Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tomo Daugirdo komentaras perpublikuojamas iš pirmojo žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ 2018 metų numerio

Lietuvos šimtmečio proga keliama įvairių klausimų, atveriančių optimistinių ir pesimistinių Lietuvos vizijų: Kokia idėja Lietuvą nuves į prasmingą ateitį? Kas Lietuvą vienija? Ar šimtmetis reiškia atsisveikinimą su tautine valstybe? Ar Lietuva išliks vien kaip vardas kronikose? Už šių klausimų slypi vis kitokie nuogąstavimai ir viltys: ar Lietuva dėl emigracijos (o gal ir nepatrauklumo) išnyks; ar galime sugalvoti tokį visus vienijantį projektą, kuris užbaigtų kivirčus ir rietenas; ar ES taps tokia, kurioje Lietuva politiškai ištirps, ar pati Lietuva nori politiškai ištirpti; kada politinis elitas ims mąstyti politiškai ir strategiškai ir pan. Visi šie klausimai ir nuogąstavimai iš tiesų susiveda į vieną: ar Lietuvos kaip valstybės nepriklausomybė gali ištverti demokratiją, ar ji gali gyvuoti ir klestėti nepanirdama į autoritarizmą? Valstybės šimtmečio klausimas ir yra: demokratinę ar autoritarinę Lietuvą kursime?

Demokratijos praktika Lietuvoje daug kam kelia neigiamų emocijų: priimami sprendimai per rinkimus, kuriais vėliau nusiviliama; viliamasi valstybės globos, kurios ji atseikėja gana saikingai; viešų neginčijamų autoritetų nėra, visi anksčiau ar vėliau „susimauna“: pasako ar nuveikia ne tai, ko iš jų tikimasi. Net profesoriaus Liudo Mažylio, naujausio autoriteto galios išlaikyti Lietuvos visuomenę apkerėtą – ribota. Nevaldomai skleidžiasi vieša kritika bet kurioms gyvenimo sritims, atverdama didesnes ar mažesnes piktžaizdes. Ką ir kalbėti apie nuolatinius ginčus dėl, atrodytų, visko, kas tik pasirodo valstybės naujienų paviršiuje. Atrodytų, valstybė gyvena panirusi į nuolatinius skandalus, politinę nekompetenciją ir bendrą chaosą. Nemaža dalis Lietuvos visuomenės svajoja apie tvarką, tvirtą ranką, rietenas baigiančius sprendimus ir nediskredituojamus autoritetus. Taigi svajojama apie autoritarinę tvarką, kuri pakeistų demokratijos neaiškumą.

Per 100 metų demokratinėje tvarkoje gyvenome apie 30, ir bent kol kas geri žodžiai jos atžvilgiu persipynę su keiksnojimais. Taip iki galo ir nesame išsiaiškinę, kuo ji mums labiau naudinga nei žalinga, ko ji mums suteikia daugiau nei suteiktų koks geras autoritarinis vadas ar griežtai minkštas valdytojas kaip Antanas Smetona, Algirdas Brazauskas ar Saulius Skvernelis. Po kiekvienų rinkimų valdžia, regisi, vis blogesnė, o problemų valstybėje daugėja, ir vis skandalingesnių.

ES yra vienas ramsčių, į kurį remiasi lietuviškoji demokratija. Neabejotina, kad ir dalis kritikos dėl ES „liberalizmo“, individualizmo, neva sklindančio nutautinimo ir to paskatintos emigracijos, skirta būtent demokratijai. ES prikišamas tautinius išskirtinumus tarsi niveliuojantis multikultūralizmas, jam priešpriešinama tvirta politiškai susitelkusi tautinė valstybė, panaši į smetoninę Lietuvą. Prieškario autoritarizmas, siekęs stiprinti lietuvišką tautinę valstybę, nepanaikino anuometinio faktinio multikultūriškumo, nors jį ideologiškai ir pridengė. Demokratija būtų skatinusi santykius tarp tautų spręsti subtiliau ir sudėtingiau.

