unsplash.com nuotr.

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Mindaugo Kvietkausko „Uosto fugą“ ir Leono Jonio „Kalamočia“.

Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“

Literatūros teorijos moksle tradiciškai yra skiriamos dvi eseistikos rūšys: personalioji ir formalioji esė. Pirmuoju atveju tokių tekstų autoriai žvilgsnį kreipia į save, aplinka ir jos objektai tėra katalizatoriai savianalizei ar meditacijai. Dažnai personaliųjų esė rašytojams yra prikišama, kad jie esantys narcizai, kurie siekia paliesti savo paties atvaizdą ir taip įsitikinti tuo, kad dar tebėra gyvi. Į šiuos priekaištus autoriai ir jų tekstų kritikai atsako įvairiai, todėl vienareikšmio postulato dėl personaliųjų eseistų savimeilės literatūros moksle iki šiol nėra.

Formaliųjų esė rašytojai visada orientuojasi į kitus žmones ar daiktus, bet tik ne į save. Istoriškai formalioji eseistika yra pirmesnė nei personalioji šio žanro atmaina. Dar formaliajai esė būdinga tai, kad jas paprastai rašo mokslininkai, kuriems prieinama specifinė, siaurai visuomenėje žinoma informacija, kurią jie, remdamiesi savo profesine kompetencija, paverčia jau beveik meniniu, o ne dokumentiniu tekstu.

Lietuvių literatūros istorijoje ir dabartyje beveik nėra autorių, kurie rašytų formaliąsias esė. Sovietiniais metais vienas iš nedaugelio tokių autorių buvo Antanas Masionis, sukūręs ir išleidęs ne vieną tarp mokslinio ir meninio teksto balansuojančią esė ar apybraižą apie lietuvių klasikinius rašytojus. Personaliosios esė tradicija dar jaunesnė – tokio tipo tekstai radosi iš esmės tik susiformavus vadinamajai laikraščio „Šiaurės Atėnai“ eseistų mokyklai. Jos ryškiausi atstovai – tai Giedra Radvilavičiūtė ir dar keli autoriai. Vienas ryškiausių ir produktyviausių personaliųjų eseistų yra palangiškis Rolandas Rastauskas. Pastaruoju metu mūsų literatūros procese pastebima, kad personaliųjų esė tekstų kiekybiškai mažėja ir randasi keli nauji formaliųjų esė kūrėjai, išleidžiantys solidžias knygas.

Vienas iš tokių formaliosios esė žanro atstovų yra literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, praėjusiais metais publikavęs tekstų rinkinį „Uosto fuga“. Šioje knygoje jos autorius pasakoja apie įvairių laikotarpių Vilnių, kurį yra beveik besąlygiškai įsimylėjęs. Filosofas Arvydas Šliogeris prieš kelis dešimtmečius parašė veikalą „Būtis ir pasaulis“, kuriame vieną skyrių pavadino taip: „Mes – filotopai“. M. Kvietkausko, kaip „Uosto fugos“ autoriaus filotopu vadinti neįmanoma. Minėtas mąstytojas filotopiją apibrėžia akcentodamas mylintį vietos apmąstymą.

„Uosto fuga“ yra artimesnė topofilijos ypatybėms, kurios irgi labai susijusios su žmogaus ir vietos koreliacija. Vis dėlto A. Šliogeris pabrėžia, kad filotopui neegzistuoja tai, kas yra anapus žmogaus regai pasiekiamo horizonto – filotopas tenkinasi mažais dalykais, dažniausiai daiktais, o ne žmonėmis. M. Kvietkauskas, būdamas ne filotopas, o topofilas, į Lietuvos sostinę žvelgia iš įvairių kitų vietų perspektyvos – Vilnius įgauna savitų reikšmių būtent tada, kai sukuriamas santykis tarp šio miesto ir kitų, neretai užsienio šalių vietovių, kurioms būdinga savita ir turtinga literatūros ar kultūros istorija. Vilnius negalėtų būti svarbus, jei lygintume jį su tokiais miestais, kurie yra praradę ar niekada neturėję kultūrinės tapatybės. M. Kvietkauskas savo esė rinkinyje rašo ne apie tai, kas užčiuopiama rankomis, o apie tai, nuo ko jį skiria distancija. Toks atstumas sukuria „Uosto fugos“, grožinės literatūros kūrinio, meniškumą – randasi pasakotojo ir kiekvienos esė personažų atribojimas. Būtent todėl M. Kvietkausko pasakojimas tampa tokiu, kuriam būdinga meninė estetika.

Dar ryškesnė filotopijos ir topofilijos skirtis „Uosto fugoje“ išryškėja tada, kai bandome svarstyti, koks yra M. Kvietkausko (arba jo esė pasakotojo) požiūris į laiką ir istoriškumą. Šliogeriškajam filotopui, lyg nužengusiam iš vokiečių filosofo Martino Heideggerio veikalų puslapių, artimiausia yra būties antlaikiškumo idėja – filotopiniai pasakojimai turi pretenziją kalbėti apie amžinybę momente. O topofilai visiškai neneigia būties istoriškumo ir tvirtina, kad amžina dabartis nelabai begali padėti žmogui gyventi ir prasmingai būti. Esė rinkinyje „Uosto fuga“ kalba asmuo, kuris ir pats yra istoriškas, nes įterpia asmeninių detalių, tačiau jų nereflektuoja, ir į kitus asmenis bei vietas žiūri kaip atsimenantis žmogus. Jam rūpi ne tik savoji, bet ir daugelis kitų, ne vien mūsų amžiaus, istorija.

