Sebastien Gabriel/Unsplash.com nuotr.

„Žinoma, tai bus nebaigti prisiminimai, dažnai stabtelintys pačiame įvykių paviršiuje, nes čia ne vieta išsamesnei analizei ir tiesioginei išpažinčiai; tačiau viliuosi, kad ir tokia sušvelninta biografija įstengs nors menku šviesos spindulėliu nušviesti to laikotarpio lenkų tikrovę“, – pradėdamas savo „Lenkiškus prisiminimus“, kurie gimė kaip radijo stoties „Laisvoji Europa“ užsakymas, rašo Witoldas Gombrowiczius. Šiandien šį kūrinį Irenos Aleksaitės puikaus vertimo ir leidyklos „Odilė“ pastangų dėka galime skaityti ir lietuviškai. Laimė, nes, neabejoju, jog tai yra tekstas, nušviečiantis ne tik to meto Lenkijos visuomenę, tačiau ir suteikiantis instrumentų analizuoti mūsų šiandienos visuomenės situaciją.

Manau, kad šia savo knyga W. Gombrowiczius tobulai išpildė pačiam sau išsikeltą misiją nepamiršti pasaulio, apsiribojant lenkiškumu, o pasaulinėje skalėje tapti lenku, jaučiančiu pasaulio egzistavimą. Trumpai tariant, rašyti ir analizuoti Lenkiją taip, kad visa tai būtų aktualu ir svarbu ne tik lokaliu, bet ir universaliu lygmeniu.

Tarsi skalpelis aštri ironija, perskrodžianti kasdienybę, nepriimanti nieko už gryną pinigą, drįstanti viską kvestionuoti ir judinti. Tai – W. Gombrowicziaus vizitinė kortelė. Autorius išsaugojo tai, ką būtų galima pavadinti vaikišku smalsumu, kai tiesiog liejasi klausimai „kas čia?“ ir „kodėl?“ Tai taip priešinga suaugėliškam sukriošėjimui, kai dažnai vieninteliu atsakymu, leidžiančiu tiesiog nekvaršinti galvos, tampa: „Taip yra ir turi būti, tad nelįsk su savo kvailais klausimais.“

W. Gombrowiczius nesiekia užimti patogios išorės vertintojo pozicijos, kuri leistų jam pačiam likti anapus stebėsenos lauko. Jis puikiai suvokia, kad yra ne tik stebėtojas, tačiau ir viso to socialinio lauko dalis, tad autoriui būdinga ir aštri saviironija. Būtent tai ir yra pagrindinis W. Gombrowicziaus skiriamasis bruožas nuo didžiosios dalies mūsų laikų mūsų šalies ironijos ir sarkazmo meistrų, ypač besireiškiančių socialiniuose tinkluose. Pastarieji tikrai nepagailės aštrių, kandžių žodžių kitam, nepabūgs kažko sumaišyti su žeme, bet patys kaip velnias švęsto vandens vengs savirefleksijos, neduok Dieve, atimsiančios teisuolio ir neklystančio arbitro kaukę. O jei dar kažkas drįs išsakyti griežtesnę pastabą, tuoj, kaip sakoma, bus pasiųstas į Peru arba, tiksliau tariant, ten, kur kitus mus siųsti ugdė sovietiniai mužikai.

W. Gombrowicziaus ironija yra neatsiejama nuo gilaus humanizmo. Ir tai taip pat yra dar vienas esminis skirtumas, skiriantis jį nuo didžiosios dalies šiandienos socialinių tinklų herojų, kuriems ironija, sarkazmas tampa priemone pažeminti, parblokšti, išjuokti žmogų. Nuplėštas kito orumas tampa skalpu, išdidžiai demonstruojamu savo pergalei įamžinti. Tuo tarpu W. Gombrowiczius dėsto, jog jis yra pasiryžęs stoti prieš „tėvynę, valstybę ir kitus masinės prievartos instrumentus prieš asmenį“. Kad nekiltų nereikalingų nesusipratimų, būtina pabrėžti, kad tėvynė ar valstybė nėra blogi dalykai savaime. Tokie, kaip akcentuoja W. Gombrowiczius, jie tampa pamindami žmogaus asmenį, aukštyn kojomis apversdami biblinę išmintį, teigiančią, kad šabas yra žmogui, o ne žmogus šabui.

Forma, kaip teigia W. Gombrowiczius, jei neapmąstyta, nereflektuota, yra žmogaus asmenį pavergiantis dalykas, atimantis iš jo autentišką gyvenimą ir paverčiantis tiesiog vaidmens atlikėju. Būtent taip jis atsiliepia ir apie savo motiną, kuri save laikė „darbo ir principų moterimi“, „atliekančia pareigas“, „nuoseklia, tikslia, mokančia valdyti ir organizuoti“, nors iš tiesų ir buvo visiška to priešingybė – svajotoja, nesumani, nemokanti dirbti tolygiai ir pripratusi prie įvairiausių palengvinimų, kuriuos gali teigti pinigas. Kodėl nenorime ar bijome būti savimi? Kodėl įsispraudžiame į ankštas formas, manydami, kad taip pridera, kad taip reikia? Štai apie ką susimąstyti skaitytoją kviečia W. Gombrowiczius.

