Iš Algimanto Kensmino parodos. Tauro Kensmino nuotr.

Apie įkvėpimą ir iškvėpimą

Algimanto Kensmino parodos atidaryme buvo daug žmonių, todėl stigo vietos ir oro. Vietą užėmė ne tik lankytojai, bet ir pati instaliacija, privertusi atėjusiuosius (užkopusius į antrą aukštą) šiek tiek pasislinkti, laikyti pagarbią distanciją tarp savęs ir kūrinio. Toji pati instaliacija, regis, ne tik spinduliavo kažkokius (vadinkime juos estetiniais) fluidus, bet ir kvėpavo.

Taip – kvėpavo, nes sudėtinis tos labirintinės struktūros elementas – vienas koridoriukas su dirbtiniais akmenimis ir tikru vandeniu. „Jis tikras“, – kratydamas šlapią batą mane perspėjo kažkoks ponas, ir aš prisiminiau savo senų laikų patirtį prie užpelkėjusio Bakanausko ežero (9 km nuo Marcinkonių), kai bandydamas samaninio pakloto tvirtybę vos nepraradau savo avalynės, o gal net savęs paties, nes vos nenugarmėjau į kemsynus...

Vanduo, kaip žinome iš kažkurios klasės fizikos kurso, sklinda ore difuzijos būdu. Tad kas tai, jeigu ne iškvėpimas? Kita vertus, A. Kensmino kūrinys ir įkvepia – orą, žiūrovus, jų energiją ir emocijas. Vienas (jau paminėtas), žiūrėk įtraukiamas į gilius jos vandenis, perėjus į kitą to labirinto kambarėlį, dėmesį patraukia (ir tokiu būdu įtraukia) senos durys ir už jų esantis tapybinis (impresionistinis) sodas. Tad menininko instaliacija yra tartum gyvis, patekęs į ją bent jau trumpam pasijunta ar Jona Leviatano viduriuose, ar gal Raudonkepuraite vilko pilko pilve.

Iš Algimanto Kensmino parodos. Tauro Kensmino nuotr.
Iš Algimanto Kensmino parodos. Tauro Kensmino nuotr.

Apie sodus, apsivalymus ir Rytus

Žinant tam tikras A. Kensmino biografines detales (na, kad ir labai jau tiesioginius ryšius, kad ir su japoniškais kovos menais – tokiais kaip Bujinkan Budo Taijustsu), tartum būtų ir banalu kalbėti apie tiesiogines tos keturnarės instaliacijos sąsajas su rytietiškųjų sodų – mikrokosmoso bei makrokosmoso įkūnijimo, estetika.

Juolab kad ši užuomina, prasminis kablys labai aiškiai užkabintas ir pačiame parodos pavadinime („Apsivalymo ceremonija“) ar paties autoriaus tekstiniame pasiaiškinime: „Šiuo visuotinio susirūpinimo dėl sveiko ir švaraus kūno laiku, kai kada primenančiu antikinei Graikijai būdingą kone perversišką tobulumo siekį, ne visada prisimenama dvasios ir proto švara – minčių aiškumas, emocijų pusiausvyra, dvasios skaidrumas. Dauguma pasaulio tautų ir religijų visada turėjo tradicines apsivalymo ceremonijas: vienos – dar išlaikiusias sakralumą, kitos – jau profanuotas.“

Pagalvojau, kad šis sumanymas tai yra priemonė, būdas, tiesiog gelbėjimosi ratas tiems, kas nori pasidaryti dvasinį charakirį, mentalinį sepuku (nes tie ritualizuoti vidurių persipjovimai juk irgi yra kelias išsivalymo link). Ir pats A. Kensminas tartum apsidrausdamas ar nuramindamas teigia, kad į tai galima žvelgti arba sakraliai, arba profanuotai. Panašiai kaip į bet kuriuos maldos namus įėję žmonės – vieni ten įeina tam, kad įvyktų tremendum, kiti įkiša nosis, laikydami rankas kišenėse dėl smalsumo ar žioplumo. Reikia pasakyti, kad dažnas artefaktas ne vieno menininko kūryboje atlieka tokią misiją, tačiau Algimanto atveju tai yra sukurta iki visą parodinę salę užimančios konstrukcijos. Tai leidžia tiesiog patikėti šio reiškinio fiziniu realumu.

Antikinė Graikija menininko eksplikacijoje sušmėžuoja neatsitiktinai. Helėnų mitologijoje, konkrečiai – Tesėjo mite, veiksmo kulminacija vyksta Kretoje karaliaus Mino nurodymu meistro Dedalo (to paties, kurio sukonstruoti sparnai pražudė jo sūnų Ikarą) pastatytame labirinte, kuriame Minotauras rydavo Atėnų jaunuolius. Šiame pasakojime esama senovinių iniciacijų ir apsivalymo apeigų atspindžių. Galop pačiame ėjimo labirintu procese akivaizdi yra žemiškojo kiekvieno individo kelionės lemtingos pabaigos link (tai perėmusioje krikščionybėje – Išganymo simbolika. Japoniškųjų sodų (nihon teien) kompozicijos taip pat atkuria realią gamtą, legendines vietas, mitinius kraštovaizdžius. Intencijos tos pačios, siekiai analogiški.

Iš Algimanto Kensmino parodos. Tauro Kensmino nuotr.
Iš Algimanto Kensmino parodos. Tauro Kensmino nuotr.
Iš Algimanto Kensmino parodos. Tauro Kensmino nuotr.

Galvos

Vienas iš kompozicinių centrų, plastinių ir siužetinių akcentų šioje A. Kensmino instaliacijoje yra pagal jo paties galvą atliktos išliejos. Tartum nukapotos galvos (po kažkokios makabriškos procedūros) yra sukrautos į lentynėlę, guli žvelgdamos bejausmiais žvilgsniais į nežinią, kertėje.

Ekrane tos pačios galvos yra malamos, trinamos, voliojamos, akomponuojant industriniam žvangesiui. Veidų portretiškumas savaime kelia aliuzijas į romėniškuosius biustus, kurie ženklindavo mirusiųjų žmonių kremavimo ir tų pelenų palaidojimo vietas. Taip tartum deklaruojama (bent čia jau personalinės interpretacijos), kad pereinant iš vieno būvio į kitą, į Eliziejaus laukus, o galbūt Flegetono ar Stikso upių juosiamą Tartarą (pačią nuošaliausią ir tamsiausią vietą Haide). Pilka tų galvų spalva šiuo aspektu veikia daugiau nei kaip užuomina į viduramžiškus tartarus – pilkuosius, iš pragarų kilusius žmones. Belieka pridurti, kad tam, jog apsivalytum, reikia patirties ir kančios, ir netgi pragarų...

Paroda galerijoje „Akademija“ vyks iki kovo 17 dienos.

Iš Algimanto Kensmino parodos. Tauro Kensmino nuotr.