Knygos recenzija perspausdinama iš pirmojo 2018 m. žurnalo Naujasis židinys–Aidai“ numerio.

Regimanta Stankevičienė „Antakalnio Jėzus ir kiti stebuklingojo Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje“. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017 m. Dailininkė – Skaistė Ašmenavičiūtė.

Ankstyvą žiemos rytą gausiai sningant užsukau į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje. Vyko ankstyvos Mišios, lempų šviesa ir giesmės kėlė aukštyn baltais ornamentais ir skulptūromis aplipusius skliautus, o šoninio presbiterijos altoriaus nišoje tarsi šiek tiek atšlijusi nuo centre vykstančio liturginio veiksmo stovėjo Nazariečio statula: audeklinis drabužis, priekyje sunertos rankos, plaukų perukas, kietai užveržtas metalinis erškėčių vainikas, žemyn į save nukreiptas, nuo aplinkos atsiribojęs žvilgsnis. Į altoriaus garbę pakelta, bet nuo šiandienos religingumo atitolusi barokinė XVIII a. figūra. Keistoka, neįprasta, išvietinta skulptūra. Meno istorikai kartais vartoja šį, tremtinių būseną apibūdinantį, terminą, kai kalba apie į kitą bažnyčią, muziejų ar kolekciją patekusią, kilmės istoriją ir prasmės ryšį su autentiška aplinka praradusį sakralų atvaizdą. Tiesa, Antakalnio Jėzaus statula jau labai seniai stovi dabartinėje savo vietoje. 1864 m. Rusijos valdžiai uždarius Antakalnio trinitorių vienuolyną ir jo bažnyčią pavertus cerkve, čia gerbtas Jėzaus Nazariečio atvaizdas perkeltas į tais pat metais iš laterano kanauninkų atimtą Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Kaip rašo dailėtyrininkė Regimanta Stankevičienė, XIX a. pabaigoje ir netgi XX a. pirmoje pusėje, katalikams atgavus buvusią trinitorių šventovę, vilniečių kartos dar prisiminė ypatingosios statulos kilmę ir svarbą, galvota ją grąžinti į pirmykštę vietą. Tačiau užgriuvus Antrajam pasauliniam karui, o po jo įsitvirtinus sovietams, mieste dar kartą sunaikintos beatsigaunančios katalikiškos tradicijos. Iš esmės pasikeitė ir Vilniaus gyventojų sudėtis. Antakalnio Jėzus nugrimzdo į savotišką užmarštį – nebeliko jo aplinkos, žmonių, kurie žinojo ir savastimi laikė jo istoriją.

Regimanta Stankevičienė, kaip pati teigia knygos įvade, su skulptūra pirmą kartą susidūrė 1981 m.: „egzaltuoto veido, audekliniais drabužiais aprengta statula tuomet man pasirodė keista, neskulptūriška, veikiau egzotiška, nei meniška“ (p. 8). Ilgus metus trukęs, kolegų seniai lauktas, vis kitokių darbų pertraukiamas, tačiau niekada nepamirštas mokslinis darbas pagaliau įsikūnijo į realų knygos pavidalą. Tai solidus mokslinis veikalas apie Vilniaus Antakalnio trinitorių vienuolyne gerbtą stebuklingąjį Jėzų Nazarietį ir kituose LDK trinitorių vienuolynuose buvusias tokias pat statulas ir gausias jų kopijas bei kartotes. Tačiau labai sumenkintume šios knygos aprėptį rašydami, kad joje mintis sukasi vien tik apie atvaizdus. Vita brevis, ars longa... Kūrinys, pasitelkus didžiulę tyrėjos kantrybę ir ilgametę patirtį, paskui save iš užmaršties ūko ištraukia visą nugrimzdusią Atlantidą – išpirktųjų Europos krikščionių, Madrido procesijų, Šv. Joakimo provincijos trinitorių, XVIII a. vilniečių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tikinčiųjų pasaulį su jų vienuolynais, bažnyčiomis, gyvenimo istorijomis, nuveiktais darbais, siekiais ir praradimais. Stankevičienė su jai būdingu profesiniu įkarščiu ir uolumu ėmėsi uždavinio rekonstruoti aplinkybes, kurios lėmė, kad marionetės pavidalo, Romoje paskiromis dalimis išdrožta, peruku ir audek­liniais drabužiais aprengta statula atsidūrė Vilniaus bažnyčios altoriuje, čia išgarsėjo malonėmis, o jos antrininkės veikiai paplito šimtuose LDK bažnyčių (knygos prieduose pateiktos kelios šį procesą visais pjūviais atspindinčios statistinės lentelės).

