Į vasario 5–8 d. Europos Parlamente vykusios plenarinės sesijos darbotvarkę nebuvo įtraukti su informaciniu karu susiję klausimai, nuolat mirgantys užkulinėse kalbose. Europarlamentarė Laima ANDRIKIENĖ, viena iš ES – Rytų partnerystės rezoliucijos rengėjų, sutiko pasidalinti įžvalgomis apie Rusijos destrukcinę veiklą Europoje ir už Atlanto, kartu išskirdama ES naudojamas atsakomąsias priemones. Apie lėšas, skiriamas kurti propagandą, PESCO įsteigimą, Rytų strateginės komunikacijos padalinio veikimą ir Rytų partnerystės+ formato perspektyvas skaitykite interviu.

Ar Europos Parlamente keičiasi požiūris į Rusijos skverbimąsi į Vakarų informacinę ir saugumo erdvę? 

Be abejonės, keičiasi – jis negali nesikeisti! Daugeliui akys atsivėrė tuoj po Rusijos agresijos prieš Ukrainą – Krymo okupacijos bei tiesioginės karinės intervencijos į Rytų Ukrainą. Dar labiau tą požiūrį pakeitė išaiškėjusios Rusijos pastangos manipuliuoti ir paveikti prezidento rinkimus JAV bei kišimasis į rinkimus ES šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Šios valstybės prezidentas E. Macronas tai tiesiai pasakė ir Rusijos prezidentui, įvardindamas priemones, kurias Rusija naudojo: Rusijos hakeriai ir „trolių ūkiai” įsilaužė į tuometinio kandidato į prezidentus E. Macrono kompiuterį ir daugybėje socialinių tinklų ėmė skleisti gandus apie prezidentą, kuriuos nedelsdamos „pasigaudavo” ir transliuodavo Rusijos valstybinės medijos, dvi labiausiai žinomos – „Russia Today” ir „Sputnik”. Tos rinkimų kampanijos metu Kremlius visais įmanomais būdais reiškė paramą radikalei Marine Le Pen, kurios svarbiausias rinkimų šūkis buvo Frexit – Prancūzijos pasitraukimas iš ES.

Kremlius, kaip jau yra įrodyta, rėmė ir Brexito šalininkus Jungtinėje Karalystėje. Vokietija ir Olandija taip pat fiksavo priešišką Rusijos veiklą prieš rinkimus. V. Putinas nėra išrankus. Jis remia bet kokias jėgas – ir kraštutinius dešiniuosius, ir kraštutinius kairiuosius. Paramos kriterijus vienas – tos jėgos turi būti nusiteikusios ir veikti prieš dabartinę pasaulio tvarką, prieš Europos Sąjungą, prieš JAV ir ES bendradarbiavimą. Tačiau ši parama yra ne vienintelis Kremliaus ginklas. Dabar jau plačiai yra žinomas Sankt Peterburge esantis „trolių fabrikas“, iš kurio dezinformacija skleidžiama visame pasaulyje. Paprastam interneto vartotojui sunku atskirti, kur yra tikra žinia, o kur yra melas arba „fake news“. „Trolių fabrikas" kainuoja labai pigiai, o rezultatai gali būti stulbinami – daug sujauktų protų, didesnės simpatijos Rusijai bei lengviau priimamos Kremliaus pasaulio įvykių interpretacijos. Juk labai mažai kas tikrina naujienų patikimumą socialiniuose tinkluose, kai dažnai to nedaro net rimtos žiniasklaidos priemonės. Prie viso to pridėkime dar Rusijos televizijos kanalą „Russia Today“, kuris transliuojamas keliomis Vakarų kalbomis. Kremlius vadovaujasi principu „užkariaukime protus, o po to teritorijų nereikės ir užkariauti“.