Ragina jis kritiškai permąstyti ir visuomeninę sanklodą, kuri, kaip pats pabrėžia, gali būti tiesiog teoretikų išgalvoti paistalai, kurie šiandien priimami kaip savaime suprantamas ir nekvestionuotinas dalykas. Suprask, „ponai turi būti geri ponai, o tarnai turi būti geri tarnai“. O kodėl kažkas turi būti tarnas? Niekas socialinėje sanklodoje nėra savaime duota ir savaime suprantama, viskas yra kvestionuotina ir nereikia viso to bijoti, jei tik turime tvirtesnių argumentų, nei „taip turi būti“.

Centrinė žmogaus asmens vieta W. Gombrowicziaus pasaulėžiūroje išryškėja ir jam kalbant apie mokyklos misiją. „Bijau, kad mažai kas tepasikeitė, nes mokymas yra siaubingas ir neparankus aparatas, kupinas sustabarėjusių žmonių, sustabarėjusių idėjų, kur vargšas pienburnis – edukacijos auka – nustumiamas į tolimiausią planą, o svarbiausias dalykas yra suteikti darbo mokytojams, daugiatūkstantinei tos biurokratijos miniai. Be to, mokykla ir toliau turi auklėti „liaudies dvasia“, o tai visiškai iškreipia pasaulio kultūros perspektyvą.“

Kaip pats pripažįsta, jis galbūt ir nesukūrė nuoseklios individą nuo kolektyvizmo formų ginančios filosofijos, tačiau jo vertybių hierarchija yra akivaizdi. Už tą patį kaip ir švietimo sistemai kliūna ir tėvynei, kuri, anot W. Gombrowicziaus, neturi tapti paravanu, užstojančiu pasaulį. Tėvynė neturi tapti užkarda nuo pasaulio, kur hermetiškos sienos saugotų mus nuo to, kas svetima. Aukščiau to, kas sava ir svetima, turėtų iškilti tai, kas yra bendražmogiškai, t. y. visuotinai vertinga. Vietoje įvairiausių skirtingų vertinimo skalių, taikomų saviems ir svetimiems, turi būti taikomi universalūs kriterijai, kurie galiausiai apsaugotų ir nuo nevisavertiškumo komplekso, galiausiai išvirstančio siekiu žūtbūt kitam kaišioti savo paveldą,. taip siekiant kompensuoti „įskilusį savo vertės pajautimą“.

„Genijai! Bala nematė visų tų genijų! Norėjau pasakyti susirinkusiesiems: kad man nerūpi Mickevičius! Jūs esate man svarbesni už Mickevičių. Nei aš, nei kas kitas apie lenkų tautą nespręs pagal Mickevičių ar Chopiną, o tik pagal tai, kas čia, šioje salėje, vyksta ir kas čia yra kalbama. Net jei būtumėt tokia varginga tauta, kad didžiausias jūsų menininkas būtų Tetmajeris ar Konopicka, bet įstengtumėt kalbėti apie juos taip, kaip dera laisvos dvasios žmonėms, nuosaikiai ir blaiviai, kaip subrendę žmonės, jei jūsų žodžiais siektų ne savo kiemo, o plataus pasaulio horizontą... tuomet negi Tetmajeriu galima būtų girtis“, – rašo W. Gombrowiczius. Taigi, mūsų šviesuliai yra ne tam, kad jais mojuotume kaip vėliavomis ir kaišiotume kitiems tenorėdami susireikšminti, o tam, kad jais sekdami patys augtume kaip asmenybės, kaip kultūringi žmonės, turintys gerą skonį ir aiškią vertybių hierarchiją. Juk galiausiai vis tiek apie Lietuvą spręs ne pagal Sabonį, o pagal tą, kuris jam ar jai apie tą Sabonį pasakoja, t. y. pagal mus.

Sakyčiau, kad W. Gombrowicziaus būta savo laikmečio Sokrato, kiekvienam dar kartą priminusio klausimų kėlimo meną ir tai, kad visavertis gyvenimas neatsiejamas nuo savirefleksijos. Ir visa tai vardan to, kad gyventume pilniau, autentiškiau. Juk, kaip rašė jis pats, „kai tam tikri papročiai ima merdėti, juos užpuola sklerozės rūšis – gyvas turinys nyksta, lieka tik „grynosios formos stabariškumas“. Kaip kažkada mokyklos ir studijų laikais kartą per pusmetį tvarkydavausi savo rašomojo stalo stalčius, kad atlaisvinčiau juos nuo nereikalingų užrašų, žurnalų iškarpų, įvairiausių leidinių, taip panašiai dera apsikuopti ir su visais papročiais bei formomis. Prilipdžius prie paveldo žodį tradicija ar paprotys, jis nuo to netampa savaime vertingas. Visada lieka klausimas, kodėl verta kažką išsaugoti ir ar kintančiomis sąlygomis tai apskritai įmanoma išsaugoti, netampant tragikomedijos aktoriais. Taigi, W. Gombrowiczius moko mus, kaip ir kodėl verta kelti klausimus. Jo ironija yra išlaisvinantis šviežio oro gūsis.