Būtina įspėti skaitytoją, kad knyga tikrai nepriskirtina prie atpalaiduojančių ir malonių savaitgalio skaitinių. Šios dailėtyrininkės moksliniai tekstai visuomet pasižymi nuodugniu ir įvairiapusišku problemos aptarimu, o Jėzaus Nazariečio tema jai iš tiesų gerai pažįstama. Skaitytojo laukia informacijos prisodrinti puslapiai, kuriuose dėstoma daugybė nagrinėjamos temos aspektų ir visa paletė galimų įžvalgų. Informacijos gausa ir siekis tikslinti mintį gerokai apsunkina skaitymą, o įsibėgėjančią mintį vis stabdo naujas faktų srautas ar išlygų barikada. Autorei nebūdinga nagrinėjamą objektą paprastinti, gryninti ar bandyti pritaikyti jį kuriai nors žinomai schemai, atvirkščiai – žvelgiant į objektą ji užduoda sau maksimalų kiekį klausimų ir uoliai ieško atsakymų, kurie skatina ją eiti vis toliau vedančiomis paieškomis. Daugelis tų paieškų knygoje galiausiai „įžeminamos“ gausiomis, dažnai pusę puslapio siekiančiomis išnašomis. Tačiau galiu tvirtai pareikšti, kad norintieji ką nors sužinoti apie LDK veikusį trinitorių vienuolių ordiną ir jų aplinkoje gerbtą Jėzaus Nazariečio atvaizdą (bent kol kas) niekur neras daugiau ir išsamiau pateiktos informacijos.

Jos parašytos knygos puslapiais mums sugrįžo ryškus ir efektingas barokinės kultūros epizodas, be kurio Vilniaus ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija būtų netekusi tikrai sodraus atspalvio.

Jau nuo pirmojo skyriaus esame panardinami į daugialypio tyrimo gelmes. Čia pristatomas XVII a. pabaigoje – XVIII a. pirmoje pusėje beveik vienu metu daugelyje Europos šalių suvešėjęs, Ispanijos trinitorių vienuolių išplatintas kristologinis pamaldumas, kurio centre – kartu su krikščionių belaisviais 1682 m. išvaduota, Madrido vienuolyno bažnyčioje stovėjusi ste­buk­lingoji Jėzaus Nazariečio statula. Kituose skyriuose nuosekliai ir kruopščiai atskleistas šios praktikos atkeliavimas į Abiejų Tautų Respubliką ir LDK, jos įsitvirtinimas Vilniaus Antakalnio ir dar septyniuose Lietuvos trinitorių vienuolynuose, pasakojama Mad­rido Jėzaus Nazariečio atvaizdo kopijų plitimas LDK kitų vienuolijų ir parapinėse bažnyčiose, nagrinėjama šių skulptūrų-relikvijorių ir skulptūrų-marionečių specifika, meninė raiška, kiekvienos žymesniosios istorija, apie jas susiformavusios pamaldumo praktikos, statuloms skirtų bažnyčių erdvių ikonografinis sutvarkymas, gilinamasi į Jėzaus Nazariečio kulto ypatybes, anuometinį jo suvokimą, maldų, švenčių ir atlaidų specifiką, šio vardo altorius globojusių brolijų veiklą. Pristatoma aptariamo kūrinio skulptūrinių, grafinių ir tapytų kartočių įvairovė. Daugiaaspektis, atvejo studiją toli praaugęs tyrimas koncentruojasi į žymiausią LDK Antakalnio Jėzaus statulą ir trinitorių bažnyčioje jai sukurtą aplinką. Kartu neišleidžiama iš akių visa LDK ir net skirtingu laiku jai priklausiusių žemių teritorijos. Daugiausia kalbama apie Romos apeigų katalikų tradicijas, tačiau minima ir šio pamaldumo plėtra unitų aplinkoje.

