Prof. Aldona Vaitiekūnienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Artėjanti Kovo 11-oji skatina stabtelėti ir prisiminti Lietuvos nepriklausomybės kovas, laisvės kelius, visus, jais ėjusius ir vedusius. Stebėtina, kai ištvėrusieji karo, sovietmečio patirtis ir neteisybes sugeba išsaugoti orumą ir vidinę laisvę. Jų gyvenimo istorijos ir darbai tampa laisvės idėjos liudijimais. Lieka tikėjimas, jog egzistuoja kartas jungiantys, belaikiai, už trapią, kasdienišką žmogišką būtį tvirtesni ir tvaresni dalykai. Tokios mintys kyla ir skaitant atsiminimus apie prieš metus į Amžinybę išėjusią profesorę, literatūrologę Aldoną Vaitiekūnienę.

Kovo 4 d. 17 val. Bernardinų bažnyčioje vyks šv. Mišios Aldonos Vaitiekūnienės mirties metinėms.

Buvęs studentas, profesorius Paulius V. Subačius

„Profesorę įsidėmėjau dar mokykloje – iš literatūrinių vakarų, jubiliejinių rašytojų renginių; ji palankiai recenzavo mano rašinį, įteiktą LMA studentų mokslinių darbų konkursui, ir susitikus ilgai klausinėjo apie archyvinės medžiagos, kurią pasitelkiau, paieškas, nustebindama neužsitarnautu susidomėjimu. Tačiau proga ilgiau pabendrauti, atvirai pasikalbėti lankantis jos namuose radosi tuomet, kai ji buvo paskirta pirmininkauti mano daktaro disertacijos gynimo komisijai. Įsidėmėjau kelis dalykus, kuriuos galėčiau pavadinti klasikinės inteligentės ir tikros Mokytojos bruožais. Profesorė tiesiai pasakė, kad ji kitaip supranta ir vertina kai kuriuos kultūros reiškinius, apie kuriuos rašiau savo darbe, tačiau čia pat pridūrė: kiekvienas turime ieškoti savito žvilgsnio į pasaulį, ypač pasikeitus visuomeninėms aplinkybėms, atsiradus galimybei taikyti kitose šalyse išbandytas prieigas. Ji be išlygų palaikė optimizmą dėl permainų perspektyvumo, dešiniojo politinio sparno pastangų kuo greičiau pakeisti viešųjų autoritetų sanklodą ir neslėpė nusistebėjimo kolegų pasipiktinimu, esą negerbiami tie, kurie „ir tuomet kovojo už Lietuvą“. Atsimenu ją, kaip daugeliui atvėrusią duris, o ne jas užrėmusią savo svoriu, kaip teikusią pirmumą meiliam buvimui su klasikine lietuvių literatūra, o ne jos šaltam mėsinėjimui.“

Buvusi kolegė, profesorė Irena Veisaitė

„Mes su Aldona esame vienmetės. Kiek prisimenu, kartu pradėjome dirbti Pedagoginiame institute šeštojo dešimtmečio pradžioje. Kartu išgyvenome ten sovietmetį ir mūsų atgautos nepriklausomybės stebuklą. Mes dažnai kartu praleisdavome atostogas su vaikais Palangoje. Likę daug šiltų prisiminimų.

Nors Aldona sovietmečiu priklausė instituto elitui, daugelį metų buvo Lietuvių ir užsienio literatūros katedros vedėja, bet visada jutau jos vidinį pasipriešinimą sovietinei ideologijai. Ji tyrinėjo tokius lietuvių rašytojus kaip Vaižgantą ir Kudirką, ji pasikvietė į katedrą dirbti profesorę Vandą Zaborskaitę, vieną geriausių to metu literatūros žinovų ir kritikų profesorių Albertą Zalatorių, semiotiką profesorių Kęstutį Nastopką. Laikau tai didžiausiu jos nuopelnu. Į institutą ateidavo klausytis paskaitų ir universiteto studentai.

Aldona nuo pat pradžių labai aktyviai įsijungė į Sąjūdį, būrė į jį ir kitus instituto dėstytojus bei studentus. Iš studentų visada girdėjau labai gražių atsiliepimų apie Aldoną, jos paskaitos buvo mėgstamos ir lankomos. Ji  išugdė nemažai mokytojų lituanistų. Jos darbštumas buvo begalinis. Man visada atrodė, kad jai darbas institute yra jos gyvenimo būdas ir prasmė.

