje nuosekliai ir išsamiai atskleidžiama atvaizdo istorija, kontekstas, restauracijos atodangos, meninės ir ikonografinės ypatybės, pateikiama stebuklų knygos analizė, faksimilė ir vertimas. Vilniaus dominikonų Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje esanti ikona tokio išskirtinio dėmesio nusipelnė dėl keleto priežasčių – tai yra seniausias šiandien žinomas kilnojamasis tapybos paminklas Lietuvoje, datuojamas XV a. pabaiga – XVI a. pradžia. Atvaizdas reikšmingas istoriniu, meniniu ir religiniu požiūriais. Lietuvos artilerijos generolo, Lazdijų ir Rumbinių seniūno Motiejaus Korvino Gosevskio (?–1683) iš Rusijos atvežta ikona, keletą kartų pakeitusi savo buvimo vietą ir galiausiai atsidūrusi Vilniaus dominikonų globoje, garsėjo stebuklais ir tapo tikinčiųjų traukos centru. Ryškiausias patirtų stebuk­lų liudijimas – knyga Mistinis fontanas, kurios leidyba Vilniaus jėzuitų spaustuvėje pasirūpino Smolensko vyskupas Boguslavas Korvinas Gosevskis (1660–1744).

Lietuvos menotyros lauke ikoninei tapybai ilgą laiką nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, dažniausiai apsiribota bendraisiais pastebėjimais apie ikonų funkcionavimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų bažnyčiose arba graikiškojo stiliaus apraiškas „lotyniškosios manieros“ atvaizduose. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama ikonų ar „graikiškosios manieros“ sienų tapybos, kaip LDK religinės kultūros dalies, tyrimams. Minėtini Giedrės Mickūnaitės, tyrinėjusios Trakų bažnyčios freskas ir stebuklingąjį Dievo Motinos atvaizdą, darbai. Reikšmingą indėlį inicijuojant ir vykdant šio pobūdžio tyrimus yra padariusi pati Račiūnaitė – ikonoms dėmesio skirta šios tyrinėtojos sudarytame leidinyje Kultiniai atvaizdai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: importas ir sklaida (2013); ikonų funkcionavimo ir asimiliacijos katalikų bažnyčiose klausimai vystomi Račiūnaitės monografijoje Atvaizdo gyvastis: Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a. (2014). Studijoje apie Lukiškių Dievo Motiną, atlikdama atvejo analizę, autorė toliau plėtoja anksčiau tik paliestus ar konstatuotus kontekstinius aspektus. Knygą toliau apžvelgsiu nuosekliai remdamasi jos struktūra.

Paliečiamas ir Lukiškių Dievo Motinos kartočių klausimas – tyrimas atskleidžia, kad tokių nebuvo gausu, didesnioji dalis tokių atvaizdų koncentruojasi pačioje Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.

Graikiškaja maniera tapytų ikonų sklaidos LDK ir Lenkijoje fenomenas gilinamas pirmame studijos skyriuje. Tyrinėtoja atskleidžia, kad Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas iliustruoja pavyzdį, kai „rutėniškosios“ ikonos, dažniausiai atgabentos iš Rusijos kaip dovanos arba karo grobis, „prigydavo“ ir buvo garbinamos katalikų bažnyčiose. Nuo kontekstinės dalies nuosekliai pereinama prie išsamaus Lukiškių Dievo Motinos atvaizdo istorijos atskleidimo – kilmės legendos, patekimo į Vilniaus dominikonų bažnyčią ir funkcionavimo konkrečioje aplinkoje analizės. Šiame kontekste naujais duomenimis praturtinama ne tik kūrinio, bet ir visos bažnyčios interjero kaitos istorija nuo XVII a. antros pusės (kai bažnyčioje jau buvo atvaizdas). Paliečiamas ir Lukiškių Dievo Motinos kartočių klausimas – tyrimas atskleidžia, kad tokių nebuvo gausu, didesnioji dalis tokių atvaizdų koncentruojasi pačioje Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.

Tačiau originalusis Račiūnaitės kaip tyrinėtojos „balsas“, jo savitumas geriausiai atsiskleidžia tolesniuose studijos skyriuose. Antrajame analizuojama stebuklų knyga Mistinis fontanas, kuri, kaip rašo autorė, ir inspiravo šiuos tyrimus bei visos knygos leidybą. Tyrinėtoja skaitytojams šaltinį atveria kaip savarankišką religinės patirties ir kultūros istorijos atvejį, kai tuo tarpu iki šiol Lietuvoje dominavo metodologinė tradicija tik pasiremti stebuklų knygomis atskirų Švč. Mergelės Marijos paveikslų tyrimuose. Pasitelkdama sociologinę, istorinę, teologinę ir literatūrologinę prieigas, Račiūnaitė žingsnis po žingsnio skaitytojui atskleidžia veikalo ir paties stebuklo struktūros bei jo patyrimo ypatumus, chronologinę ir geografinę dinamiką, stebuklus patyrusios bendruomenės sudėtį bei socialinį statusą.

Išryškėjo, kad Mistiniam fontanui būdinga bendra XVII–XVIII a. leistų stebuklų knygų schema, kurią sudaro ne tik stebuklų išvardijimas, bet ją papildo ir specialios intencijos: pradžią ženklina Gosevskių giminės pašlovinimas, toliau pateikiama paveikslo kilmės legenda ir pagaliau išdėstomi simboliniu penkių fontano ar šaltinio srovių vaizdiniu paremti stebuklų sąrašai. Fontano srovės simbolizuoja penkias Kristaus žaizdas, kaip rašo autorė, „[s]užaloto Kristaus kūno „fontanas“ – gyvybės ir amžinojo gyvenimo šaltinis – tapo esminiu krikščioniškojo pasaulio stebuklu“ (p. 125). Mistiniame fontane stebuklai klasifikuojami ne chronologiškai, o simptomatiškai – pagal ligas. Tad analizuodama stebuklo patirtis ir veikimą, autorė pasitelkia ir medicinos istorijos žinias. Galima sakyti, kad Račiūnaitė yra pirmoji Lietuvoje, įsiliejusi į negausų užsienio autorių ratą, siejančių meno istoriją ir mediciną. Toks kompleksinis, visa apimantis požiūris mokslinę knygą daro įdomia ir patrauk­lia tiek specialistams, tiek platesniam skaitytojų ratui.

Trečioje dalyje vėl sugrįžtama prie atvaizdo, šį kartą kruopščiai atveriant jo kaitos, užtapymų skluoksnius ir galiausiai – tikrąjį veidą. Kūrinio restauravimo procese (restauravo Janina Bilotienė, technologinius tyrimus atliko Dalia Panavaitė) buvo atidengtas autentiškas ikonos sluoksnis. Lyginamieji, formalieji ir ikonografiniai tyrimai atskleidė, kad Lukiškių Dievo Motina yra sietina su Smolensko Hodegetrijos ikonografiniu tipu, kūrinys priskirtas XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Maskvos ikonų tapybos mokyklai, ikonų meistro Dionisijaus aplinkai. Račiūnaitė neapsiribojo vien tradiciniais tyrimų metodais ir, remdamasi Hansu Beltingu, atvaizdą integravo į atvaizdo antropologijos diskursą: „šventojo asmens atvaizdas interpretuotas kaip veidas, kuris ikonos atveju turi savo formalųjį kanoną, grįstą teologinėmis tikrojo veido ir tikrumo kategorijomis. Užtapyta ikona tapo LDK bažnytinei dailei būdingu altoriniu paveikslu ir kartu portretišku atvaizdu, su kiekvienu užtapymo sluoksniu vis kintančia panašybe“ (p. 170).

Tikriausiai neapsiriksiu teigdama, kad tikinčiųjų bendruomenei ši knyga – tarsi dar vienas Lukiškių Dievo Motinos stebuklas.

Mintis autorė dėsto jai būdinga sklandžia moksline ir turtinga kalba, todėl knygos tekstas lengvai skaitomas ir įsisavinamas. Panaudotos literatūros ir šaltinių sąrašas rodo platų tyrinėtojos apsiskaitymą, o taikytos tyrimo metodologijos – įvairiapusį bei gilų mąstymą ir aukštą interpretacijos lygį.

Račiūnaitės studiją papildo Lukiškių Dievo Motinos knygos Mistinis fontanas publikacija – fotografuotinis leidimas ir vertimas iš senosios lenkų bei lotynų kalbų (į lietuvių kalbą vertė Eglė Patiejūnienė ir Regina Koženiauskienė). Tokiu būdu skaitytojas turi retą galimybę išsamiai susipažinti su XVII a. pabaigos originaliais tikėjimu pagrįsto stebuklo patirties liudijimais, pajusti autentiškos laikotarpio dvasios alsavimą. Mistiniame fontane užrašyti nuo 1684 iki 1689 m. įvykę stebuklai.

Kadangi recenzavimo tradicija reikalauja įvardyti ir problemines bei diskutuotinas vietas, keletą jų, kaip neišvengiamai kiekviename darbe, galima pastebėti. Tekste ne visur nuosekliai pateikti lotyniškų sentencijų, posakių vertimai (tiek studijoje, tiek ir šaltinio vertime). Galbūt tokia metodika turėjo savo logiką, tuomet skaitytojui būtų pravertęs paaiškinimas. Tekstą kiek apsunkina smulkmeniškas atvaizdo restauravimo proceso aprašymas. Antra vertus, atidus skaitytojas gali kantriai stebėti, kaip sluoksnis po sluoksnio vėrėsi ikonos tikrasis veidas, tam labai padeda ir vizualinė kūrinio užtapymų etapų atidengimo išklotinė. Diskutuotinas viso šaltinio faksimilės, užimančios didelę knygos dalį, būtinumas, kai šalia pateiktas beveik pilnas teksto vertimas į lietuvių kalbą (dėl susiklosčiusių aplinkybių neišversta tik dedikacija Boguslavui Korvinui Gosevskiui). Iš kitos pusės – mokslo žmonėms, specialistams liks patogi galimybė lyginti, vertinti, analizuoti originalą ir vertimus.

Apibendrinant galima pasidžiaugti, kad šviesą išvydo puikus leidinys, reikšmingas istorijos, kultūros ir meno požiūriais. Jau iš ankstesnių publikacijų visuomenei gerai pažįstama ir pripažinta autorė dar kartą įrodo savo kompetenciją, naujomis žiniomis ir savitu požiūriu praturtindama Lietuvos meno ir kultūros istorijos barus. Leidinys neabejotinai reikšmingas ir religiniu aspektu, kadangi, kaip rašo autorė, „Lukiškių Dievo Motinos ikona – ne tik iškalbingas paminklas, bet ir šiuolaikinę kultūrą savaip veikiantis gyvas reiškinys“ (p. 30). Tikriausiai neapsiriksiu teigdama, kad tikinčiųjų bendruomenei ši knyga – tarsi dar vienas Lukiškių Dievo Motinos stebuklas.

Naujasis židinys