Gedimino Šulco nuotrauka

Būsimasis skaitytojas galbūt nusistebės, kad dailėtyrininkės parašytoje knygoje apie meno kūrinį tiek daug vietos skirta istorijai. Tačiau bažnytinės dailės objektas savo esmę atskleidžia išsiaiškinus jo sukūrimo aplinkybes, religinę prasmę, paskirtį liturgijoje ir kultinį statusą. Taigi prieš tyrinėjant atvaizdo istoriją reikia žinoti jo autentiškos aplinkos istoriją, foną, kuriame jis „veikė“. Lietuvos istoriografijoje šioje vietoje dažniausiai žioji smegduobė, atsivėrusi tarp XIX a. ant­ros pusės – XX a. pradžios gana sėkmingai pradėtų, vėliau iš esmės nutrūkusių Lietuvos bažnytinės istorijos ir LDK dailės istorijos studijų ir išaugusių, nuolat kintančių nūdienos mokslo reikalavimų. Ją ir tenka užpildyti dailėtyrininkui, rašančiam apie LDK bažnytinės dailės paveldą. Toli gražu ne visos Lietuvoje veikusios vienuolijos „turi“ bent kiek gausesnį istoriografijos sąrašą ir vis dar palyginti retos tame sąraše būna pozicijos lietuvių kalba. Kaip matyti iš Stankevičienės knygoje pateiktos literatūros apžvalgos, trinitorių vienuolijos istorija Lietuvoje buvo pradėta rašyti XIX a. viduryje (Józefo Ignaco Kraszewskio, Adriano Krzyżanowskio, Eustachijaus Tiškevičiaus veikalai), tačiau iki XX a. paskutinių dešimtmečių šiai temai skirtų pub­likacijų beveik nebūta (jeigu neminėtume pažintinių leidinių, žinynų ir Leonido Žilevičiaus 1972 m. apginto, bet nepublikuoto diplominio darbo apie Antakalnio trinitorių bažnyčią). Didelė dalis Stankevičienės knygoje skelbiamos istorinės informacijos pagrįsta ilgais tyrinėjimo metais surinktais istoriniais šaltiniais, taigi skelbiama pirmą kartą.

Kartu tenka pastebėti, kad uždavinys rekonstruoti trinitorių Jėzaus atvaizdo istorinį kontekstą į antrą planą nustūmė menotyrinį naratyvą, vaizdo ir plastikos aptarimui visame tekste palikta visai nedaug vietos. Šiek tiek gaila, nes Stankevičienė pasižymi dideliu jautrumu meno kūrinio formai, pastabumu ir maksimaliai išlavintais ekspertiniais gebėjimais. Ši kompetencija jai, be abejo, padėjo datuoti daugybę pirmą kartą šioje knygoje publikuojamų kūrinių ir pateikti reikšmingų įžvalgų. Aukšto lygio dailėtyrininko kompetenciją ir profesinį patyrimą demonstruoja Antakalnio trinitorių Švč. Trejybės, Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulo bažnyčios interjero ikonografinės programos analizė, patikslinanti kitų autorių teiginius, paremta iš dalies išlikusia pastato įranga ir dekoru bei rašytiniais šaltiniais. Tiriančio žvilgsnio kibumas atsiskleidžia aptariant Jėzaus Nazariečio grafinių atvaizdų ikonografinę raidą arba apibūdinant kūrinius: „Madrido Jėzaus Nazariečio veidas platesnis, stambesnių bruožų, su ryškiai, bet jautriai ir be perdėjimo perteiktu kančios dramatizmu. Natūralistinį traktavimo pobūdį čia paryškina polichromija, ypač sumušto kūno spalvomis nudažytos plaštakos. Romoje matomąsias Antakalnio Jėzaus dalis išdrožęs meistras buvo Giovanni‘o Lorenzo Bernini‘o sekėjas. Jis pakartojo ryškiausius originalo mimikos ir plaštakų bruožus, bet plaukų neišdrožė, o veidą pavaizdavo jaunesnį, dailesnį, apimtą alpuliui artimos kančios ekstazės. Siekiant natūralumo iliuzijos, Antakalnio statulos akys ir dantys inkrustuoti alebastru ir pusbrangiais mineralais“ (p. 43).

Ispanijos religinių procesijų tradicijoje užgimusi, Baroko laikų Romoje savo istoriją pradėjusi, Vilniaus bažnyčios altoriuje atsidūrusi „keistoka“ statula paskatino knygos autorę užduoti sau klausimus ir leistis į tolyn vedančias atsakymų paieškas. Jos parašytos knygos puslapiais mums sugrįžo ryškus ir efektingas barokinės kultūros epizodas, be kurio Vilniaus ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija būtų netekusi tikrai sodraus atspalvio.

Naujasis židinys