Šis tekstas – šv. Josemaria, Opus Dei įsteigėjo homilijos apie šv. Juozapą ištrauka. Visa homilija netrukus lietuvių kalba bus publikuota knygoje „Kai Kristus eina pro šalį“.

Visa Bažnyčia šv. Juozapą laiko savo užtarėju ir globėju. Slenkant šimtmečiams, tikinčiųjų dėmesį traukė daug įvairių jo gyvenimo įvykių. Tai buvo žmogus, visuomet ištikimas Dievo jam suteiktai misijai. Štai kodėl dabar jau daugelį metų aš mėgstu širdingai jį vadinti „Mūsų Tėvu ir Globėju“.

Šv. Juozapas iš tiesų yra Tėvas ir Globėjas. Jis saugo jį garbinančius ir lydi juos gyvenimo kelionėje – taip, kaip jis saugojo ir lydėjo auginamą Jėzų. Bendraudami su juo suprasime, kad šventasis Patriarchas yra taip pat vidinio gyvenimo Mokytojas, nes jis moko mus pažinti Jėzų, dalytis su Juo savo gyvenimu ir suvokti, kad ir mes esame dieviškosios Šeimos dalis. Ir šv. Juozapas mums tebeteikia tokias pamokas, būdamas toks, koks ir buvo: paprastas žmogus, šeimos tėvas, savo kasdieniu darbu užsidirbantis pragyvenimui darbininkas. Visa tai mums turi didelės reikšmės, kuri verčia susimąstyti ir džiaugtis. 

Šiandien, švęsdamas Juozapo iškilmę, norėčiau jums priminti jo asmenybę ir tai, ką apie jį sako Evangelija. Tai padės mums įsisąmoninti, ką Dievas mums perteikia per paprastą Švč. Mergelės Marijos sutuoktinio gyvenimą.

Šv. Juozapo asmenybė Evangelijoje

Tiek šv. Matas, tiek šv. Lukas mums teigia, jog šv. Juozapas kilo iš kilmingos giminės – Dovydo ir Saliamono, Izraelio karalių, namų. Jo protėvių praeitis nėra visiškai aiški. Mes nežinome, kuri iš dviejų Evangelijos genealogijų skirta Marijai, Jėzų pagimdžiusiai Motinai, o kuri – Juozapui, Jėzaus tėvui pagal žydų įstatymą. Taip pat mes nežinome, ar šv. Juozapas kilęs iš Betliejaus, kur jis ėjo užsirašyti, ar iš Nazareto, kur gyveno ir dirbo.

Kita vertus, mes žinome, kad jis nebuvo turtingas: jis buvo paprasčiausias darbininkas, kaip ir milijonai viso pasaulio žmonių. Jis dirbo varginantį ir kartu paprasto luomo darbą, kurį išsirinko ir pats Dievas, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį ir trisdešimt metų norėdamas gyventi taip, kaip ir mes visi. 

Šventasis Raštas mums byloja, kad Juozapas buvo amatininkas. Kai kurie Bažnyčios tėvai prideda, jog jis buvo dailidė. Kalbėdamas apie Jėzaus gyvenimą, šv. Justinas sako, kad darė jis arklus ir pakinktus. Galbūt todėl, remdamasis tais žodžiais, šv. Izidorius iš Sevilijos prieina prie išvados, kad Juozapas buvo kalvis. Šiaip ar taip jis buvo įgudęs darbininkas, kuris daugelį metų triūsdamas ir prakaituodamas tarnavo savo drauge gyvenantiems piliečiams.

Evangelijos pasakojimuose Juozapas vaizduojamas kaip ori asmenybė, jokiu būdu nesibaiminusi gyvenimo ir jo nevengusi. Priešingai, jis mokėjo drąsiai kovoti su iškilusiomis problemomis, tvarkytis sunkiose situacijose ir atlikti tai, ko prašomas, veikė atsakingai ir iniciatyviai.

Aš nesutinku, kai šv. Juozapą paprastai įprasta vaizduoti tarsi senuką, nors tai galėjo nulemti nieko blogo neturįs ketinimas pabrėžti visišką Marijos skaistybę. O aš jį įsivaizduoju jauną, stiprų žmogų, galbūt keleriais metais vyresnį už Mergelę Mariją, tačiau pačiame brandume ir jėgų žydėjime.