Klausėte ir apie skverbimąsi į saugumo erdvę. Jis vyksta. Visų pirma Rusija, skurstant jos pačios piliečiams, sparčiai didina išlaidas gynybai. Žvangina ginklais, įjungusi visus įmanomus garsiakalbius. Pastarasis – V. Putino metinis pranešimas Rusijos parlamentui, kai ir videofilmais, ir grafika buvo bandyta parodyti, kad Rusija sukūrė ir turi superginklų, kuriems nėra analogų pasaulyje, o NATO gynybos skėtis esąs skylėtas. Rusija bando Vakarų, taip pat ir mūsų, Lietuvos, kantrybę pažeidinėdama oro erdvę arba taip pavojingai prie jos priartėdama, kad NATO naikintuvai kyla juos išvaikyti, palydėti „pasiklydusius”. Verta prisiminti ir pernai vykusius karinius manevrus „Zapad“. Tai buvo iki šiol nematytas jėgos demonstravimas, o manevrai buvo ne gynybinio, bet puolamojo pobūdžio. Ten buvo numatyta ne tik Baltijos valstybių okupacija, bet ir smūgiai NATO objektams kitose šalyse. 

Kokių veiksmų šioje srityje artimiausiu metu galima laukti iš Europos Parlamento ir ES apskritai? 

Šiuo metu Europos Sąjunga taiko sankcijas Rusijai. Jos vis pratęsiamos. Kremlius gali neigti tų sankcijų svarbą, bet Rusijos nepriklausomi ekonomistai ir bankų analitikai vienu balsu tvirtina, kad jos yra efektyvios. Faktas lieka faktu – Rusijos rezervinis valiutos fondas nebeegzistuoja. ES ir JAV sankcijos, kaip ir kritusios naftos bei dujų kainos, tam turėjo tiesioginę įtaką.

Žinant ir suvokiant kontekstą, nereikėtų stebėtis, kad vienu Europos Sąjungos prioritetų tapo Europos gynybos sąjunga. Tai, kas iki šiol turėjo pavadinimą, bet nebuvo realizuota, atsirado ES darbotvarkės viršuje. Turiu galvoje padidėjusį dėmesį ir finansavimą bendrajai saugumo ir gynybos politikai, taip pat PESCO – bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje, nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą, kuriame jau dalyvauja 25 ES valstybės narės, taip pat ir Lietuva (kitos valstybės gali įsijungti vėliau). Tikslas – kad valstybės narės, norinčios ir galinčios bendrai plėtoti gynybos pajėgumus, galėtų kartu investuoti į bendrus projektus, didinti savo ginkluotųjų pajėgų operatyvinę parengtį ir indėlį.

Kalbama ir apie ES ginkluotąsias pajėgas, Europos Parlamento rezoliucijoje rasite žodžius „Europos kariuomenė“. Tačiau reikia suprasti, kad viso to tikslas – ne NATO neigimas ar ardymas, o reakcija į šiandienos realijas. Kai Jungtinių Valstijų prezidentas pareiškia, kad NATO yra beviltiškai pasenusi struktūra, kurioje JAV kažin ar verta būti, europiečiams nelieka nieko kito, kaip ieškoti būdų stiprinti Europos gynybą, tiksliau – stiprinti NATO ramstį Europoje, ne tik didinant finansavimą gynybai kiekvienoje šalyje, bet ir gerinant tarpusavio koordinavimą, efektyviau naudojant gynybai skirtas lėšas. Išlaidos gynybai Europos Sąjungos valstybėse narėse per metus siekia kelis šimtus milijardų eurų, todėl logiška siekti, kad tos lėšos, ypač karinei technikai įsigyti, būtų panaudojamos maksimaliai efektyviai, išvengiant nereikalingo dubliavimo, siekiant geresnio ginkluotės ir karinės technikos suderinamumo. 

Turime žinoti ir įvertinti dar vieną realybę: iš Europos Sąjungos pasitraukus Jungtinei Karalystei (tai įvyks 2019 m. kovą), net 80 proc. NATO finansavimo bus iš ne Europos Sąjungai priklausančių valstybių (JAV, Kanada, Turkija, Jungtinė Karalystė ir t.t.). Visi žinome seną kaip pasaulis tiesą: kas pinigus moka, tas ir muziką užsako… Nepriimkite mano žodžių tiesiogiai, bet galvoti apie tai būtina.

Šiuo metu ES, kaip tokia, elgiasi gana vieningai Rusijos atžvilgiu, bet negalime būti visiškai tikri, kokia bus ateitis. Pokyčiai pasaulyje yra labai greiti ir netikėti, be to, ne visada tokie, kokių mes norėtume.

ES Rytų strateginės komunikacijos darbo grupės įkūrimas leistų kalbėti apie susivokimo augimą, tačiau kodėl neskiriamas pakankamas finansavimas jos pajėgumams didinti? 

Rytų strateginės komunikacijos padalinys („East StratCom“) buvo įkurtas 2015 metais. Jo tikslas – ES lygiu kovoti su netiksliais ir kenksmingais žiniasklaidos pranešimais apie ES, populiarinti Bendrijos politiką jos rytinėse kaimynėse, tokiose šalyse kaip Ukraina, Moldova ir Gruzija.

Šios darbo grupės įkūrimas yra labai svarbus žingsnis į priekį, bet nepakankamas. Rusijos veiksmai reikalauja daug didesnio dėmesio šiai problemai. Dabar tam skiriama juokingai mažai lėšų ir dirba ekspertų, pastaruoju metu – vos septyniolika. Kol kas grupė nėra pajėgi rimtai analizuoti bei neutralizuoti Rusijos propagandinę – dezinformacinę veiklą.

Puikiai suprantame, kad turime reikalo su agresyvia Rusija. Rusijos karinė doktrina ir generolai melagingą informaciją bei propagandą, kurios tikslas – destabilizacija, naudoja kaip teisėtus instrumentus, o informaciją – kaip kitą ginkluotės tipą. Kremliaus vykdoma dezinformacijos kampanija yra orkestruota strategija, kai ta pati melaginga informacija paskleidžiama maksimaliai skirtingomis kalbomis, maksimaliu skaičiumi kanalų ir maksimaliu dažniu. Rytų strateginės komunikacijos grupė jau praėjusiais metais buvo surinkusi 3,5 tūkstančio tokios Kremliaus veiklos pavyzdžių. Rusijos išlaidos dezinformacijos strategijai – milijardas eurų.

Akivaizdu, kad Europos Sąjunga turi turėti savo strategiją. Jos laukiame jau šį mėnesį, Europos Komisijos narys J. Kingas, atsakingas už Europos saugumo sąjungą, tai yra pažadėjęs. Strategijai įgyvendinti, veiksmingai ES veikti šioje srityje finansuoti milijono eurų, kaip buvo numatyta, svarstant šių metų ES biudžetą, nepakaks, net ir įvertinus tai, kad kiekviena ES valstybė narė savo ruožtu ne vieną milijoną eurų skiria lėšų Rusijos informacinių, kibernetinių atakų atgrasymui ir neutralizavimui. Vilties teikia tai, kad valstybės narės, kurios jau susidūrė su atvirai priešišku Rusijos veikimu, veikia neraginamos. Turiu galvoje Vokietiją, Prancūziją, Čekiją, Jungtinę Karalystę. Šioje srityje Lietuvos raginti taip pat nereikia.

Teigiate, kad Europos Parlamentas kaip vienas kūnas yra ambicingesnis nei paskiros šalys, kad iš to plaukia bendra politinė atsakomybė. Ar galime kalbėti apie postūmį derinant atskirų frakcijų bei valstybių poziciją santykiuose bei derybose su Rytų partnerystės šalimis?

Taip, paprastai Europos Parlamentas yra gerokai ryžtingesnis, aiškesnis nei ES Taryba, kur posėdžiauja valstybės narės, ar Europos Komisija. Vienas pavyzdžių – Rytų partnerystė.

