Aleksandras Vozbinas „Pažinimo vaisius arba obuolių metai“.
Dažną rytą prie kavos puodelio su nauja knyga prasideda dar viena šviesi diena. Kartais ir antrą ar trečią kartą analizuoju jau kadais skaitytą kūrinį. Šįryt rankose neįprasta knyga – storas, didelės apimties meno albumas: Aleksandras Vozbinas, „tapyba“ (Vilnius: VšĮ „Arkos“ dailės galerija“, 2017 m.), išleistas dailininko šešiasdešimtmečio išvakarėse. Tokia solidi knyga – savotiškas paminklas vienam žymiausių šiandienos Lietuvos tapytojų.

Knygoje – brandžiausių kūrinių reprodukcijos. Jau pirmieji jos puslapiai traukia magiškai, beldžiasi nauji jausmų potyriai. Regis, ne iš paveikslų, o kažkur iš labai aukštai į žemę nužengia paslaptimi trykštanti moteris ir atgal į aukštybes sugrįžti nenori... Atrodo, ir Aleksandras savo personažo netrokšta sugrąžinti ten, iš kur, kaip teigiama, jo protėviai išėję. Kadaise, kaip rašoma, prieš tūkstančius metų į Žemę pasibeldė pirmieji žmonės – Ieva ir Adomas. Juos iš dangaus išvarė už įsiliepsnojusius jausmus. Buvusią pilkąją Žemę užkariavo žmogaus gyvybė. Saulės šildoma didžiulė erdvė pamažu prisipildė kasdienio džiugesio ir skausmo. Daug kartų apie tai skaičiau, tačiau galvoju – gal buvo ir kitaip. Tokios mintys kirba galvoje, kai labiausiai įsistebeiliju į Aleksandro nutapytas moteris – dažniausiai be drabužių... Tarsi prieš tūkstančius metų iš dangaus nužengusias, tačiau su šiandienos realijomis ir jausmais.

Tą rytą, skaitydamas A. Vozbino knygą, juntu, kaip iš puodelio virš stalo skleidžiasi, atrodo, visos didelės Brazilijos kavos plantacijų kvapai. O šiandien šalia garuojančio mano rytmečio eliksyro iš ką tik išleistos, dar spaustuvės dažais kvepiančios didelės knygos į mane žvelgia dailininko nutapyti mūsų dienų ievos ir adomai su savo jausmais, įsitikinimais, iki šiol neskaityta gyvenimo poezija ir proza.

Aleksandras Vozbinas su žmona Diana ir dukra Elze. Lilijos Valatkienės nuotr.

Verčiu knygos lapus ir netrukus dar kartą įsitikinu, kad nėra negražių moterų, nors Aleksandro tapyboje kai kam jos iš pirmo, neatidaus žvilgsnio gali pasirodyti pernelyg apkūnios, jau ne vienos dešimties metų paženklintos. Bet man jos – baisiai patrauklios, įdomios, nes ne tik jų nuogus kūnus matau... Dailininko paveiksluose „Vasaros vainikas su multiplikaciniais elementais“, „Žaidžianti plaukais“, „Orleta“, nutviekstuose rausvos saulės šviesos, regiu žemės kūrėjas, kurios ne rūbais, o tarytum dangumi užsikloję. Mintiju, kas tos mūzos, iš kur jos konkrečiai atėjusios, gal iš vaizduotės nutapytos, sugalvotos? Žiū tai į vieną, tai kitą skirtingai didingą Aleksandro moterį. Žinoma, kūrybos, ne gyvenimo...

Pažįstu tik vieną realią dailininko moterį – Dianą, kuri pagal specialybę – žurnalistė. Pasirodo, ji, reali Aleksandro moteris, surinko į vieną krūvą ir sudėjo į knygą pagrindinių, svarbiausių savo vyro kūrinių atvaizdus. Beje, Dianos veido bruožų, atrodo, įžiūriu ir Aleksandro nutapytose moteryse. Ji viename paveiksle – tarsi romėnų mitologijos medžioklės ir augalijos deivė, gimdyvių globėja. Tačiau tai supratau tik iš arti pamatęs dailininko gyvenimo moterį, kuri jam nuolatos spinduliuoja, žeria karštį kaip užkurtas didelis židinys. Aleksandro drobėje regiu ne tik dianų, bet ir kitų deivių ir ne deivių kažkur labai arti gyvuojančią karalystę. Antai paveiksluose „Karalienės sapnas“ ar „Gimimo diena“. Juose – dailininko moterys panašios ir kartu labai nepanašios viena į kitą. Žiū, vienos labai jausmingos, susimąsčiusios, kitos – be galo aikštingos, kiekviena su savo tikėjimu.

Gerdamas kavą spėlioju – kuo kuri tiki? Negaliu atspėti. Tik įsivaizduoju. Tad man jos ir įdomiausios, nes paslaptingos. Pasirodo, be drabužių jos gali būti net paslaptingesnės... Žinoma, tai jau Aleksandro talento nuopelnas. Būtent jos labiausiai žavi, nors dailininko tapyboje itin ryškios ir kitos temos – istorinė ir peizažo. Itin saviti peizažai – „Baltija“, „Nemunas ties Birštonu“. Antai nutapyta didinga istorinė panorama – „Salaspilio (Kircholmo) mūšio išvakarėse“.

Tačiau gurkšnodamas kavą kažkodėl vis sugrįžtu prie Aleksandro labai jau patrauklių moterų. Nors tu ką – niekaip nuo jų negaliu atplėšti akių. Vis skaitau knygos skyrių, kuriame tik jų paveikslai. Beje, Aleksandro dailės kūrinį, kaip ir jo kokybišką reprodukciją, būtina skaityti kaip tekstą. Ir ne kartą. Kad suprastume, ką paveikslo herojus jaučia. Ir, be abejo, ką mąsto kūrėjas. Stengiuosi įsivaizduoti, kokį Aleksandras mato pasaulį.

Menotyrininkas, akademikas Antanas Andrijauskas, pristatydamas knygą, rašo, kad A. Vozbinas yra savitas savo galinga vaizduote. Tuo įsitikinau. Tačiau manau, kad jis ne mažiau galingai perteikia ir žmogaus jausmus, ypač moters, balzakiško amžiaus būtybės. Tačiau knygoje regiu ir daug jaunų žiedų – dailininko perteiktą itin jausmingą vasarą. Paveikslai „Guostė“, „Žydėjimas“, „Vasara“. Juose – mergina su vasaros žiedais. Ji – ir gamtos kūdikis, ir neatskiriama peizažo dalis. Kūrėjo žmogus jautriai sugyvena su gamta. Ne tik Guostė. Žinau, ji – vyresnioji Aleksandro dukra. Ir viename, ir kitame paveiksle irgi atpažįstu jos bruožus. Taip pat žinau, kad dailininkas turi ir kitą dukrą Elzę. Paveiksluose ieškau jos bruožų. Neaptinku. Gal išorinis ir vidinis jauniausiosios dukters atvaizdas glūdi kituose dailininko kūriniuose, kurių nėra knygoje? O gal ji įamžinta A. Vozbino nutapytuose vasaros peizažuose, kaip antai paveiksle „Žydėjimas“kuriame perteiktas gražus mergaitės vasaros sapnas. Girdžiu jos žodžius, regiu jos vis labiau į saulę besišakojančią krūtinę...

Aleksandras Vozbinas „Guostė“.

Tačiau tuose paveiksluose nebūtinai gali būti Elzė ar Guostė. Kūrėjas mato labai plačiai, girdi labai toli ir jaučia net giliausiose gelmėse srovenantį tyrą šaltinį. Į tokį garsų, jausmų ir vaizdinių pasaulį Aleksandras įsibrauna galinga meno jėga. Kartais stichiškai, nežinodamas, kur sustos, kokia bus viena ar kita kūrybos stotelė ar mūšio laukas, Neringos Pervalkos kopos ar M. K. Čiulionio namai Druskininkuose. Kur tik Aleksandras su savo mintimis keliauninkėmis nėra sustojęs, kūręs.

