Buvo žydų šventė ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. 
    Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betsata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. 
    Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ 
    Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol aš pats nueinu, kitas įlipa griečiau už mane“. 
    Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. 
    Toji diena buvo šeštadienis. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šeštadienis, tau negalima nešti gulto“. 
    Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: 'Imk savo gultą ir eik!'“ 
    Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: 'Imk ir eik?'“ Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje. 
    Vėliau Jėzus jį susitiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šeštadienį.

 

Ez 47, 1–9. 12: Regėjau versmę, trykštančią iš šventovės, ir visi, kuriuos tas vanduo pasiekė, buvo išgelbėti

Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9. P.: Su mumis dangaus kariuomenių Viešpats, Jokūbo Dievas – štai mūsų tvirtovė.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangelijoje Jėzus prisiartina prie žmogaus, kurio liga tapo jo vardu: „Vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus“. Niekas nesikeičia jo gyvenime, atrodo, jis dabar visada bus siejamas vien su šia liga, kurioje įsitvirtinęs jau 38 metus. Beje, skaičius 38 biblinėje kalboje reiškia darbą, autoritetą, kuris pelnomas darbu.

Jėzaus klausimas, „Ar norėtum pasveikti?“, ko gero, nuskambėjo ligoniui labai nesuprantamai. Jis nesugeba pažvelgti į savo vidų, nesugeba išreikšti savo noro. Turi galimybę, sutikęs patį Dievą, prašyti, bet, deja, nesugeba.

Vietoj to jis pradėjo svarstyti, ką reikėtų nuveikti: „Kol aš pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Tačiau ši veikla yra tuščias darbas, nes veikla be tikėjimo. Kūnas juda, kad ir nedaug, tačiau tikėjimas nė kiek nepasijudina. Tikras tuščios veiklos autoritetas!

Iš tiesų daug didesnė liga, nei ta, kuria jis sirgo kūnu, buvo jo dvasios, jo tikėjimo paralyžius. Ir štai dabar Jėzaus eilė parodyti savo autoritetą – dvasinėje veikloje: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“

Ir štai ligonis tampa jau nebe bereikšmio darbo įgudęs veikėjas, bet dvasinės veiklos žmogus, tikėjimo vyras. Dėl šio tikėjimo Jėzus jį ragina daugiau nebenusidėti, ir taip paaiškėja, kas yra to tikėjimo paralyžiaus priežastis – tai nuodėmė.

Toks nuostabus pasikeitimas pačiam Jėzui kainavo pasmerkimą. Jo dvasinė veikla pasmerkta. Tokia perkeitimo kaina – Jėzaus gyvybė.

Mes turime Viešpatį, kuris ne kažko reikalauja iš mūsų savo naudai, bet save atiduoda, savo gyvybę – mainais už mūsų išlaisvinimą. Bet ir mirtis Jam – ne valdovė, Jėzus prisikelia ir prikelia visus, kurie yra kartu su juo.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai