Tėvynėje kalbama ir daug rašoma, nuomonės kaip ir visada prieštaringos. Galimas dalykas, kad vykdomas koks projektas ar užsakymas... Ir tai būtų nieko naujo, ne finansinis, bet koks paskatinimas visada yra stimuliuojantis.

Gyvenimas ir darbas ne Lietuvoje, sukasi apie mintis: „Namo ir tik namo, ir kuo greičiau...“ Tai tampa vienintele vertybe, „ ten šalelė daug gražesnė, juoda duona daug skanesnė...“, tiesiog nejučia seniai žinomos dainos žodžiai ima dominuoti, kad ir ką darytum, kuo užsiimtum...

Tačiau tik sugrįžus apima mintys: „Juk galima mylėti Tėvynę ir iš toliau. Kad ir gražiais žodžiais, nebūtinai darbais. Svarbu, kad meilė būtų. „Sutikau tautiečių, kurie tik šaipėsi iš tos meilės, puikiai kalbėjo anglų kalba, sakė mirę tėvai, tai nebėra ko ten važiuoti... Vaikai, šeima kartu. Ko daugiau reikia? Problemų“? Geriau nediskutuoti, jeigu nėra noro likti kvailio vietoje. Mano mat šeima buvo Lietuvoj, tai kitokių minčių – tik kaip kuo greičiau sugrįžti – nebuvo. Visas komfortas, geras uždarbis ir kitokios gerybės buvo „pavirtę sniegą“... (anot Donelaičio...). Na, o meilė – ji arba yra, arba ne, nesuvaidinsi, kaip ir nepriversi mylėti.

Kai kas teigia: „Kaip miela pagaliau.“ Kiti sveikinasi priešingai: „Kam kvailioji? Gyventi nusibodo, galvoji, čia kas pasikeitė? Blogai galvoji, tuoj kaukštels per galvą, neatsikelsi, nebegalvosi, nei apie vyrą, nei apie savo vaikus...“ Mano pacientai tuoj prisistatė, man pranešė, kad jų grupelė užpirko Arkikatedroje Mišias, kad daugiau neišvažiuočiau. Kaip miela, bet atsakau europietiškai: „Ribojate mano pasirinkimus...“ Žiūriu, kad taip galima įskaudinti šiltas ir mylinčias širdis, tai žodžio ‚pasirinkimai‘ nebeminiu, sakau, kaip sekasi, pasiilgau, myliu... Vilniaus arkikatedros klebono nepažįstu, tai prisistačiau ir pasakiau, kad čia „aš ta pati, už kurią būna Mišios, nesijuokite, melskitės už juos, jie labai geri žmones, o geriems sunku...“ Klebonas pritaria..

Kadaise vieno tarptautinio kongreso metu sakiau, kad Lietuvoje gyvena trys milijonai gyventojų. Dabar taip nesakyčiau, kažin ar esame pusantro milijono? Reikėtų skambinti į Statistikos departamentą, ir sužinoti, nes svetimose šalyse paklausia. Čia, ko klausiu, visi atsako: „Nežinau, visi išvažinėjo , pabėgo, išbėgo, nežinau...“ Nei kolegos, nei žemesnis personalas, nei ligoniai nežino. Žiniasklaidoje paieškojusi irgi neradau informacijos: tik skandalai intrigos, primušė, užmušė, siaubas, emigravo ir t. t. Trumpas sijonas, ilgas, kokio valgio receptas... Informacijos žiniasklaidoje nesurasi, apie Lietuvos gyventojų skaičių ar problemas, jų kaip ir nėra...

Alkoholis, vaistai mirtys, savižudybės, aferos, apgavystės. Tarsi pasaulio pabaiga... Na irgi kultūrinis veidas. Toks nebūdingas Lietuvai, kurią taip mylim, kad už ją ar be jos gali numirti... Kai kurie pacientai mane paprotino: „Daktare, duok mums darbo, tai nereikės nei alkoholio, nei antidepresantų... na negi Lietuvoje nėra ką dirbti? Vien mūsų ligoninėje – kiek darbo rankų ir galvų reikia...

