Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Sovietinėje mano vaikystėje Kovo 8-oji buvo diena, kai visi sveikindavome savo mamas, berniukai – mergaites, o vyrai – moteris. Apie Motinos dieną tuomet nebuvo jokių kalbų, tad Tarptautinė moterų diena tapdavo lyg ir savotiška indulgencija, kurią tulpėmis apdovanotos moterys už visų metų „griekus“ suteikdavo vyriškajai sovietinės visuomenės daliai. Darbo kolektyvuose ir mokyklose vykdavo minėjimai, o po jų – pobūviai, iš kurių namo sugrįžę svirduliuojantys vyrai savo gyvenimo draugėms ir mylimosioms tapdavo dar vienu galvos skausmu.

Kuo primityvesnė šalis, tuo daugiau joje lozungų ir panegirikų. Šalyje, kurioje kaip niekur kitur „laisvai kvėpavo žmogus“, „išlaisvintos“ moterys tempė didžiulį jungą: darbą, šeimą ir sovietinės buities absurdą. Po sunkios darbo dienos parduotuvėse prie elementariausių produktų skyrių nusidriekdavo didžiulės eilės, kuriose stovėdavo išvargusios moterys, sukdamos galvas, kur gauti žieminius batus ar padorią striukę vaikui. Grįžus namo reikėdavo paruošti valgį alkanam vyrui ir vaikams. O po to dar nepamiršti išlyginti vyro marškinių. 

Cirke motociklus vairuojančios meškos stebino tuometinę publiką mažiau, nei automobilius vairuojančios moterys. Šito vyro gestas tuomet man galutinai nupūtė visus ūkus ir kalbas apie sovietinės moters reikšmę, lygybę ir nepriklausomybę. 

Prisimenu savo mamą – Vilniaus gimdymo namų gydytoją, kuri, kartą sugrįžusi iš eilinio pusantros paros trukusio budėjimo, kepdama blynelius man ir broliui atsiduso: „Įdomu, ar Amerikos gydytojos po tokių sunkių budėjimų irgi kepa blynelius savo vaikams?“ 

Rasa Baškienė

8-ajame dešimtmetyje mano mama, išsilaikiusi vairavimo teises, jau vairavo automobilį. Niekada nepamiršiu, kaip, sykį ją lenkdamas, vienas vyriškis atsigręžęs pasukiojo pirštu prie savo smilkinio. Cirke motociklus vairuojančios meškos stebino tuometinę publiką mažiau, nei automobilius vairuojančios moterys. Šito vyro gestas tuomet man galutinai nupūtė visus ūkus ir kalbas apie sovietinės moters reikšmę, lygybę ir nepriklausomybę. 

Prasidėjus Sąjūdžiui, atrodo, 1989-ųjų Kovo 8-ąją prie buvusių Sporto rūmų vykusiame mitinge gausiai susirinkusiai miniai viena kalbėtoja sovietinių moterų indėlį į komunizmo statybas palygino su piramide: apačioje – moterys, jų labai daug, bet jos apačioje, o kylant aukštyn daugėja vyrų. O pačioje viršūnėje iš aukštų tribūnų jau vien vyrija rankutėmis mojuoja. Ir išties iš tų laikų įžymybių atsimenu tik dvi moteriškas pavardes: TSRS kultūros ministrę J. Furcevą ir LTSR veikėją L. Diržinskaitę, pasižymėjusią Kryžių kalno naikinimu. Keistos moterų ir vyrų teisių lygybės grimasos, būdingos šaliai, kuri viską išversdavo į atvirkščią pusę... 

Lietuvoje moterys teisę balsuoti gavo prieš šimtą metų – 1918-aisiais. Minėdami savo valstybės šimtmetį minime ir Lietuvos moterų tapimo visateisėmis savo šalies pilietėmis jubiliejų.

Kovo 8-oji revoliucionierės Klaros Cetkin siūlymu pasaulyje pradėta minėti 1911 metais. Šia data siekta atkreipti dėmesį į didžiulę moterų diskriminaciją tiek visuomenėje, tiek darbo rinkoje, tiek šeimoje. 1857 m. Niujorko moterys surengė demonstraciją, reikalaudamos padidinti atlyginimus. Tai davė pradžią vadinamiesiems sufražisčių judėjimams, paplitusiems JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Vakarų Europoje. XX a. šis judėjimas pasiekė ir Lietuvą. O 1918 m. Aleksandros Kolontaj siūlymu ši šventė buvo įteisinta Rusijoje. 

Naujoji Zelandija buvo pirmoji šalis, 1893 m. moterims suteikusi balsavimo teisę. Lietuvoje moterys teisę balsuoti gavo prieš šimtą metų – 1918-aisiais. Minėdami savo valstybės šimtmetį minime ir Lietuvos moterų tapimo visateisėmis savo šalies pilietėmis jubiliejų. Šiame bare nemenkai pasidarbavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Mašiotienė, Felicija Bortkevičienė, 1905-aisiais susibūrusios į Lietuvos moterų susivienijimą savo teisėms ginti. Vyrai, savo moterims skyrę tik draugių ir pagalbininkių vaidmenis, tos teisės neatnešė moterims ant lėkštutės – ją reikėjo išsireikalauti pačioms. 

Tačiau grįžkime prie Kovo 8-osios. Turbūt jokia kita šventė nepatyrė tiek peripetijų, kiek jų patyrė Kovo 8-oji, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Aukščiausioji Taryba 1990 spalio 25 dieną „panaikino“ Kovo 8-ąją. 1994 metų vasarį kairiųjų jėgų valdomas Seimas priėmė nutarimą Kovo 8-ąją – Tarptautinę moters dieną – oficialiai paskelbti atmintina diena. Po trejų metų valdžią gavę konservatoriai vėl „atšaukė“ Kovo 8-ąją. Tačiau 2002 m. ši data galiausiai buvo įtraukta į atmintinų Lietuvos dienų sąrašą ir jame yra iki šiol. 

Sovietinėje mano praeityje Kovo 8-oji buvo fikcija. Apsilaupiusių tulpių diena. Laisvoje mano Tėvynėje man ši data reiškia tiek, kiek jaučiuosi esanti laisvu ir nediskriminuojamu žmogumi visuomeniniame, politiniame, profesiniame ir asmeniniame lauke. 

Man nelabai svarbu, kad mano vyras, kuriam Kovo 8-oji asocijuojasi su sovietmečiu, bolševizmu bei Aleksandra Kolontaj su jos „Stiklinės vandens“ ideologija, ignoruoja šią šventę ir neatneša man gėlių. Užtat jis visuomet mane palaiko ir drąsina nebijoti iššūkių, imantis veiklos, kuri man įdomi ir reikšminga. Svarbu ir tai, kad nesėkmei ištikus jis manęs nepasmerkia. Man svarbu, kad jau suaugęs mano sūnus savo šeimoje neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus, o dalinasi buities našta ir vaikų auginimo rūpesčiais su savo žmona. Man rūpi, kad mano dukrai joks bosas nedrįstų siūlyti nepadorių dalykų. Bet, ką čia, net neabejoju, kad tokiu atveju ji sugebėtų apginti save.   

O tulpės šiaip visai neblogos gėlės. Ir jei vyrams patinka jas dovanoti moterims, kas gali jiems uždrausti tą daryti bet kurią dieną – kad ir Kovo 8-ąją?