Žlugus sovietų valdžiai naujos valstybės idėja atsirėmė į pilietinės tautos sprendimą, į demokratiją. Valstybės konstitucija yra pagrindinis jos ramstis, kurio vis dar neišklibino buitinio ir administracinio autoritarizmo bangos. Ne demokratija, o autoritariniai polinkiai skatina užimti besąlygiškas pozicijas, vengti bet kokių kompromisų ir gyventi nuolatinio susipriešinimo ir karo būklėje. Buitinis autoritarizmas skatina skirstytis į draugus ir priešus, net tautinę valstybę priešpriešinti ES ir demokratijai.

Idėjos Lietuvai konkursas – gana įprasto santykio su demokratija pavyzdys, kai siekiama demokratinio patvirtinimo iš anksto apsibrėžtam tikslui.

Alvydas Jokubaitis straipsnyje „Ar šimtmetis reiškia atsisveikinimą su tautine valstybe?“ nurodė ilgametę trauminę lietuvių patirtį: „Paskutinį šimtmetį lietuviams reikėjo kalbėti apie Lietuvos išnykimą tam, kad ji neišnyktų“. Jis pabrėžia, kad tai reikėtų daryti ir dabar, suabejodamas ar pasilikimas lietuviais visuomenei vis dar prasmingas. Tad priešo nuojauta lietuvius mobilizuoja, o jai išnykus, ima nykti ir bendro buvimo prasmė. Diagnozavus šią padėtį galima siūlyti įvairius būdus, ir demokratijos stiprinimas nėra populiariausias variantas. Demokratijos mobilizacinės galios aiškiems ir ryškiems rezultatams yra gana menkos, taisyklių laikymasis yra svarbiau už rezultatą. Pastarasis yra sunkiai prognozuojamas, ir šitai gali būti siejama su demokratijos silpnumu ar net degradacija. Brexit referendumo rezultatai buvo daugeliui neįtikėtini ir sukrečiantys, tačiau Didžiosios Britanijos elitas, net jei ir buvo didelė pagunda, po to nesiryžo koreguoti taisyklių idant pasiektų tai, ką laiko esant tinkama, naudinga ar racionalu.

Neatsitiktinai tad renkant idėjas Lietuvos ateičiai demokratija galiausiai „lūžo“. Iš pradžių procesai vyko gana demokratiškai, net jei ir su tam tikra ekspertų pagalba: buvo siūlomos įvairiausios idėjos naujam šimt­mečiui. Ir vėliau, regisi, vykdytos įvairios apklausos, siekiant atrinkti tas idėjas, kurios lietuviams aktualiausios. Pagaliau atrinktos keturios prasmingos idėjos, „kurių vedama Lietuvos tauta ne tik išliktų, bet ir suklestėtų“. Jos pristatytos iškilmingame aukščiausio valstybės lygio renginyje. Parengtas „Idėjos Lietuvai aktas“, kurį gali pasirašyti kiekvienas Lietuvos pilietis. Idėjų konkurso organizatoriai pasirengę telkti visą tautą joms įgyvendinti.

Atrodytų, visuomenė atsiskleidė kaip racionali, galvojanti apie valstybės ateitį ir suvokianti, kas yra bendrasis gėris. Tačiau gali būti, kad šiuo atveju demokratiniai netikėtumai buvo sumaniai suvaldyti. Didžioji dalis balsavusiųjų „Idėjos Lietuvai“ svetainėje kaip svarbiausią idėją Lietuvai rinkosi „įteisinti psichoaktyvių kanapių naudojimą psichinės ir fizinės sveikatos gerinimui (rekreacijai)“, antroje vietoje, jau keliskart mažiau – į Šaulių sąjungą pritraukti 50 000 šaulių. Dvigubos pilietybės idėja balsavimuose atsidūrė jau žemiau užmojo įteisinti tos pačios lyties santuokas ir egzamino Seimo nariams įvedimo.