Štai praėjusių metų lapkričio mėnesį Europos Parlamentas priėmė svarbią rezoliuciją dėl Rytų partnerystės politikos rengiantis ES-Rytų partnerystės valstybių aukščiausiojo lygio susitikimui. Buvau viena iš dviejų jos rengėjų. Europos Parlamentas pasiūlė, kad mūsų Rytų kaimynėms – Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, kurios turi galiojančias Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis bei bevizį režimą su Europos Sąjunga, įsigaliotų EaP+ formatas (Rytų partnerystė+). Tai šioms šalims reikštų naują ES investicijų planą, įkurti patikos fondą, įgyvendinti finansinę paramą įsigaliojusioms sutartims, be to, ateityje – narystę Muitų sąjungoje (ką norėtų išsaugoti iš ES besitraukianti Jungtinė Karalystė), Energetikos sąjungoje, Skaitmeninėje sąjungoje, Šengeno erdvėje. Už rezoliuciją balsavo milžiniška dauguma: 521 už, 114 prieš, 45 susilaikė. Visa ši ES parama – ne oligarchams, o darbo vietoms kurti, smulkiam verslui kurti, viduriniajai klasei tose šalyse stiprinti, taip pat padėti viešajam sektoriui, šalių rekonstrukcijoms vykdyti. Tai buvo Europos Parlamento „Maršalo planas“ Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai. Visos trys turi Rusijos valia įšaldytus konfliktus (Padnestrė Moldovoje, Pietų Osetija ir Abchazija Gruzijoje, Krymas ir Donbasas Ukrainoje), visų trijų teritorijoje šlaistosi Rusijos kariuomenė ar „taikdariai“. Šios valstybės, tautos ne žodžiais, o darbais, milžiniškomis aukomis jau ne vienus metus veržiasi  iš dusinančio Rusijos glėbio, siekia narystės ES ir NATO. ES-Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo dalyviai iš Europos Sąjungos pritrūko politinės valios padaryti bent ką nors panašaus, į tai, ką atliko Europos Parlamentas. Lyderiai pasitenkino pagyrimais savo pačių pasiekimams bei priminimais, kad Rytų partnerėms reikia įgyvendinti pasirašytus susitarimus. Tik mano politinės šeimos atstovai, Europos liaudies partija, jos pirmininkas J. Daulas ir Europos Parlamento pirmininkas A. Tajani, kalbėjęs aukščiausiojo lygio susitikime, ragino ES lyderius išreikšti politinę valią ir ryžtis EaP+ formatui įgyvendinti. Gerai tai, kad Europos Parlamento rekomendacijos – oficialus EP pozicijos dokumentas – išlieka kaip svarbus atramos taškas ir siekiamybė ateičiai.

Europos Komisijos Baltojoje knygoje aptinkami penki scenarijai numato skirtingas ES ateities vizijas po Brexito. PESCO įsteigimas leistų manyti linkstant į „dviejų greičių Europą“. Ar iš vykstančių procesų galima būtų patvirtinti judėjimą tokios vizijos link, ar vis dėlto bus siekiama nuveikti daug daugiau bendromis jėgomis”? 

Daug kas baiminasi „dviejų greičių“ ar „kelių greičių” Europos. Nemanau, kad šios baimės turi rimtą pagrindą.  Juk šiuo metu realiai ta „dviejų greičių“ Europos Sąjunga egzistuoja. Pirma, ne visos valstybės dalyvauja Šengeno zonoje; antra, ne visos yra euro zonos narės, t. y. naudoja bendrą valiutą – eurą; trečia, ne visos įsipareigojo kurti Europos prokuroro instituciją ir t. t.. Pastarasis pavyzdys – jau minėtas PESCO, kur Lietuva dalyvauja su dar 24 ES valstybėmis narėmis (JK, Malta ir Danija kol kas nedalyvauja). Lietuva šiuo požiūriu yra pirmaujančiųjų šalių grupėje, jei norite – judanti „pirmuoju greičiu”. Norėčiau, kad ji šioje grupėje ir išliktų. Tai garantuotų ne tik greitesnį ekonominį vystymąsi ateityje, bet ir didesnes saugumo garantijas.