Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kovo 2 d. Europos plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos (EPBO) ekspertai pristatė atliktas Lietuvos darbo rinkos, socialinės ir migracijos politikos peržiūros ataskaitos išvadas ir rekomendacijas. Tokia peržiūra yra vienas iš būtinų etapų Lietuvai, siekiančiai narystės šioje organizacijoje. Lietuvai buvo rekomenduota spręsti demografines problemas ir užtikrinti darbo vietų kokybę.

Po 2004 metų Lietuvą kasmet palieka 1 procentas gyventojų. Prognozuojama, kad darbingo amžiaus gyventojų skaičius nuo 2015 iki 2020 m. bus sumažėjęs maždaug 9 proc., o trečiajame dešimtmetyje mažės dar 20 proc. Atlyginimų, mokamų Lietuvoje ir Europos šalyse, skirtumas mažėja nepakankamai sparčiai, kad būtų galima kalbėti apie realų emigracijos stabdymą. Pajamų nelygybė taip pat viena didžiausių Europoje.

EBPO direktorius užimtumo, darbo ir socialinių reikalų klausimais Stefanas Scarpetta, pristatydamas ataskaitą Vilniuje, neformalų darbą bei mažus atlyginimus akcentavo kaip vis dar plačiai paplitusį reiškinį. „Neoficialiai dirbančių asmenų, kurie nėra socialiai apdrausti arba ginami darbo įstatymų, skaičius šalyje yra didesnis nei bet kurioje kitoje ES šalyje, išskyrus Latviją“, – teigė pareigūnas.

Mažiau nei 40 proc. emigrantų, išvykusių 2010 m., grįžo namo. Turint omenyje, kad du trečdaliai sugrįžusiųjų neįsidarbina ir vėl išvyksta į užsienį, kažin, ar sugrįš vėlesniais metais išvykę mūsų piliečiai. Anot ekspertų, programa „Globali Lietuva“, kuria siekiama įtraukti emigrantus į šalies gyvenimą, yra per mažai finansuojama, jai reikia skirti daugiau lėšų, siekiant padėti sugrįžtantiems namo darbingo amžiaus žmonėms.

Apie tai, kaip Lietuvai reikėtų susigrąžinti savo piliečius kalbamės su Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininke Dalia Asanavičiūte.

Dalia Asanavičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokius darbus lietuviai dirba Jungtinėje Karalystėje? Kiek ten yra jaunimo?

Sunku pasakyti, nes oficialios statistikos neturime. Labiau paplitę mažesnės kvalifikacijos darbai servisuose, aptarnavime, prekyboje. Yra dirbančių vidutinės grandies vadovais, bankuose, IT specialistais. Yra ir labai aukštos kvalifikacijos darbuotojų. EPBO ataskaita parodė, kad tik 10 proc. dirba aukštos kvalifikacijos darbus, o 30 procentų dirba didelių įgūdžių nereikalaujančius darbus. Tai atskleidžia, kad arba Lietuvoje jiems nepavyko rasti darbo, arba pavyko, bet netenkina uždarbis.

Jungtinėje Karalystėje gyvena ne vien jaunimas – daug keturiasdešimtmečių, atvykusių iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, dabar jau sulaukė šešiasdešimties. Dauguma jų planuoja grįžti į Lietuvą. Tačiau, kad gautum pensiją gyvendamas Lietuvoje, turi kažkiek laiko per metus pagyventi tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Lietuvoje.

Kokia dalis Jungtinėje Karalystėje gyvenančių ir dirbančių lietuvių yra nusiteikusi grįžti į Tėvynę? Ko reikėtų, kad jie sugrįžtų? Ar viską lemia tik atlyginimų skirtumas?

Išvykstama skirtingomis aplinkybėmis ir su skirtingais motyvais. Dalis išvykusiųjų planavo apsigyventi trumpam laikui, tačiau pasiliko ir gyvena jau 14 metų. Kiti išvyko visam laikui, bet po dvejų metų grįžo į Lietuvą. Aš pati pradžioje galvojau, kad negrįšiu, bet dabar manau, kad vis tik sugrįšiu. Keičiasi gyvenimo aplinkybės, keičiasi mąstymas, patirtis, įvyksta daug dalykų. Tačiau, kiek teiravausi, noras grįžti yra didelis. Retas atvejis, kad žmogus integruotųsi ir nuspręstų neturėti nieko bendro su lietuviais. Dažnam tai yra poza, pyktis... O širdyje rusena didelis noras grįžti namo, į Lietuvą. Tu pyksti dažniausiai dėl to, ko negali kažko turėti. O dažnam taip ir atrodo, kad Lietuvoje labai blogai.

Reikia, kad Lietuvoje gerėtų ekonominis gyvenimas, emocinis klimatas, teisybės poreikis. Teko girdėti, kad dėstytojai su studentais nebendrauja. Užsienyje dėstytojai bendrauja su studentais, laikydami juos lygiais sau. Lemia ir verslo aplinka, žmonės nori jaustis įvertinami teisingai.

Jaučiamas informacijos stygius- nei mes jos turime, nei Lietuva.

Neseniai J. Basanavičiaus klubas pakvietė mane vyti į Radviliškį kalbėtis su žmonėmis apie dvigubą pilietybę, kuri yra didžiulis siekis užsienio lietuviams. Maniau, kad žmonės, dalyvavę diskusijoje, bus nusiteikę priešiškai šios idėjos atžvilgiu, tačiau pasiūlius balsuoti tik vienas buvo prieš. Vadinasi, informacijos pasikeitimas prastas, jame nėra tiesos.

Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės archyvas

Informacijos apie emigrantus Lietuvoje netrūksta - nė dienos nėra, kad žiniasklaida apie tai nerašytų.

Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė prieš metus pirmoji surengė debatus apie galimybes sugrįžti į Lietuvą. Pasikvietėme verslo atstovus, „Investuok Lietuvoje” vadovą Mantą Katiną, taip pat politikus, organizacijų atstovus. Norėjome supažindinti su išeivija. Ir Lietuvoje, ir Jungtinėje Karalystėje yra ir mylinčių, ir be galo nekenčiančių Lietuvos. Mes esame visi vienodi.

Valstybės dėmesys išvykusiems tikrai nėra mažas: tai ir „Globalios Lietuvos” iniciatyva, ir įvairių projektų finansavimas - lietuvybės išlaikymui užsienyje dedama daug pastangų. Kalbant apie gyvenančiųjų užsienyje realų sugrąžinimą, reikia suprasti, kad svarbiausia sugrįžtantiesiems yra pagrindas po kojomis: darbo vietos. O informacijos apie tai, kad Lietuvoje yra darbo vietų tikrai nepakanka. Lankėmės Alytuje, kur sužinojome, kad vidutinis atlyginimas ten siekia 774 eurus jau po mokesčių. Yra, aišku, ir didesni atlyginimai, ir mažesni. Tad Alytuje pragyventi tikrai galima oriai.

Vakar kalbėjausi su Šeduvos seniūnu, kurį laiką gyvenusiu Londone. Jis sakė, kad jei žmonės tiek dirbtų Lietuvoje, kiek dirba išvažiavę, jie tikrai užsidirbtų. Valstybė turėtų rūpintis ir savų piliečių sugrąžinimu, o ne vien tik padėti verslui prisitraukti darbuotojus iš trečiųjų šalių. Mano žiniomis, sausio mėnesį 30 proc. atvykusiųjų į Lietuvą yra ne Lietuvos piliečiai.

Tyrimai rodo, kad mūsų darbdaviai mėgsta lieti krokodilo ašaras. Jie nenori mokėti didesnių atlyginimų savo darbuotojams, o kai šie išvyksta, jie verkia, kad lieka be darbuotojų ir prašo kvotų trečiųjų šalių darbuotojams. Akcentuojami talentai, jie kviečiami sugrįžti, o nekalbama apie vadinamąjį vidurinįjį sluoksnį. Ką turėtume padaryti, kad tuos žmones susigrąžintume? Mums svarbūs visi.

