Recenzija spausdinta pirmajame 2018 m. žurnalo Naujasis Židinys-Aidai“ numeryje. 

Emmanuel Levinas, Laikas ir Kitas, iš prancūzų kalbos vertė Viktoras Bachmetjevas, Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017, 61 p., 700 egz. Dailininkė Laura Klimaitė

Leidykla Jonas ir Jokūbas šiandieniniame pragmatiniame pasaulyje yra žavi išimtis. Ji leidžia filosofinę literatūrą, kuri akivaizdžiai negali turėti komercinio pasisekimo. Linkėdamas šiems leidėjams sėkmės noriu pasidžiaugti naujai išleistu iš Lietuvos kilusio filosofo Emanuelio Levino (1906–1995) knygelės Laikas ir kitas vertimu.

Levino knygos pasirodymas – tai proga dar kartą perskaityti ne kartą jau skaitytą tekstą. Kaip dažnai būna, skaitydamas gimtąja kalba jį supranti kitaip. Kita vertus, gal aš pats jau esu kitoks ir todėl atrandu naujus šios knygos anksčiau nepastebėtus prasminius niuansus. Levino transcendencijos samprata ir Kito kitoniškumo radikalios interpretacijos kritika buvo vienas iš impulsų man rašant knygą Patirtis ir refleksija (2009). Dabar skaitydamas Leviną mėgavausi naujo vertimo šviežumu ir kartu suvokiau, kad skaitau šią knygą šiek tiek iš kitos perspektyvos nei anksčiau. Tai apie ką gi ši nedidelė knygelė kalba?

Atrodytų, kad Levinui rūpi klausimas, kurį kėlė daugelis egzistencialistų. Kaip įveikti vienatvę ir tapti savimi neprarandant sąryšio su Kitu? Levinas šį klausimą susieja su paradoksaliu žmogiškos subjektyvybės pobūdžiu. Jis atskleidžia dialektinę įtampą ir virsmus, kurie yra reikalingi norint įveikti būties anonimiškumą. Subjektyvumo virsmų istorija nėra paprastas atsivėrimas kitam ar kito įsisavinimas. Savastis randasi ne tapatybės patvirtinimu, o jos praradimu. Savastis turi būti išsaugota ne kaip nenutrūkstamas būdravimas, bet kaip toks atsitraukimas, kuriame susiduriama su kitybės paslaptimi.

Knyga parengta remiantis 1948 m. skaitytomis paskaitomis, tačiau daugelis čia pateikiamų idėjų yra Levino apmąstytos karo metais. Knygelės planas gan pap­rastas. Autorius siekia aptarti žmogaus kaip asmens socialumą, tačiau išvengti Edmundo Husserlio, Martino Heideggerio ir Jeano-Paulio Sartre’o klaidų. Pasak Levino, Husserlis santykį su Kitu asmeniu aiškina per daug susiedamas su pažinimo klausimais, Heideggeris intersubjektyvumą supranta kaip vieno greta kito sąjungą aplink kažką, kas juos suvienija, o Sartre’as Kito problemą susieja su galios ir laisvės santykiais. Visuose šiuose santykio su kitu aprašymuose Levinas pasigenda asmeniško santykio veidas į veidą. Toks santykis negali būti redukuotas nei į pažinimą, nei į galios demonstravimą paneigiant kito laisvę, nei į paprastą buvimą ar veikimą kartu, petys į petį. (Dėl vietos stokos nenagrinėsiu klausimo ar ši Levino kritika yra pamatuota, ar paties Levino prieiga prie intersubjektyvumo analizės paneigia kitų fenomenologų įnašą, ar jį tik papildo.) Levinas apmąsto kolektyviškumą, bet ne tapatybių bendrystę. Kaip įmanomas kolektyviškumas, bet išvengiant redukavimo į bendrumą. Ar galimas pliuralus kolektyviškumas?

Levino knygos pavadinime atsiradęs laiko terminas gali pasirodyti atsitiktinis, nes apie laiką knygoje beveik nekalbama. Bet šis įspūdis apgaulingas, nes laiko tema yra esminė svarstant asmens tapatybės ir santykio su kitu klausimus. Tik apmąstydami laiko plotmę galime suprasti, kaip įvairiuose pakitimuose galima išlaikyti tai, kas nekinta, ir kaip šis savasties pastovumas yra susijęs su kitybe. Laikas yra ne subjekto dabartis, o dabarties transcendencija. Susidūrimas su kitokybe. Todėl Levinas akcentuoja ne dabartį ir ne praeitį, o ateitį. „Ateitis yra kitas. Santykis su ateitimi yra santykis su kitu. Kalbėti apie laiką vien remiantis subjektu, kalbėti grynai apie asmeninę trukmę mums atrodo neįmanoma“ (p. 47). Tiesa, akcentuodamas ateities nepažinumą ir nesuplanuojamumą Levinas laiką traktuoja ne kaip uždarytą atskirų monadų vienišume, bet kaip jų intersubjektyvų sąryšingumą. Jei dabartis yra visada pažeista ateities, tai laikas yra ne subjekto faktas, o intersubjektyvus įvykis. „Laiko sąlyga yra ryšyje tarp žmonių, arba istorijoje“ (p. 49). Levinas lyg ir apverčia laiko analizės perspektyvą. Jis pradeda analizę ne nuo atskiro subjekto laiko išgyvenimų, o nuo intersubjektyvios istorinės ir generatyvinės sąmonės sąryšių eksplikacijos.