Iš paveikslų „Senos krantinė“, „Port de Marie“, „Paryžius“, „Namelis Italijoje“ sprendžiu, kad dailininkas kurį laiką gyvenęs Paryžiuje, Italijoje, kitose Europos šalyse. Kaip sakoma, neviręs tik Lietuvos gyvenimo sultyse. Jis susigyveno ir su svetimų šalių gamta ir žmonėmis, pagavo jų pulsą. Jaučiu šiltą jūros, Korsikos saulės dvelksmą. Italijos ar Prancūzijos motyvuose – irgi daug jausmo. Tačiau mane šį rytą labiau traukia Aleksandro nutapyti Vilniaus peizažai – „Vilnius nuo Subačiaus gatvės“, „Vilnius žiemą“. Šie paveikslai atrodo kur kas jausmingesni, nuoširdesni. Neatsitiktinai, nes Vilnius Aleksandrui – geriausiai pažįstamas: čia gimė, baigė sostinės 22-ąją vidurinę mokyklą, Dailės institutą. Ragavo ir sprangios sovietinio kareivio košės. Tai irgi atsispindi dailininko kūryboje. Kas be ko – joje tarsi užkoduota daug kitos įdomios informacijos. Irgi neatsitiktinai. Mat Aleksandras – tikras eruditas. Tai patvirtina jo knygos pabaigoje įdėtas publicistės Lilijos Valatkienės išsamus pokalbis su dailininku, kurį, prisipažinsiu, truputį pažįstu ir aš.

Būtent šio rytmečio valandomis prisimenu įspūdingas susitikimų su Aleksandru ir jo žmona Diana akimirkas Druskininkuose ir Merkinės seniūnijos kaimuose. Jau per pirmuosius susitikimus apstulbino Aleksandro įgytos kultūros, istorijos žinios. Tačiau labiausiai savo erudicija, apsiskaitymu Aleksandras nustebino sostinės Vienuolio gatvėje, „Juoda raudona“ bare organizuojamame linksmame intelektualiame protiniame komandiniame žaidime „Protų mūšiai“. Mūsų komandoje jis buvo vienas geriausiai žinojusiųjų atsakymus į dainininko ir režisieriaus Vytauto Kernagio dukters Eglės pateiktus klausimus. Gal daugiau kaip 20 komandų tose viktorinose dalyvavo. Aleksandro komanda visada įsiterpdavo į lyderių gretas. Per nurodytą labai trumpą laiką reikėdavo raštu atsakyti į krūvas klausimų. Jie būdavo iš įvairiausių gyvenimo sričių.

Įvairus, daugialypis Aleksandro gyvenimas. Kaip, beje, ir jokius siaurus rėmus neįspraudžiama jo tapyba. Joje – daug žaismo, mistikos, metaforų. Itin daug jausmo, neretai – gaivališko. Jo kūryboje – daug prozos ir poezijos. Dailininko paveiksluose perteiktas gyvenimas tarsi vulkanas pralaužia neįveikiamas tvirtoves ir milžiniška banga užlieja vis naujas erdves.

Kaip sakytų knygos Aleksandras Vozbinas, „tapybos“ recenzentai menotyrininkai akademikas A. Andrijauskas ir dr. Vidas Poškus, labai platus dailininko kūrybos laukas. Kuriame, galvoju, dominuoja moteris – jos mintys ir jausmai. Neatsitiktinai, nes ji dailininko paveiksle – gyvybės simbolis. Aleksandro nutapytos merginos ar balzakiško amžiaus moters paveikslai visą rytą skleidžia labai pažįstamus ir kartu iki šiol nepatirtus jausmus. Mintyse pavadinau juos liepsnojančiais... Tokius panašius jausmus jutau kadaise sovietmetyje, skaitydamas prancūzų rašytojo, meno kritiko ir istoriko, žymių impresionistų Vincento van Gogho, Henri de Toulouse-Lautreco, Eduard'o Manet, Paulo Cezanne ir kitų biografijų autoriaus Henri Perruchot knygas. Labiausiai sudomino ir giliausią jausmą sukėlė H. Perruchot aprašytasis dailininko Paulio Gauguino gyvenimas, tiksliau sakant, jo nutapytos taitietės moterys, spindinčios kaip ir A. Vozbino lietuvės dažnai gaivališka gyvenimo aistra. Jos Aleksandrui – prieš daugelį metų atrastoji kūrybos versmė.

Aleksandras Vozbinas „Vilnius nuo Subačiaus gatvės“.
Aleksandras Vozbinas „Orleta“.
Aleksandras Vozbinas „Nemunas ties Birštonu“.