Žiūriu ir nauja iniciatyva palaiminta triukšmingai:– Lietuvos Gydytojų sąjūdis – girdėjau, kad tai – naujos viltys... Nemanau. Kažkada neseniai, vienas Lietuvos medicinos profesorius man sake: „Palmira, baik kalbėti apie tas iniciatyvas, svarbu ne iniciatyva , bet kas ją kelia..“ Pabendrauji su svarbiais ir įtakingais, vis kažką naujo sužinai, atsistoji ant žemės. „Nulipi nuo bačkos“. Visada juk bus kas ne tik šaipysis, bet ir piestu stosis, ir galvos skausmą gausi: kodėl, kažkas gaus pinigų (už iniciatyvas). Neduok Dieve, gaus pinigų... negalima leisti. Užmušti. Tuoj baigsis trečias dešimtmetis, kai esame laisvi, nepriklausomi, užaugo nauja karta, tuoj ims senti... tačiau esame ne laisvi, esame priespaudoje, esame vergai. Mes Tėvynę mylėjom ir mylim, o paklauskit naujos užaugusios kartos? Tai kai kas blogiau? Tarnavom Stalinui, Leninui, galėjom vieningai juos keikti ir neapkęsti, kabintis už rankų... pamėgink dabar. Tarnaujame saviems vergvaldžiams, geriau neišsižioti, geriau pritariamai linksėti galva. Tai galimybė, kad galva gal liks, bet gali ir ne. Nes, kad ir kas būtų, gali tos galvos, netekti, jeigu ne tuo keliu priklaupsi, ar neatsiklaupsi... Kažkada ažiotažą pasauliniame kongrese sukėlė kalba, kai pasakojau, reikia atsargiai kalbėti: viena sakai, kitką turi mintyse, o kišenėje spaudi špygą... Tokia tarybinė realybė. Atsimenu , kolegos salėje verkė, po pranešimo, susidarė eilutė, ėjo ir sake: ‚Dabar žinosim Lietuvą, kaip jus taip galit gyventi, neveltui prie Parlamento maldos skambėjo... ot šaunuoliai... va kur tikri katalikai...“ O kas dabar?“ Dievo nėra“, nebent esi ligonis, ar ruošiesi mirti, ar tuoktis ( kas, žiūriu, nebe madoj, geriau gyventi susimetus, saugiau..)

Galvos nuėmimas vyksta, kaip vyko. Tik dabar – viskas pagal galiojančius įstatymus, viskas gerai teisėta, teisinga. Iniciatyvos?

LRS susėdo tikri profesionalai, na tai pasaka, pagaliau žmonės sugebėjo išsirinkti. Pasiūlymai? Gydytojų? Sugrįžus iš darbo europinėje šalyje? Geriau nereikia. Geriausia yra čia. Viskas ir visiems aišku... Mano Direktorius labai gražiai mane pastatė į vietą: „Pasijuoks, visi tik pasijuoks...“ Atsakau:  žinau, bet juokas gi gerai, kad juokas sveika, dalykas geras.“ Na kas gerai – tai, kad jau galima ant sienos sertifikatus kabinti, nes anksčiau buvo negalima. Europinis progresas. Ženklas , kad vis dėlto einame į priekį.

Bet taip šnektelėjus, žinoma, juoktis nebesinori. Pasirodo, net savižudybių prevencijos biuras dirba, negaudamas nė cento, iš įkvėpimo, va šiaip sau. Tai labdara ar savanorystė, ar dar kas (ko gero, atsiras naujų žodžių, mūsų gražioji archajiška lietuvių kalba bus papildyta naujadarais). Bet, dirbantis biuras su savižudybių prevencija- dirba už dyką, darbą, finansiškai- neatlyginamą... Tai ko galima jo paklausti, tikėtis? Padiskutuoti apie pašaukimus?...

Nežinojau. Sužinojau. Iliuzija. Nebe simptomas.

Kas buvo valdžioje, tie ir likę. Bus iki gyvos galvos, kaip prie Stalino. Pagal galiojančius Europinius Įstatymus, ar būtinąsias išimtis. Skaitau, kad gydytojai yra ir toliau nusikaltėliai. Potencialūs ar jau tikri, žiūrint, kas imasi vertinti... Žmonės turi mokėti ir už gydymą, ir mokėti mokesčius, turtingiesiems išlaikyti. Skubi specialisto konsultacija: mokėk ir gausi, jokių problemų... Už pinigus viskas galima.

 O santvarka – tai vergovinė. Nebe sovietinė, ir ne kapitalistinė, ne demokratinė.

Laikas užmiršti, laikas prisitaikyti, gyventi toliau, kol gali, kol leidžiama gyventi. Svarbi persona man išrėžė: „Pažiūrėk, kur sugrįžai, kokia vėliava už lango...“ Ogi brangioji Trispalvė, šventas daiktas nuo mažens, Tėvų apdainuotas, jų maldose nuolat kartotas.... Pagalvoju , gerai kad brangūs ir mylimi Tėveliai, ilsisi po žemėmis. Numirtų iš širdies skausmo ..

Šį kartą laisvę ir šviesą atnešė ne Stalinas, ir ne Leninas, ir ne Brežnevas, net ne Gorbačiovas. Savi, savi... Mes patys. Patys.

Gyvename turtingai sočiai, oriai...Va .Ir gydytojai, ir ligoniai. Ir profesionalai, ir beraščiai. Ir valdantieji ir, žinoma, Rinkėjai.

Ne iliuzija , bet realybė.

Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Konsultacinio skyriaus gydytoja, psichiatrė psichoterapeutė, medicinos mokslų daktarė, MRU profesorė.