Kovo 5 d. minime Šv. Kryžiaus Joną Juozapą.

Šv. Jonas Juozapas (Carlo Gaetano Calosirto) gimė Pietų Italijoje, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų iškilmės dieną 1654 m.

Jis buvo kilmingas jaunuolis, tačiau rengėsi kaip vargšas. Jis taip darė, norėdamas būti toks vargšas, kaip kad Jėzus buvo.

Būdamas penkiolikos, Jonas Juozapas įstojo į Mažesniųjų brolių ordiną Neapolyje, reformuotą šv. Petro iš Alkantaros, todėl dar vadinamų alkantarinais, kur gyveno labai asketiškai. Jis troško pašvęsti savo gyvenimą kitiems kaip Jėzus. Vedamas šio troškimo, jis džiugiai vykdė daugybę pasiaukojimų. Jis miegojo tik tris valandas per parą ir valgė labai paprastą maistą.

Šv. Kryžiaus Jonas Juozapas buvo įšventintas į kunigus. Kartu su kitais 11 brolių iškeliavo į Piedimonte d'Alife, kad įkurtų ten naują vienuolyną, kurį laiką buvo to vienuolyno vyresniuoju. Vėliau tėvas Jonas Juozapas tapo Neapolio Šv. Liucijos vienuolyno vyresniuoju ir novicų magistru. Šiame vienuolyne jis praleido didžiąją savo ilgo gyvenimo dalį. Jonas visuomet stengdavosi atlikti sunkiausius darbus, kurių niekas nenorėdavo imtis.

Jonas Juozapas buvo labai mylinčios prigimties. Tačiau jis nesistengė būti dėmesio centre. Nelaukdamas, kad žmonės pripažintų jo sugebėjimus ir ieškotų jo, jis pats jų ieškojo. Visi kunigai ir broliai laikė jį mylinčiu tėvu. Jis buvo labai atsidavęs Švč. Mergelei Marijai ir padėjo, kad kiti ją taip pat pamiltų.

Šis geras kunigas mylėjo Dievą taip stipriai, kad netgi sirgdamas dirbo.

1734 m. Šv. Jonas Juozapas, būdamas aštuoniasdešimties, mirė tame pačiame vienuolyne, į kurį atėjo prieš 65 metus. Šventuoju jį paskelbė popiežius Pijus VIII 1839 m.

Kaip aš liudiju Jėzaus pasiaukojimą savo santykiuose su kitais ir kaip aš atsiliepiu Dievo kvietimui peržengti egoizmą, kuris sulaiko mane nuo tvirtesnio ryšio su Viešpačiu?