Vatikano radijo nuotr.

Tikėjimas ir religija tai ne spektaklis, sakė popiežius Pranciškus pirmadienio rytą Šv. Mortos koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas pirmajame skaitinyje iš Antrosios karalių knygos girdėtą pasakojimą apie siro Naamano pagydymą, apie kurį užsimena ir Jėzus šios dienos Evangelijoje. Ypač dabartiniu Gavėnios metu Bažnyčia mus kviečia atsiversti, atsiversti mintimis, jausmais, darbais, gyvenimo stiliumi.

Atsiversti mąstymo stiliumi

„Bažnyčia mums sako, kad mūsų darbai turi atsiversti, Bažnyčia mums kalba apie pasninką, išmaldą, atgailą. Turime atsiversti savo darbais. Turime naujai tarnauti, daryti artimo darbus krikščionišku stiliumi, Palaiminimų stiliumi, pagal tuos kriterijus, kurie išvardyti Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje. Bažnyčia mus taip pat ragina atsiversti jausmais – taip pat ir jausmai turi atsiversti. Atsiminkime palyginimą apie Gerąjį samarietį. Turime atsiversti į užuojautą. Mūsų jausmai turi būti krikščioniški. Reikia atsiversti darbais, atsiversti jausmais, o šiandien dar išgirstame ir kvietimą atsiversti mintimis – atsivertimas turi paliesti tai apie ką mąstome ir kaip mąstome, mąstymo stilių. Aš mąstau kaip krikščionis ar kaip pagonis? Tokią žinią Bažnyčia šiandien mums skelbia.“

Nelaukti iš Dievo „spektaklių“

Turime taip pat vengti pavojaus religiją suvokti kaip spektaklį. Raupsais sirgęs siras Naamas, apie kurį kalbama pirmajame šios dienos Mišių skaitinyje, atėjo pas pranašą Eliziejų ir paprašė, kad jį pagydytų. Pranašas jam patarė nusiplauti Jordano upės vandeniu. Siras įsivaizdavo, kad pranašas garsiai šauksis Dievo pagalbos, kad vyks iškilmingos gydymo apeigos, o išgirdo tik patarimą nusprausti upėje ir ne kurioje nors didžiųjų upių, bet Jordane. Šiam žmogui reikėjo spektaklio. Tačiau Dievas visai kitaip veikia. Panašiai ir šios dienos Evangelijoje, kalbančioje apie Jėzaus sugrįžimą į Nazaretą, matome, kad žmonėms reikia spektaklio, reikia ypatingų nuostabą keliančių ženklų. Kitaip jie Jėzaus neklausys.

„Tuoj pat atsirado gudruolis plepys ir ėmė kalbėti: „Bet juk tai staliaus sūnus. Ko gi jis mus gali pamokyti? Kokį universitetą jis baigė? Juk jis – Juozapo sūnus“. Kilo sąmyšis. Laukę stebuklo, žmonės staiga pakeičia nuomonę ir štai jau nori Jėzų nužudyti. Nuo nuostabos pereita prie grasinimų mirtimi. Jiems reikėjo spektaklio. „Padaryk stebuklą ir mes tavimi patikėsime.“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.“ Mes nesutinkame, kad kas nors mus mokytų. Jei jau nori mokyti, tai tegul mums parodo kokį nors ypatingą ženklą. Bet juk tikėjimas tai ne spektakliai. Dievo Žodis ir Šventoji Dvasia juk veikia širdyje.

Atsivertimo malonė

Bažnyčia mus kviečia keisti mąstyseną, pakartojo Pranciškus. Esame kviečiami atsiversti mintimis, turime keisti mąstymo būdą.  Galime kartoti tikėjimo išpažinimą, galime atmitinai išmokti visas dogmas, bet jei neturėsime krikščioniškos dvasios, nieko nelaimėsime. „Reikia minčių atsivertimo. Taip pat ir mūsų mastymo būdas, mūsų tikėjimo būdas turi atsiversti. „Su kokia dvasia aš mąstau? Su Viešpaties Dvasia ar savo dvasia, bendruomenės, grupės, visuomenės klasės, politinės partijos dvasia? Su kokia dvasia aš mąstau?“ Turime išsiaiškinti ar tikrai mąstome pagal Dievo dvasią. Turime prašyti malonės atpažint kada mąstome pagal pasaulio dvasią ir kada pagal Dievo dvasią. Turime prašyti minčių atsivertimo malonės.“