M. Kvietkausko esė rinkinys yra labiausiai savitas, nes atriboja topofiliją nuo siauro nacionalizmo, su kuriuo paprastai siejama meilė vietai. „Uosto fugos“ tekstų kalbantysis, laikydamasis senų Lietuvos sostinės daugiakultūriškumo taisyklių, yra atviras su įvairiomis tautomis siejamiems siužetams. Aptariama knyga yra ir toks fenomenas, kuris nepatvirtina nei pozityvistinio, nei postmoderniojo istorijos apibrėžimo. M. Kvietkauskui istorija yra menas ir intriga, susitikimai su žmonėmis ir nuolatinės kelionės į praeitį bylojančias vietas, kurios visos lyg apie Visatos centrą sukasi apie Vilnių.

Leonas Jonys „Kalamočia“

Kita dokumentinio žanro knyga – tai jau šiais metais žurnalo „Aviacijos pasaulis“ redakcijos išleista Leono Jonio apybraiža „Kalamočia“. Joje pasakojama apie pavojingą kelionę akrobatiniu lėktuvu per visą Europą – nuo Lietuvos iki mažo Ispanijos kaimelio Kalamočios ir netoli nuo jo esančio galutinio oro uosto. Akivaizdu, kad tai – pirmasis autoriaus literatūros bandymas, kuriam būdinga tai, kad įsisamoninamas autoriaus ir pasakotojo skirties būtinumas bei autobiografinių pasakojimų nepatikimumo problema: „Kalamočios“ pradžioje autorius rašo, kad ne viskas šioje nedidelės apimties knygoje yra tikra, neišgalvota, esama vaizduotės darbo vaisių.

Pagal tokias knygas, kokią parašė L. Jonys, galima spręsti apie literatūros neprofesionalų įsivaizdavimo galias ir ribas. Apybraižoje „Kalamočia“ skaitytojas, versdamas puslapį po puslapio, yra tarytum suklaidinamas – niekas šioje knygoje neatrodo išgalvota. Tai parodo, kad autorius geba valdyti mimetinį pasakojimą – atskleidžia kelionės nuotykius taip, kaip iš tiesų nebuvo, tačiau tikrai galėjo būti. Aptariama knyga iš esmės yra klasikinis naratyvas, nesiekiant literatūrinių formų įmantrumo, tačiau patraukiant skaitytojo dėmesį siužeto nekasdieniškumu. Lietuvių literatūros tradicijoje beveik nėra tokių knygų, kurias būtų parašę aviatoriai.

„Kalamočios“ pradžioje skaitytoją dar gali kiek trikdyti su lėktuvais susijusių terminų gausa, tačiau vėliau pasakotojas pats pagauna nuotykio dvasią ir veda nuo užuomazgos iki kulminacijos ir epilogo. Kaip ir būdinga pradedantiems autoriams, knygoje beveik nėra dialogų – Gintauto Mažeikio aprašytas įsikitinimo procesas apybraižoje nevyksta, nes visas dėmesys sutelkiamas į piloto ir lėktuvo santykį. Orlaivis knygoje yra personifikuojamas, tampa lyg gyvas veikėjas, nuo kurio priklauso ir pasakotojas.

„Kalamočios“ kalba yra sukonstruota lyg iš nuotrupų, kasdienio kalbėjimo: autorius aiškiai nepratęs prie rafinuotos literatūrinės kalbos ir rašo šnekamąja kalba, kai kur įterpdamas vieną kitą drąsesnį palyginimą ar metaforą. Mažą ir, atrodytų, gana skubrų pasakojimą sąlygoja ir tai, kad aviatoriaus darbas, nepaisant feminizmo ir lygių lyčių teisių, vis dar išlieka labai vyriškas, todėl „Kalamočios“ pasakotojas yra lyg mažakalbis, kuris ne įmantravimais, o savo drąsa, kaip pats teigia tekste, siekia imponuoti priešingai lyčiai – įsivaizduojamas apybraižos skaitytojas yra moteris.

Aptariama knyga, būdama unikali lietuvių literatūroje, žvalgantis į pasaulinę aviatorių literatūros tradiciją, galėtų būti lyginama su prancūzo Antoine'o de Saint-Exupery kūryba. Nepaisant gana drąsios analogijos ar panašumo, dera pasakyti, kad „Kalamočia“ ar kiti, būsimi, aviatorių grožinės literatūros kūriniai galėtų būti turtingesni vaizdų per lėktuvo langą, gamtos jutimo ir gyvų pokalbių.

„Kalamočios“ pasirodymas aiškiai atskleidžia, kaip šiuolaikinėje lietuvių literatūroje stinga apybraižos žanro kūrinių. Sovietiniais metais jį kultivavo vienas kitas rašytojas ir keli žurnalistai. Dabar rašyti trumpą dokumentinį pasakojimą tampa neįdomu ir nepateisinama, nes netekome pamatinės apybraižų skaitytojų savybės – smalsumo: viską siekiame patirti keliaudami patys arba atsakymus randame internete. Kalbant apie apybraižų autorius žurnalistus, prisimintinos vos kelios pavardės: Algimantas Čekuolis, Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus. Šiame kontekste aviacinė literatūra vis dar gali jaudinti ir stebinti mūsų dienų skaitytoją.

lrt