Galutinai idėjos atrinktos papildomai apklausus 600 elito atstovų ir 1000 Lietuvos gyventojų. Apklausos, grįstos elito ir neelito kvota, palieka daug mažiau erdvės demokratiniams netikėtumams, nei vien visuomenės apklausa ar juo labiau – balsavimas internetu. Jei būtų laimėjusi idėja legalizuoti kanapes, premjeras kažin ar būtų galėjęs pareikšti apie harmoningą sutarimą dėl Lietuvos: „Idėja Lietuvai – tai galimybė pažvelgti į mūsų valstybės ateitį piliečių akimis. [...]. Džiaugiuosi, kad dauguma visuomenės idėjų turi bendrą vardiklį su Vyriausybės užsibrėžtais tikslais ir atliekamais darbais“. Idėjų konkursas kelia šias abejones, nes derino toli gražu ne visuomet suderinamus dalykus: lūkestį atrasti išskirtinę reikšmingą idėją ir žmonių lūkesčius, aiškų reikšmingą tikslą ir demokratinį nenuspėjamumą. Dvigubos pilietybės idėjos, net jei ji prasminga ir reikšminga, praktinis įgyvendinimas Lietuvoje yra pakibęs tarp gana didelio abejingumo šiam klausimui ir būtinybės sutelkti didžiosios dalies visuomenės pritarimą.

Idėjos Lietuvai konkursas – gana įprasto santykio su demokratija pavyzdys, kai siekiama demokratinio patvirtinimo iš anksto apsibrėžtam tikslui. Daug kont­roversiškesnis buvo balsavimas dėl Lukiškių aikštės paminklo. Nepasitenkinimas konkursu kilo ne paskelbus patį jį ir nustačius taisykles, o jau paaiškėjus rezultatams. Protestuota siekiant panaikinti konkursą ir surengti kitą, kurio rezultatai atitiktų tam tikros grupės lūkesčius.

Ar demokratija ne vien bus valstybės konstitucinis ženk­las, bet taps ir kasdienio gyvenimo praktika? Tai tikrai svarbiausias naujo šimtmečio klausimas.

Šimtmečio proga pasigirdo daug svarstymų, ką reiškia būti tautai kaip suverenui, kokia Lietuvos valstybės paskirtis. Svarstoma, kad valstybė turi veikti kaip skydas, kuris saugo tautą ir kalbą, prižiūri, kad būtų vystoma tam tikra tautinė kultūra. Autoritarinio valdymo idėjos atrodo gana patrauklios, net ir kaip išeitis stabdant emigraciją, kuriant pozityvų valstybinį emocinį klimatą ir t. t. Autoritarizmas neabejotinai patrauklus žmonėms, išgyvenusiems politinio ir kultūrinio lūžio traumas, trisdešimt metų mėginusiems išsilaikyti nuolatinių pokyčių paviršiuje. Jis atrodo kaip stabilumo ir ramybės pažadas, kaip sanatorija ištrūkus iš kovų ir vargų. Autoritarizmas gali panaudoti galią įtvirtinti ritualus, kurie sukurtų tautinės vienybės ir stiprybės regimybę.

Lietuvos šimtmetis sutampa su demokratijos krize pasaulyje apskritai. Tapo įprasta abejoti, ar demokratija prasminga, ar ji nesusilpnina valstybių ekonominių ir politinių pozicijų pasaulyje. Kiti demokratijos kritikai pastebi, kad pačios taisyklės ilgainiui jau yra pakeistos taip, kad demokratija yra tapusi panaši į elito valdomą autoritarizmą. Ieškoma būdų naujai apibrėžti demokratijos pagrindus ir veikimo principus.

Autoritarizmas gali būti efektyvus būdas tvarkytis, tačiau jis sugriautų politinės tautos suverenumą. Suverenią politinę tautą remia taisyklės ir bendro gyvenimo principai, dėl kurių ji sutaria ir kurių ji pasižada laikytis. Iki kito sutarimo. Politinė tauta tegali būti demokratinė. Demokratija kuria piliečių pasitikėjimą valstybe ir patriotizmą. Ji vienintelė garantuoja, kad politinės tautos jėgos ir mintys nebus pajungtos kurios nors grupės iš anksto nustatytam rezultatui, kad tauta valstybę galės kurti ir ją keisti, net ir klysdama bei klaidas (nevykusiai) taisydama, pagal savo valią.

Lietuvos valstybė prieš šimtą metų įsisteigė kaip demokratija. Net jei pati demokratija gyvavo neilgai, tokią valstybingumo viziją turėjo modernios Lietuvos valstybės steigėjai. Šiandien kyla klausimas, ar vėl iš naujo turėdami galimybę kurti demokratiją, ją išnaudosime. Ar demokratija ne vien bus valstybės konstitucinis ženk­las, bet taps ir kasdienio gyvenimo praktika? Tai tikrai svarbiausias naujo šimtmečio klausimas.

Naujasis židinys