Atėjęs į Nazaretą, Jėzus bylojo žmonėms sinagogoje: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. 

    Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. 
    Taipogi pranašo Eliziejaus laikais buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. 
    Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį už miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio buvo pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.

2 Kar 5, 1–15a: Daug buvo raupsuotųjų Izraelyje, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas

Ps 42, 2. 3; 42, 3. 4. P.: Mano siela ištroškusi gyvojo Dievo: vai, kada Dievo veidą išvysiu?


Evangelijos skaitinį komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Klausydamiesi šiandienės Evangelijos ištraukos įsimąstykime, kokiomis aplinkybėmis Jėzus kalba. Prisiminkime, kaip po Krikšto ir gundymų dykumoje Jis sugrįžo į gimtąjį Nazaretą, nuėjęs į sinagogą ir išvyniojęs ritinį skaitė mokydamas, o žmonės su nuostaba klausėsi maloningų Jo žodžių.

Visgi susižavėjimas ilgai netruko, tuoj pat imta klausinėti: „Iš kur šitam tokia išmintis, argi jis ne Juozapo sūnus“ ir t. t. Kokios permainingos yra žmonių nuotaikos – vieną dieną asmuo yra aukštinamas, o kitą dieną jis jau gali būti užpiltas kritikos lavina ir nustumtas į šoną.

Būtų gerai klausti savęs, ar aš nesu toks žmogus – vieną akimirką giriantis, o kitą – jau kritikuojantis?

Jėzus pažino jų mintis ir pasako tiesą. Jis nesiginčija, nesmerkia, tiesiog paprastai ištaria tiesą tiems, kurie laikė save „visažiniais“, Rašto aiškintojams ir fariziejams.

Jėzaus meilė skirta kiekvienam, kuris priima tiesą. O tiesa liudija kiekvieno vertingumą Dievo akyse. Mums nėra suteikta teisė kritikuoti, smerkti ar atstumti žmogų dėl jo rasės, religijos ar skirtingos nuomonės. Visi esame Dievo vaikai. Ar ne tai Jėzus nori pasakyti primindamas sirą Naamaną, apie kurį pirmajame skaitinyje girdime, kad esąs pagonis, serga raupsais, taigi, ne žydų kilmės, atstumtasis dėl savo ligos.

Kaip bendraujame su savo kaimynais, su dirbančiais šalia, tais, kuriems tarnaujame, ar žvelgiame į juos kaip į Dievo numylėtinius? Kiekvienas Dievo akyse yra brangus.

Galime savęs klausti: ar aš branginu kiekvieną žmogų? Ar juose matau Jėzų? Nes Jėzus mums sako: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

Nenuostabu, kad Jėzus prabyla tokiais stipriais žodžiais Evangelijoje: Jis nusižemino, idant parodytų mums, kaip mylėti ir priimti vienas kitą. Tebūna kasdienė mūsų malda: „Dėkoju Tau, Jėzau, už prasidedančią naują dieną. Atverk mano akis, kad pamatyčiau Tave vargšuose, ligoniuose ir visuose kenčiančiuose. Atverk mano ausis sielvarto ir pagalbos šauksmui ir padėk, kad mokėčiau guosti. Lai ši diena būna meilės ir atjautos diena man bei kitiems Tavo artume.“

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai