Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Žemės gelmėse, ten, kur mantija (o gal magma, o gal branduolys – nesvarbu, juk geografijos paskutinį sykį mokėmės gal dešimtoje klasėje), gyvena piktas raudonas drambliukas, kuris vieną dieną (o galbūt ir naktį) savo trepsėjimu sunaikins pasaulį. Ir nors šis sakinys skamba tarytum iš vienos įstaigos Vasaros gatvėje pacientų repertuaro, tačiau jūs privalote juo tikėti. Kodėl? Nes šis teiginys pasakytas garsiai ir viešai – o tai jau labai daug: juk kartais taip sunku kalbėti, taip nelengva įveikti visuomenės spaudimą ir prabilti...

Suprantu, jog pirmoji šio teksto pastraipa nuskambėjo visai nesuprantamai. Koks drambliukas? Kokie teiginiai? Koks tikėjimas? Apie ką čia išvis kalbama? Deja, bet tiesa banali: šis tekstas – atsiliepimas į pastarųjų savaičių Lietuvos aktualijas, o konkrečiai – dar vieno įtempto siužeto serialo „#metoo Lietuva“ epizodo recenzija. Recenzija, kuri pakvies jus pasitelkti savo vaizduotę. Nedaug – tik truputį. Ar pasirengę? Tuomet pirmyn.

Įsivaizduokite, jog vieną vakarą jūs grįžtate namo po darbų. Savaime aišku, pavargęs (arba pavargusi). Soti vakarienė, ir jūs išsidrebiate sofoje priešais televizorių. Prieš jūsų akis – puikiai pažįstama laida, kurioje tiesioginės transliacijos metu, vienas puikus, ilgametę patirtį turintis žurnalistas kalbina kokius nors susikirtusius politikus, o šiems nedrįstant apsireikšti – nuobodokus apžvalgininkus arba rezervuotus valdininkus. Nuostabi pramoga, leidžianti, prieš pereinant į horizontalią padėtį, pasimėgauti, kaip nuostabiai savo iškalbą valdantis patyręs ketvirtosios valdžios atstovas sudirba visų kitų valdžių atstovus.

Bet šįvakar – viskas kitaip: šaunusis laidos vedėjas sėdi jam neįprastoje – laidos svečio – pozicijoje, o štai vedėjo pozicijoje – kažkoks kitas, visai nematytas ir nežinomas žurnalistas. O galbūt ir žurnalistė. Kokia vakaro laidos tema? Ogi šokiruojanti: žymusis žurnalistas yra kaltinamas netinkamu seksualinio pobūdžio elgesiu. Ką padarė? Ogi prieš septynerius metus, jau būdamas žurnalistikos korifėjumi, bendravo su jauna mergina, studente, būsimąja žurnaliste. Vieną vakarą pasikvietė ją į barą. Po baro – pasikvietė namo. Ir visai nesvarbu, kad vedęs: siūlė permiegoti. Tiesa, mergina atsisakė ir iš žurnalisto buto išėjo – tokia visa istorija. Dabar, praėjus septyneriems metams, mergina suprato, jog tai buvęs seksualinis priekabiavimas, ir apie šį įvykį pranešė... Ne, ne į policiją ar į prokuratūrą – juk nusikaltimo sudėties nėra – žiniasklaidai! Tokia situacija: žymusis žurnalistas apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Dabar jis privalo apsiginti. Ką jis daro?

Kiek kritiškai mes gebame žvelgti į teiginius? Kiek daug sugebame atremti tai, ką mums kažkas kažkodėl teigia? Kiek toli esame pasiryžę nueiti tam, kad išsiaiškintume tiesą?

„Ar kvietėte minėtą merginą pas save į namus?“– antakį kelia laidos vedėjo sostą užėmęs nematytas žurnalistas. „Ne, nekviečiau“, – nudelbia akis aukos vietoje sėdįs žurnalistikos korifėjus ir nukarūnuotas laidos vedėjas. „Kodėl jūs neigiate?“– nesustoja naujasis valdovas. „Nes to nebuvo“, – murma vakarykštis pašnekovų siaubas. „O mano turimi patikimi šaltiniai iš jūsų aplinkos tvirtino, jog jūs kalbėjote, kad tokie faktai gali išlįsti į viešumą“, – meta kozirį naujokas. „Ne, taip nebuvo“, – murma korifėjus, suprasdamas, jog su kiekvienu atsakymu jis vis labiau krenta į viešojo pasaulio užribį. Laida tuo ir baigiasi. Jūs – apstulbęs. Pasisukate į sutuoktinę (sutuoktinį) ir sakote: „Na, nesitikėjau, kad ir šitas yra toks priekabiautojas!“ Jūsų antroji pusė atsako: „Niekuo šiame pasaulyje nebegalima tikėti.“

Ateina rytas. Jūs atsisėdate prie savo kompiuterio, geriate rytinę kavą, slankiojate socialiniais tinklais ir... pamatote žinią, jog visų itin gerbiamas asmuo, kurį seka šimtai tūkstančių žmonių, asmuo, kuris drąsiai demaskuodavo korupciją, aplaidumą ir aukščiausio lygio valdininkų nekompetentingumą – tas asmuo irgi yra priekabiautojas! Štai paaiškėjo, jog kažkada, kažkokio tolimo žygio metu (ech, tie visuomenininkai!) jis labai jau artimai bendravęs su viena jaunute pakeleive. Ir nesvarbu, kad tai buvo prieš šešerius metus (nemoralus elgesys senaties termino neturi!). Ir nesvarbu, kad kiti to žygio dalyviai jokios jaunutės pakeleivės neatsimena. Ir nesvarbu, kad to žygio dalyvių niekas net nepasivargina paklausti, ar ta jaunutė pakeleivė išvis buvo: visa tai nesvarbu. Kodėl? Nes svarbu teiginys. Ar jis teisingas, ar ne – čia jau savaime aišku, kad teisingas. Kodėl teisingas? Todėl, kad jo neįmanoma (arba nenorima) paneigti. Taigi, žemės gelmėse išties gyvena piktas raudonas drambliukas, kuris vieną dieną (naktį) savo trepsėjimu sunaikins pasaulį.

Šis vaizduotės žaidimas – išbandymas mūsų protui, mūsų kritiniam mąstymui. Kiek kritiškai mes gebame žvelgti į teiginius? Kiek daug sugebame atremti tai, ką mums kažkas kažkodėl teigia? Kiek toli esame pasiryžę nueiti tam, kad išsiaiškintume tiesą? Pabandykite kiekvienas sau atvirai ir nuoširdžiai – sau, gerbiami skaitytojai, sau – atsakyti į klausimą: kiek ilgai priešinsitės vieną dieną socialiniuose tinkluose ir interneto portaluose galimai pasirodysiančiai žiniai, jog koks nors itin garbus valstybės asmuo – pavyzdžiui, valstybės vadovas – priekabiavo prie nepilnamečių mergaičių? Kiek stipriai norėsite išsiaiškinti, koks yra informacijos šaltinis, teigiantis, jog Lietuvos Respublikos himno autorius buvo seksualinis priekabiautojas? Ar pakilsime į kovą prieš tuos, kurie kažkodėl teigia esantys sąžininga ir atsakinga žiniasklaida, tačiau laipsniškai veda mus prie to, kad patikėtumėme, jog žemės gelmėse išties gyvena piktas raudonas drambliukas, kuris kažkada savo trepsėjimu sunaikins pasaulį?

Dar vienas vaizduotės žaidimas jums – šįkart netgi groteskiškas: vieną dieną visos žiniasklaidos priemonės ima ir paskelbia, jog „yra surasta jauna mergina, kurią grupiniu būdu prievartavo gauja, sudaryta iš žinomų visuomenės veikėjų“, – tiek informacijos. Kur ta mergina dabar? Kaip pakliuvo į prievartautojų nagus? Kiek buvo prievartautojų? Kas jie tokie? Visa tai – nesvarbu. Nesvarbu netgi tai, ar buvo tokia mergina iš tikrųjų. Svarbu tik viena: žiniasklaida, kuri turi kamuoliuką savo rankose, turi iniciatyvą skelbti vis labiau ir labiau šokiruojančią informaciją apie įvykį, kurio galbūt išvis nebuvo. Galiausiai bus pradėtos skelbti pavardės tų prievartautojų – niekada nebuvusios gaujos narių, kurie iš tikrųjų niekada neprievartavo jokios merginos, nes tos merginos niekada ir nebuvo. Bet visa tai detalės – nesigilinkite, gerbiami skaitytojai – tikėkite ir kartokite su mumis: žemės gelmėse išties gyvena...

Anonimiškumas tartum skydas saugo pranešėją nuo visuomenės akių – visuomenė negali vertinti to asmens, kuris praneša apie galimai vykusį priekabiavimą ar prievartą. Vienintelis asmuo, kuris stovi kitapus skydo – žurnalistas.

Kaip jau supratote – šis tekstas apie žiniasklaidos manipuliacijas mūsų nuomonėmis. Manipuliacijas, kurios yra pagrįstos tuo, kad retas kuris eilinis pilietis turi galimybę rasti laiko užsiimti analize ir tikrinti kažkokius šaltinius, aiškintis įvairių teiginių patikimumą. O žinoti juk norisi! Norisi neatsilikti nuo gyvenimo ir suprasti supančią aplinką! Kas tokiu atveju, deja, nutinka? Asmuo pasiduoda, nuleidžia rankas ir atiduoda kuklų savo žinojimo plaustelį srauniai ir nepažįstamai žiniasklaidos upei. Upei, kuri ne visada suinteresuota plaukiko gyvybe. Upei, kurioje kartais esti nelogiškumo srovių, traukiančių į atbukimo dugną, taip pat ir anonimiškumo uolų, su kuriomis susidūrus lygiai taip pat (#metoo) laukia pažintis su gelme.

Pranešėjo anonimiškumas ir patikimumas – viena didžiųjų šios situacijos problemų. Anonimiškumas tartum skydas saugo pranešėją nuo visuomenės akių – visuomenė negali vertinti to asmens, kuris praneša apie galimai vykusį priekabiavimą ar prievartą. Vienintelis asmuo, kuris stovi kitapus skydo – žurnalistas. Tas, kuris sprendžia: ar anonimu norintis likti asmuo yra patikimas, ar ne. Bent jau taip turėtų būti idealiu atveju. O jei žurnalistas labai nori išgarsėti kažkieno politinės ar visuomeninės karjeros sąskaita? Gal tada galima anonimiškumo skydu apgaubti ir nepatikimą pranešėją? O blogiausiu atveju – galbūt galima pranešėją sukurti savo vaizduotėje? Juk svarbiausia tikslas – patvirtinti raudonojo drambliuko (labai pikto) egzistenciją žemės gelmėse.

Dar vienas – šįkart paskutinis – vaizduotės žaidimas. Atsakykite sau į klausimą: jeigu jūs dabar pat susikurtumėte netikrą populiaraus socialinio tinklo profilį, prisidengtumėte išgalvotu merginos vardu ir internete rasta atsitiktine nuotrauka bei parašytumėte žinutę kokiam nors žiniasklaidos atstovui – parašytumėte, jog jus prieš x metų y būdais seksualiai išnaudojo visuomenėje žinomas asmuo z – ar esate tikras, kad kitą dieną jūsų kūrybos vaisiai neatsidurtų dėmesio centre?

Žinoma, visi jūsų atsakymai į šiuos vaizduotės žaidimus gali skirtis nuo manųjų – šio teksto autoriaus – atsakymų. Manieji, deja, labai pesimistiniai: kol kas atrodo, jog ketvirtosios valdžios turimas anonimiškumo skydas yra naudojamas neatsakingai, kas leidžia nuogąstauti, jog anksčiau ar vėliau (o galbūt jau ir dabar) akcija #metoo (kuri pati savaime kaip idealas – atskleisti tikruosius priekabiautojus – yra sveikintinas dalykas) taps Damoklo kardu, pakibsiančiu virš bet kurio Lietuvos Respublikos piliečio – tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties. Galbūt šis tekstas kol kas skamba labiau kaip sąmokslo teorija ar groteskiška fantazija, tačiau XX a. Lietuvos ir pasaulio istorija gausi pavyzdžių, kada manipuliuojant informacijos sklaidos priemonėmis galima pasiekti išties labai gąsdinančių rezultatų. Galbūt laikas reikalauti iš žiniasklaidos daugiau atsakomybės už savo teiginius, kol žiniasklaida nepradėjo reikalauti mūsų patikėti, kad žemės gelmėse gyvena piktas raudonas drambliukas, kuris savo trepsėjimu sunaikins pasaulį?

Darius Indrišionis – pagal išsilavinimą istorikas, pagal stilių žurnalistas, pagal interesus – nūdienos ir sovietmečio tyrinėtojas (arba bent jau pretenduojantis tokiu būti)