Vie­nuo­lių bo­nif­rat­rų kon­gre­ga­ci­ją (lot. k. – Bo­ni frat­res – ge­rie­ji bro­liai), ku­rios cha­riz­ma – rū­pi­ni­ma­sis li­go­niais li­go­ni­nė­se, įkū­rė Die­vo Jo­nas, por­tu­ga­las iš Mon­te­mo­ro No­vo. Čia jis gi­mė 1495 me­tais. Iki ke­tu­rias­de­šim­ties iš­ban­dė vos ne vi­sus ama­tus, ta­čiau jo ne­trau­kė nei vie­nas: jis bu­vo pie­muo, pas­kui vals­tie­tis, ka­rei­vis, ke­liau­jan­tis vi­so­kių daik­tų, vė­liau ir kny­gų bei šven­tų­jų at­vaiz­dų pre­ky­bi­nin­kas Gre­na­do­je. Jo gy­ve­ni­mą aukš­tyn ko­jo­mis ap­ver­tė aist­rin­gi vie­no pa­moks­li­nin­ko žo­džiai. Tad jis nu­si­ren­gė vi­sus dra­bu­žius ir iš­da­li­jo juos gat­vė­se varg­šams. Dėl šio po­el­gio jį pa­lai­kė pa­mi­šė­liu ir už­da­rė į li­go­ni­nę.

Li­go­ni­nė jį gi­liai su­krė­tė – tais lai­kais li­go­ni­nė­se vei­kiau izo­liuo­da­vo, o ne gy­dy­da­vo, ir li­ki­mo va­liai pa­lik­ti li­go­niai to­je ne­veiks­nu­mo ir abe­jin­gu­mo at­mo­sfe­roje lauk­da­vo, kad pa­sveiks sa­vai­me ar­ba mirs. Iš li­go­ni­nės jis iš­ėjo tvir­tai įsi­ti­ki­nęs: pa­da­ry­ti vis­ką, kad to­kios kan­čios ir šird­gė­los vie­tos tap­tų gy­dy­mo ir vil­ties vie­to­mis. Pa­ga­liau jis at­ra­do sa­vo pa­šau­ki­mą. Pir­ma­sis jo pla­no žings­nis bu­vo įsteig­ti Gre­na­do­je li­go­ni­nę, ku­rios vi­sa orga­ni­za­ci­ja bū­tų pa­rem­ta veiks­min­gu­mo ir ap­dai­ros kri­te­ri­jais. Ši li­go­ni­nė bu­vo pirmo­ji pa­ti­kė­ta rū­pin­tis ir val­dy­ti ke­le­tui sa­va­no­rių, ku­riuos įkvė­pė ta pa­ti dva­sia ir ku­rie pri­si­dė­jo prie jo ir dir­bo šį be ga­lo žmo­gišką dar­bą.

Jie pa­si­va­di­no bo­nif­rat­rais, taip at­si­liep­da­mi į Jo­no kvie­ti­mą Bro­liai, da­ry­ki­te ge­ra (ital. Fa­te be­ne, fra­tel­li), skir­tą Gre­na­dos žmo­nėms ir ra­gi­nan­tį juos au­ko­ti jo ligoninių veik­lai. Jo­nas mi­rė 1550 me­tais, nu­gy­ve­nęs ne­nuils­ta­mą ir uo­lų gy­ve­ni­mą. Jis yra sa­ni­ta­rų bei me­di­ci­nos se­se­rų glo­bė­jas.

Piero Lazarin „Naujoji šventųjų knyga“ Katalikų pasaulio leidiniai