Kad gyventume skaistumo dorybę, neturime laukti senatvės ar kol savaime apleis jėgos. Tyrumas kyla iš meilės, o jėga ir jaunystės linksmumas – ne kliūtis kilniai mylėti. Juozapas turėjo jauną širdį ir jauną kūną, kai vedė Mariją, kai sužinojo Jos dieviškos Motinystės paslaptį, kai nuolat buvo su Ja drauge, gerbdamas tą vientisumą, kurį Dievas panoro suteikti pasauliui, kaip dar vieną ženklą, kad Jis atėjo gyventi tarp savo kūrinių. Kas nepajėgia suprasti tokios meilės, beveik nieko neišmano ir apie tikrąją meilę, jam visiškai svetima pati krikščioniškos skaistybės prasmė.

Kaip jau kalbėjome, šv. Juozapas buvo amatininkas iš Galilėjos, tiesiog žmogus, kaip ir daugelis kitų. Argi ko buvo galima tikėtis iš gyvenimo tokiame užmirštame kaimelyje kaip Nazaretas? Nieko. Tik darbo. Darbo kasdien ir tokių pat nuolatinių pastangų. O pasibaigus dienai – tik mažos bei varganos pastogės pailsėti, kad atsigautum kitos dienos darbams.

Tačiau hebrajiškai Juozapo vardas reiškia „Dievas suteiks daugiau“. Dievas skiria netikėtas dimensijas šventiems gyvenimams tų, kurie vykdo Jo valią. Ir Jis prideda vieną itin svarbų matmenį, kuris suteikia prasmę viskam – dieviškąjį matmenį. Nuolankų ir šventą Juozapo gyvenimą Jis papildė – jeigu galiu taip pasakyti – Mergelės Marijos ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, gyvenimais. Dievas yra nepralenkiamas savo dosnumu. Juozapas galėjo priskirti ir sau savo žmonos Marijos žodžius: quia fecit mihi magna qui potens est, didžių dalykų padarė man Visagalis, quia respexti humilitatem, nes pažvelgė į mano menkumą.

Šv. Juozapas tikrai buvo paprastas žmogus, kuriam Dievas patikėjo didžius dalykus. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis vykdė tiksliai tai, ko iš jo norėjo Viešpats. Štai kodėl Šventajame Rašte Juozapas vadinamas „teisiu“. Hebrajų kalba teisus žmogus reiškia gerą ir ištikimą Dievo tarną, tą, kuris pildo dieviškąją valią arba kuris yra garbingas ir geraširdiškas savo artimui. Taigi teisus žmogus yra tas, kas myli Dievą ir įrodo savo meilę laikydamasis Dievo įsakymų, nukreipdamas savo visą gyvenimą brolių ir artimųjų tarnystei.

Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė

Būti teisiam nereiškia paprasčiausiai paklusti įstatymams. Gėris turi augti iš vidaus; jis turi būti gilus ir gyvybingas, nes „teisusis gi bus gyvas savo tikėjimu“. Gyventi tikėjimu: šie žodžiai, kurie vėliau buvo dažna apaštalo Pauliaus apmąstymų tema, iš tiesų tiko šv. Juozapo atvejui. Jis nepildė Dievo valios rutiniškai ir paviršutiniškai, jis tai darė spontaniškai ir iš širdies gelmių. Įstatymas, pagal kurį gyveno kiekvienas praktikuojantis žydas, jam nebuvo tik kodeksas ar griežtas taisyklių sąrašas, bet gyvojo Dievo valios išraiška. Taigi jis žinojo, kaip atpažinti Dievo balsą, kai šis pasigirdo taip netikėtai ir taip nelauktai.

Šv. Juozapo gyvenimas buvo paprastas, bet nelengvas. Tik po išbandymo širdgėla, jis suprato, kad Marijos Sūnus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios. Ir šis Kūdikis, Dievo Sūnus, pagal žmogišką kilmę Dovydo palikuonis, gimė grotoje. Angelai šventė Jo gimimą, o įžymūs žmonės iš tolimų kraštų atvyko Jėzaus pagarbinti, tačiau Judėjos Karalius norėjo Jį nužudyti ir šeimai reikėjo bėgti. Dievo Sūnus išoriškai atrodė bejėgis kūdikis, kuriam teko apsigyventi Egipte.