Žinau, kad Aldonai buvo sunkus jos gyvenimo saulėlydis, ji neteko savo vyro, nuostabaus vertėjo Felikso Vaitiekūno, išvertusio visą Grigorijaus Kanovičiaus kūrybą į lietuvių kalbą. Dėl užgriuvusių ją ligų ji nebegalėjo dirbti ir tai jai turbūt buvo sunkiausia. Ji iki paskutinio atodūsio išsaugojo savo atmintį, šviesų protą ir žmogišką orumą...“

Buvęs kolega, profesorius emeritas Kęstutis Nastopka

„Aldoną Vaitiekūnienę galėčiau vadinti  savo pedagoginių žygių lėmėja. Vadovaudama  Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių ir užsienio literatūros katedrai, ji stengėsi praplėsti dėstytojų ratą savarankiškai mąstančiais žmonėmis. Jos dėka 1971 m. į institutą atėjo  Vanda Zaborskaitė, prieš dešimtį metų pašalinta iš Vilniaus universiteto. 1972 m., Vaitiekūnienės pakviestas, į Pedagoginį  institutą atėjau aš, turėjo ateiti ir Zalatorius, bet CK rūmuose pasakė: Nastopka tegul ateina, o Zalatorius tegu dar palaukia. Vėliau atėjo ir Zalatorius.

Kai kam atrodo, kad tada Pedagoginio institutas buvo tamsumos, ideologinės prievartos lizdas. Bet ir niūriausiais metais pasitaikydavo salelių, kur gyvenimas išsprūsdavo iš prievartinės vagos. Vaitiekūnienė kaip įmanydama stengėsi išsaugoti katedroje akademinės laisvės dvasią: gynė nuo ideologinių priekaištų Zaborskaitę, skatino meninę saviraišką kasmetiniuose Literatūrinio rudens renginiuose. Jos asmenybės atspaudas  buvo juntamas  neoficialiame katedros gyvenime: kelionėse į senąsias LDK žemes, šventiniuose kolegų susibūrimuose.

Prasidėjus sąjūdžiui, Vaitiekūnienė  energingai įsijungė į  Instituto  sąjūdžio grupę, prisidėjo leidžiant grupės laikraštėlį, kuris vadinosi „Mintis“, skatino senojo rektoriaus nušalinimą ir naujojo išrinkimą. Ji visokeriopai  palaikė lituanistinių studijų pertvarką, savarankiškos, nuo Maskvos nebepriklausančios mokymo programos rengimą. Daug prisidėjo prie jos atnaujinimo.

Mano semiotinės veiklos užmojais Vaitiekūnienė nesusižavėjo. Sykį ji  yra pasakiusi, kad didžiausias mano pedagoginis nuopelnas yra tas, kad atsikviečiau į katedrą būsimąją profesorę Nijolę Kašelionienę.“

Buvusi kolegė, profesorė Reda Pabarčienė 

„Profesorė Aldona Vaitiekūnienė buvo išraiški, drąsi, visada turinti savo nuomonę, kartais net provokuojanti. Ji nemėgo likti nuošalėje – visada buvo centre, pozicijoje, visada matoma, nors anais sovietiniais metais tai buvo savaip rizikinga. Šiandienos Edukologijos universiteto lituanistai daug kuo turi būti dėkingi anai Pedagoginio instituto Lietuvių ir užsienio literatūros katedrai, tai katedrų katedrai, kurią didžiąja dalimi septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suformavo jos iniciatyvioji vedėja Aldona Vaitiekūnienė.

Jau būdama gana brandaus amžiaus, Profesorė sulaukė, kaip drįstu spėti, savo laimingojo laiko – Pertvarkos ir Sąjūdžio. Tuomet ji atrado lituanisto filologo pilnatvę – jausmą, kad esi savo vietoje, savo žemėje, savo gyvenimo šeimininkas. Ji turėjo drąsos sausakimšoje aktų salėje svarbiam Maskvos pareigūnui pasakyti: „Mes norime ne dalinės, o visiškos Lietuvos nepriklausomybės.“ Po peticijos aš pati buvau paraginta „pakeisti darbą“, o profesorė Vaitiekūnienė ne kartą yra sakiusi: „Aš tai savo noru neišeisiu, jeigu nori, tegul mane atleidžia.“

Profesorė perėjo nelengvą jai skirtą laiką, gelbstima, kaip ir daugelis mūsų, literatūros. Ji mokėjo permąstyti savo santykį su viskuo, mokėjo būti kritiška ir daugiau savikritiška, atsiverti iki nuogumo. Vieną kartą pasakė: „Visą gyvenimą taikiausi, taikiausi, ir nieko tai nedavė.“ Tiesa, tuomet jos dar laukė tie puikieji Sąjūdžio metai.

Dėstydama literatūrą, Profesorė išsamiai pasakodavo rašytojų biografijas, ir dabar geriau suprantu, kodėl: norėdama pasakyti, kad rašytojas yra žmogus – ne stabas, ne šventasis. Kaip dėstytoja ji nebuvo pedantiška ar smulkmeniška, palaikydavo visokias studentų iniciatyvas, juos matydavo – tiesiog matydavo žmones aplinkui.“