pexels.com nuotrauka

„Džihado“ sąvoka dažnai – tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai – yra neteisingai traktuojama ir todėl sukelia nemažai ginčų. „Džihado“ terminas, turintis daugybę prasmių, dažniausiai suprantamas itin siaurai – vien „šventojo karo“ prasme. Tuo tarpu tiek Korano, tiek pranašo Mahometo mintys džihadą aiškina kur kas kompleksiškiau.

Pats terminas kilęs iš arabiško žodžio „džehd“, reiškiančio „siekį“, ir apibūdina „jėgos, pastangų, apskritai visų įmanomų priemonių panaudojimą užduočiai įvykdyti“. Pačia plačiausia prasme „džihado“ sąvoka gali būti suprantama kaip garbingas ir teisingas gyvenimas, žengiant Alacho nurodytu keliu, dedant rimtas pastangas, kad viskas būtų atliekama deramai, įveikiant visas kelyje pasitaikančias kliūtis, mąstant apie tai, kaip suteikti žmonėms naudos ir atskleisti islamo grožį, ginant savąją šalį ir pasaulį nuo priešų, visokių grėsmių ir atakų. Šia prasme galima kalbėti apie du „džihado“ aspektus – dvasinį ir materialųjį.

Dvasinis džihadas – siekis išmokyti žmones sakyti tiesą

Dvasinė kryptis: – tai tikėjimas, nuolankumas, nuoširdumas, pasiaukojimas ir teisingumas (Koranas, Bakara, 2/285–286). Dvasinis aspektas reikalauja, kad tikintieji būtų sukaupę pakankamai žinių, būtų išmintingi ir sąmoningi, kad galėtų tapti deramu pavyzdžiu kitiems: (Koranas, Zumar, 39 / 2–3, .

Korane skaitome, kaip Alachas kreipiasi į pranašą Mahometą: „Savo išmintimi ir gerais patarimais prisišaukite Viešpaties Kelią. Kovokite dėl to pačiais geriausiais būdais“ (Коranas, Nahl, 16/125). Kitame Korano ajate sakoma: „Kad tarp jūsų būtų bendrija, kuri ragintų jus siekti palaimos, skleisti gėrį ir apsaugotų nuo grėsmių“ (Коranas, Al-Imran, 3/104).

Islamas visais laikais ragino gydyti ne tik vienos tautos, o visos žmonijos materialines ir dvasines, asmenines ir socialines žaizdas. Pavyzdžiui, teigiama: „Pati geriausia džihado rūšis – pasakyti tiesą žiauriems sultonams“ (Chadisų[1] knyga: Tirmizi, Fiten 13). Kitas pavyzdys: Pranašas Mahometas pasiteiravo žmogaus, kuris norėjo prisijungti prie islamo armijos, ar jo tėvai gyvi. Išgirdęs teigiamą atsakymą, patarė „paskelbti džihadą savo ego-nafsui[2] – pasitarnauti gimdytojams“ (Chadisų knyga: Buchari, Džihadas, 138). 

Pranašas perspėjo esant žmonių, „kalbančių viena, o darančių kita, ir nevykdančių savo pareigų“. Dar jis pridūrė: „Kas imsis prieš juos džihado rankomis, kalba ir/arba širdimi, tas ir bus laikomas tikru tikinčiuoju.“ (Chadisų knyga: Muslim, Iman, 80). Be to, didelės reikšmės teikiama kovai su nelabuoju ir su jo ego-nafsu: „Nepasiduokite savo troškimams, tai nuves jus nuo tikrojo Alacho kelio“ (Koranas, Liūdna, 38/26). Pranašas Mahometas taip pat yra pasakęs: „Pats didžiausias džihadas – tai kova su savuoju ego-nafsu.“ Ir: „Pats pikčiausias priešas – tai ego-nafsas, slypintis jūsų viduje.“ (Chadisų knyga: Acluni, Kashf аl-Hafa, Beirutas,, II, 143). Šitokiu būdu Pranašas atkreipia mūsų dėmesį į tokio džihado svarbą. Kitąkart, parvykdamas iš karo, Pranašas pareiškė: „Mes grįšime iš mažojo džihado į didįjį džihadą“ (Chadisų knyga: Kenzul al Ummal IV/430). Jis mokė mus, jog nugalėti savo ego-nafsą, tai yra patį save, kur kas sudėtingiau ir svarbiau, negu nugalėti priešą karo lauke.

Apie piktąją dvasią Korane sakoma: „Nelabasis iš tiesų yra asmeninis nuosmukis. Galime jį laikyti savo priešu“ (Коranas, Žir, 35/6). Kova prieš didžiausią žmonių priešą irgi yra džihadas. 

Materialusis džihadas ir kitos prasmės

„Маterialusis džihadas“ – tai stiprumas ekonomine prasme, mokslo ir technikos pažanga. Tai atsparumas priešininkų išpuoliams, išdavystėms, kultūrinėms kovoms, tvirta valdžia, pranašumas politinėje ir karinėje srityje, kovinių pastangų sutelktumas, galimybės turėti įvairių rūšių ginkluotę bei kovinę įrangą realizavimas.  Tuo tarpu tokia džihado rūšis, kaip ginkluota karinė kova, visuomet nepastovi ir jos laikytis visiems nėra privalu. Ji minima, kalbant apie valstybę. Jeigu valstybė turi pakankamai tvirtą valdžią ir kariniais reikalais užsiima kokia viena grupuotė, šis džihadas likusiųjų neliečia.

Islamo literatūroje džihado prasmė Korano ajatų ir pranašo Mahometo chadisų aiškinama šitaip. Džihadas – tai:

1. Siekis gyventi, vadovaujantis religinėmis nuostatomis ir Dievo valia. Kova prieš savąjį egoizmą ir nelabąjį, siekiant nuoširdaus ir rimto žengimo Alacho keliu;

2. Troškimas, kad triumfuotų teisingumas ir tiesa;  

3. Religinių tiesų studijos ir gyvenimas, laikantis religinių nuostatų, taip pat to mokant kitus;

4. Žengimas gėrio kelio ir blogio vengimas;

5. Kantrybė, nugalinti sunkumus ir grubius kitų asmenų poelgius;

6. Meilė kitiems ir pastangos aiškinti dieviškąsias tiesas visiems žmonėms;

7. Kova prieš visų sričių (mokslinės, technologinės, karinės, kultūrinės, ideologinės ir kt.) priešininkus.   

8. Sėkmingas šalies valdymas, nesuteikiantis galimybės suvešėti korupcijai;

9. Siekis netapti kitų šalių politinio, ekonominio ar karinio dominavimo objektu; 

10. Būtinų saugumo priemonių ėmimasis prieš bet kokias priešininko išdavystes ir puolimus;

11. Nebijojimas priešų, jeigu karas neišvengiamas, ne sprukimas nuo jų, o įsitraukimas į kovą visomis savo jėgomis. Ir, žinoma, tikėjimas Dievu.

Pirmoji islamiška kova

Kad ir kaip būtų gaila, pasaulyje egzistuoja negatyvus, karingas islamo įvaizdis. Jį pagimdė kai kurie piktybiškai nusiteikę istorikai – Rytų šalių žinovai, taip pat atskiros musulmoniškos šalys su savo bendruomenėmis ir politikais. Be to, kai kurių musulmoniškų kraštų teroristinės grupuotės naudojo su islamu susijusią terminologiją, ir tai taip pat padėjo sustiprinti blogąjį islamo įvaizdį. Tačiau, kai atsigręžiame į pranašo Mahometo laikų karus, matome, jog tai tebuvo apsigynimo kovos. Beveik visi ano laikotarpio konfliktai vyko aplink Mediną, kurioje gyveno musulmonai.

Pirmoji islamiška kova – kova prie Bediro, vykusi, praėjus penkiolikai metų po Korano pasirodymo. Kovos laukas plytėjo netoli nuo Medinos. Musulmonai buvo išvyti iš savo tėvynės, visas jų turtas užgrobtas. Buvo ketinta užpulti karavaną su musulmonų prekėmis, traukusį iš Damasko į Meką. Musulmonai buvo visiškai nepasirengę karui, apie tai rašoma ir Korane. Trys karai – Bediro, Uchudo ir Chendeko – kilo dėl to, kad buvo užpulti musulmonai, ketinę pasislėpti Medinos mieste.


[1] Chadisas – posakis, pritarimas, vaizdinys arba veiksmas, kurių suma sudaro Suną, tarnaujančią autoritetu visiems musulmonams ir esančią viena iš pagrindinių islamo taisyklių. Chadisus perdavė Mahometo pasekėjai.

[2] Nafsas (arab.) – žmogaus esmė, jo „aš“. Nafsu taip pat vadinamos aistros, visi neigiami sielos bruožai, būdingi žmonėms ir džinams. Nafsas dažnai asocijuojasi su visų žmogaus troškimų šaltiniu, prieštaraujančiu islamo taisyklėms.

Teksto autorius dr. Ihsan Dilekci – turkas, Mykolo Romerio universiteto Vertybių tyrimo laboratorijos narys.