Kadras iš rež. Olgos Černovaitės filmo „Drugelio miestas“.

„Drugelio miestas“ – dokumentinis filmas, kviečiantis diskusijai apie skirtingų kultūrų gyvenimą vienoje šalyje. Atskleidžiantis meilę miestui ir pokyčius, kurie ateina kartu su neaiškia ateitimi. Režisierė Olga Černovaitė piešia rusakalbio Visagino portret, ekonominių neramumų ir politinės įtampos metu. O siužetas glaudžiai persipina su kiekvieno mūsų tapatybe ir jos paieškomis. „Drugelio miestas“ buvo rodytas Europos šalių kino forume „Scanorama“ kaip viena iš keturių lietuviškų kino premjerų, o dabar keliauja per Lietuvos miestų ekranus.

Kalbamės su filmo kūrėjais: režisiere Olga ČERNOVAITE ir filmo prodiuseriu Jeremiah CULLINANE po premjeros ir diskusijos Vilniuje.

Kas išlieka po filmo? Ką labiausiai norėtumėte pabrėžti žiūrovui?

Olga Černovaitė: Režisūrinis sprendimas filme rodyti rusakalbius gyventojus buvo pasirinktas norint atskleisti pokytį Visagine, kuris čia ryškesnis nei kituose Lietuvos miestuose. Mieste itin pasijuto istoriniai įvykiai ir kaita – įvyko Černobilio avarija, po kurios sustojo IAE statybos, Lietuvai išstojus iš Tarybų Sąjungos – sustojo Sniečkaus (Visagino) miesto statyba, vėliau Lietuva įstojo į Europos Sąjungą – uždaroma IAE. Tai padarė įtaką ir miesto mentalitetui bei psichologijai, nes žmonės čia atvyko turėdami didelių lūkesčių iš įvairių vietovių, niekas nesitikėjo, kad įvykiai taip greitai pasikeis. Miestas turėjo paskirtį, o staiga ta paskirtis dingo. Įdomu nagrinėti, kaip žmogus priima šiuos pasikeitimus, tuos istorinius įvykius.

Jeremiah Cullinane: Matau, kaip reaguoja žmonės, matau, kad jie susimąsto ir stengiasi išreikšti savo mintis. Tai puikus atlygis, nes skatinti mąstyti – vienas iš filmo tikslų. Tai nėra filmas, kuris žiūrovui pasako tai, ką jis jau žino. Dažnai kuri nors tauta yra vaizduojama kaip didvyriai. Rodyti kitokį filmą – keliantį klausimų ir diskusijų, neužimantį kurios nors pozicijos – nėra paprasta. Jei filmas provokuoja, skatina mąstyti, jis gali pakeisti dalykus. Filmai, lyginant juos su radija ar televizija – tai perspektyva dalykus pamatyti kitaip, negu kartais jie rodomi. Čia galima sudėti daugiau įvairių perspektyvų ir nuomonių.

Į Visaginą jus atvedė tapatybės ieškojimai. Tačiau kuriant filmą neišvengiama dėl filmavimo laikotarpio tapo politinė potemė (tuo metu vyko politiniai įvykiai tarp Rusijos ir Ukrainos – aut. past.). Kaip dėl to jaučiatės? Kaip tai paveikė filmą?

Olga: Per tokį trumpą laiką tikrai nesitikėjau tokio greito herojų reakcijų į dalykus, santykių pokyčio.

Jeremiah: Mes šios potemės neplanavome. Aš galbūt būčiau nėręs giliau, į politinę potemę, tačiau režisierės užmanymas buvo kitoks – ją domino žmonės ir identitetas. Todėl ir ėjome šia linkme, patinka ar ne – politiniai aspektai tiesiog atkeliavo.

Filme pastebima daug simbolių. Kurie buvo svarbūs jums kuriant filmą?

Olga: Bendravimą jungia arbatos gėrimas – net epizode su kavos puodeliu, vis tiek viduje buvo arbata (juokiasi). Tai išėjo natūraliai, herojų aplinkoje su jais bendraujant, režisūriškai nesikišant, paklūstant vyksmui, stebint savą kasdienybės eigą. Kitas aspektas – tai muzika. Manau, muzika atskleidžia, kas esi – atskleidžia identitetą. 

Jeremiah: Neišsipildžiusios svajonės, utopija. Net ir miesto forma, sukurta iš keturių sparnų… Taip pat žaluma ir urbanistika – kai iškirsta tik tiek medžių, kiek buvo būtina. Ir nesupranti, ar tai miestas miške, ar medžiai mieste.