Jei tas dėmesys ir resursai, skiriami atsigabenti darbuotojus iš trečiųjų šalių, būti bent dalinai skiriami ir į Norvegiją, Jungtinę Karalystę ar Ispaniją išvykusiems lietuviams parsikviesti, tai duotų rezultatų. Įmonės skiria laiko, lėšų važiuoti, skelbti. Jungtinėje Karalystėje yra labai mažai informacijos apie tas darbo vietas.

Valstybė galėtų padėti verslui organizuoti kontaktų muges užsienyje, ieškant darbuotojų, pristatant informaciją apie laisvas darbo vietas. Taip pat galėtų finansuoti skelbimus lietuviškoje spaudoje, kas nėra brangu.

Gal būt, valstybė galėtų dalinai kompensuoti sugrįžusio žmogaus mokesčius darbdaviui. Nes jam tai yra rizika. Svarbu sumažinti riziką ir darbdaviui, kad jis nebijotų įdarbinti tą žmogų.

Kokios institucijos turėtų tuo užsiimti?

Sunku pasakyti, nes institucijų funkcijos susipynusios.

Gal turėtų vykti tarpinstitucinis bendradarbiavimas? Užtikrinant Vaiko apsaugos teisių įstatymo įgyvendinimą bendradarbiauja Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijos – gal ir čia tiktų toks bendradarbiavimas?

Be abejonės, tarpžinybinės grupės, įtraukiant diasporos atstovus, būtų labai svarbios. Nudžiugino, kai, pristatant EPBO ataskaitą, mes – „Global Lithuanian Leaders” atstovė Kotryna Stankutė, atstovaujanti profesionaliąją diasporos dalį, ir aš, atstovaujanti plačiąją lietuvių diasporą Jungtinėje Karalystėje – buvome įtrauktos į debatus.

O kaip vertinate paties verslo pastangas parsikviesti išvykusius lietuvius?

Labai sveikintina „Investuok Lietuvoje“ iniciatyva, „Work in Lithuania“ platforma, kurioje skelbiamos aukštos kvalifikacijos reikalaujančios darbo vietos. Žmonės naudojasi šia platforma, atvyksta dirbti į Lietuvą, dalis netgi dirba nuotoliniu būdu. Tačiau žemesnės kvalifikacijos darbus (statybose, aptarnavime) dirbantiems žmonėms naudotis internete esančia dar viena platforma būtų sudėtinga ir kažin ar tikslinga, nes jie skaito mūsų „Tiesa.com“ ir kituose mūsų portaluose esančius skelbimus, tad tikslinga būtų tokią informaciją dėti į tokius portalus.

Kiek iš grįžusiųjų į Lietuvą joje ir pasilieka?

Migracijos departamento duomenimis, grįžta nemažai. Manau, kad reikėtų šiek tiek keisti verslo etiką. Darbdavys turėtų labiau pasitikėti savo darbuotoju, nes dabar vyrauja leitmotyvas, kad tu grįši, o mes tave stebėsime. Alga sugrįžusiam mažesnė, nevykdomi pažadai. Kol kas tai pavieniai atvejai, tačiau teko apie juos girdėti. Norėtųsi to pakantumo, tolerancijos. Teko girdėti iš pačios bendruomenės, kad iš užsienio grįžę į Lietuvą būna optimistiškesni – gal jie galvoja apie tai, kad nepavykus jie galės grįžti, iš kur atvyko?

Kaip „Brexitas“ paveikia lietuvių apsisprendimą sugrįžti?

Kol kas nėra aišku. Žinoma tik tiek, kad tie, kurie atvyks iki kitų metų (2019-ųjų, – red. pastaba) kovo pabaigos ir išgyvens penkerių metų pereinamąjį laikotarpį, galės likti. Neaišku, kaip bus tiems, kurie atvyks po to.

Jau ir Lietuvos žiniasklaidoje buvo rašoma apie tai, kad labai sugriežtėja reikalavimai atvykusiems, jei yra nustatytas teistumas. Taip pat socialiniai darbuotojai akyliau stebi šeimas, sumažintos lubos pašalpoms – bet tai galioja visiems piliečiams. Jungtinės Karalystės parlamentas yra labai susiskaldęs, jau kalbama apie antrąjį referendumą: o gal reikia dar kartą apklausti piliečius, ar jie norėtų likti Europos Sąjungoje?