O kaip maudymosi eketėje scena? Ir vanduo – jis išryškėja net keliuose epizoduose.

Olga: Šią sceną filmavome dviese – visi operatoriai buvo užimti. Visa ceremonija prasidėjo vėluojant, ir jau buvo sutemę, buvo daugiau kaip keturiolika laipsnių šalčio… Ši maudymosi eketėje scena filmo kontekste tarsi parodo, kaip aukštai yra įtampa. Tai metas apsiplauti ir ieškoti vidinės ramybės.

Jeremiah: Ši scena neįprasta, pilna veiksmo. Taip pat tai identiteto išraiška ir ekstremali tradicija, kaip religijos metafora.

Olga: Maudymasis eketėje atskleidžia rusiškos dvasios platumą. Tačiau kartu ir polinkį į kraštutinumą. Tačiau neapsiribočiau vandens simboliu, išreiškiančiu nusiraminimą ir susitaikymą. Daugiau kalbėčiau ne apie simbolius, o apie polius ir kontrastus. Gamta, elektrinė, miestas ir žmonės. Skirtingi poliai. Visaginą sukontrastuoja triukšmas ir tyla, ramybė ir įtampa… Tokių miestų kaip Visaginas – reta, kur būtų gamta, kontrastuojanti su atomine elektrine.

Kadras iš rež. Olgos Černovaitės filmo „Drugelio miestas“.

Kokį identitetą išsinešate iš šio filmo? Kokį tapatybės atsakymą radote sau? 

Olga: Neradau, tebeieškau. Netgi penkerius metus gyvendama Airijoje tapau kažkiek aire. Tai vyksta dėl aplinkos, televizijos, kultūrso. Tai kaip gyvenimo kelias – eini ir keitiesi priklausomai nuo aplinkos ir žmonių, su kuriais bendrauji. Tu nuolat keitiesi. Tačiau filmo kelionė leido suprasti – identiteto, kalbos ir saves priskirties klausimas nėra toks lengvas.

Jeremiah: Asmeninis identitetas irgi netapo aiškesnis. Aš gimiau Londone, vėliau užaugau ir gyvenau Kanadoje, kur buvo daug kitataučių, ir tik vėliau grįžau gyventi į Airiją. Aš neturiu airiško akcento. Visur pasaulyje žmonės bando identifikuoti, iš kur esi, vos tik praveri burną. Filme man patiko herojaus Vladimiro išvada – gimtinę kurti norisi aplink save.

Kas jums yra tautybė?

Jeremiah: Man tai labiau susiję su pilietybe. Ne dėl paso, o dėl vertės kūrimo vietai, kurioje gyveni. Ar stengiesi padaryti ką nors gera savo miestui, šaliai.

Olga: Man svarbu jausti ir žinoti savo gimtinę. Nors mano protėviai rusai, mano gimtinė yra Lietuva, gera čia grįžti. Manau, reikia prisiminti savo žemę ar kur jauti, kad yra tavo gimtinė.

Kas jums yra patriotas?

Jeremiah: Man artimas požiūris ne dėvėti nacionalinius rūbus ar mojuoti vėliavomis, tačiau daryti dalykus. Meskite ginklus, meskite atributikas, dirbkite žmonių labui. Manau patriotai yra tie, kurie kelia klausimų savo aplinkai: kurlink mes einame, kokią visuomenę kuriame, kodėl darome vienus ar kitus dalykus.

Olga: Visiškai sutikčiau. Pirmiausia mylėti šalį, kurioje gyveni. Gali būti patriotas savo šalies, gali būti patriotas ir kitos šalies, šalies – kurioje gyveni. Kai myli tą šalį ir jos žmones, myli kalbą, kultūrą. Patriotiškumas tai, ką iš tos meilės padarai tai šaliai. Būna, žmonės skundžiasi, kas šalyje blogai. Tuomet kyla klausimas, o ką tu padarei vardan savo šalies.

Filmas „Drugelio miestas“ – Vilniuje, kino centre „Skalvija“, kovo 8 ir 10 d., Kaune, Kauno kino centre „Romuva“, kovo 9, 11 ir 15 d., Panevėžyje, kino centre „Garsas“, balandžio 6–12 dienomis.

Kadras iš rež. Olgos Černovaitės filmo „Drugelio miestas“.
Kadras iš rež. Olgos Černovaitės filmo „Drugelio miestas“.
Kadras iš rež. Olgos Černovaitės filmo „Drugelio miestas“.