Pirminė šios Levino knygos interpretacija galėtų būti siejama su Kito kitoniškumu ir trimis jo aptariamomis temomis. Levinas remiasi fenomenologine prielaida, kad kito patirtis niekada negali būti man duota taip pat kaip manoji patirtis. Kitas yra neredukuojamas į mane ir jo kitoniškumas negali būti pažintas, kaip negali būti suplanuota ir racionaliai numatyta ateitis. Mirtis, erotiškumas ir vaisingumas yra trys Levino nag­-
rinėjami pavyzdžiai, kurie akivaizdžiai demonstruoja tam tikrą paslapties esamybę. Tai, kas susiję su kiek­vieno asmens savastimi, tačiau nėra redukuojama į jo tapatybę. Mirties negalime suplanuoti, erotiškumas remiasi Kito kitoniškumo paslaptimi, o tėvystės santykis su vaikais negali būti traktuojamas kaip savininkiškas. Mirties, kitos lyties ar savų vaikų paslaptingumas – štai kas įkvepia Leviną kalbėti apie pliuralų kolektyvumą. „Tėvystė yra santykis su svetimu, kuris būdamas visiškai Kitu, yra manimi; tai mano santykis su manimi pačiu, kuris, nepaisant to, yra man svetimas. Sūnus iš esmės nėra tik mano veikla, kaip kad eilėraštis ar pagamintas objektas; jis nebėra mano nuosavybė. Nei galios, nei turėjimo kategorijos negali apibūdinti santykio su vaiku. Nei priežasties sąvoka, nei nuosavybės sąvoka neleidžia sugriebti vaisingumo
fakto“ (p. 58).

Levinas siekia atskleisti tokias socialumo formas, kurios neredukuojamos į subjektą ir jo vienatvę. Tačiau kaip mirtis ir žmogaus mirtingumas gali būti bendrijos forma? Galime prisiminti Alphonso Lingio knygelę Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, kurioje jis šią temą apmąsto ir net pateikia atskirą esė pavadinimu „Mirties bendrija“. Tai ne atsitiktinumas, nes Lingis buvo ne tik Levino vertėjas į anglų kalbą, bet ir įdėmus skaitytojas bei interpretuotojas. Mirties bendrija yra pavadinimas, kuris nukreiptas prieš Heideggerio mirties sampratą. Pastarajam mirtis buvo vienišumo sinonimas. Mirtis kiekvieną uždaro savajame baigtinume ir ne sieja, o atskiria. Levinas mirtyje įžvelgia socialumą. Mirtingumas suvokiamas pozityviai kaip gimimo galimybė. Tad vėl sugrįžtant prie laiko temos galima kartu su Levinu teigti: „Būdamas daugiau nei mūsų sielos būsenų, mūsų savybių atnaujinimas, laikas iš esmės yra naujas gimimas“ (p. 51).

Kaip jau minėjau, Levinas ieško tokių kolektyvinio pliuralumo formų, kurios keičia tradicinę asmens tapatybės ir kolektyvumo sampratas. Asmens sąmonė traktuojama ne kaip uždara esybė, kuri sutampa su savo materialumu, bet kaip visuma, kuri negali būti redukuota į tapatybės bendrybę. Subjektas savo egzistavimą gali išlaikyti tik būdamas atstu nuo savęs. Sąmonės tapatybė pasireiškia ne kaip sutapimas su savimi, o kaip kitokybės įsiveržimas, kaip atsipalaidavimas nuo savęs ir sugrįžimas į save. Levinas nagrinėja mėgavimosi pavyzdį, kai subjektas tarsi užmiršta save ir atsiduoda savimaršai orgiastiniame malonumo patyrime: „Pasaulis siūlo subjektui dalyvauti egzistavime mėgavimusi ir taip leidžia jam egzistuoti atstu nuo savęs“ (p. 40). Kančia, pasak Levino, priešingai, neleidžia atsitraukti nuo savęs. Ji padaryta kaip negalimybė pabėgti ir pasitraukti. Taigi Levinas sąmonę supranta ne kaip uždarą vienetą, o kaip esmiškai susijusią su kitokybe. Ta kitokybė yra pačioje sąmonės šerdyje kaip galimybė būti atstu nuo savęs. Šį pirmapradį sąmonės pliuralumą siekia pademonstruoti ir pasyvios patirties arba miego pavyzdys. Miegą Levinas supranta pozityviai, kaip nemigos įveiką. Nemiga pririša prie būdravimo ir besitęsiančios dabarties, o miegas išlaisvina ir leidžia atsitraukti. Sąmonė būtų negalima, jei negalėtų atsiplėšti nuo būdravimo. Pats būdravimas galimas tik dėl miego. „Iš tikrųjų, sąmonė jau dalyvauja būdravime. Bet ją specifiškai apibūdina tai, kad ji visuomet išsaugo galimybę sugrįžti „už“, užmigti. Sąmonė yra galia miegoti. Šis nuotėkis iš visumos yra sąmonės paradoksas“ (p. 25).

Pabaigoje reikia tarti keletą pagiriamųjų žodžių knygos vertėjui Viktorui Bachmetjevui. Nesiimu vertinti visų vertimo niuansų, tačiau galiu drąsiai teigti, kad vertimas atliktas apmąstant Levino sąvokų turinį ir tinkamai ieškant lietuviškų atitikmenų. Šiuo atveju Bachmetjevas vaisingai derina vertėjo ir Levino interpretatoriaus vaidmenis. Pritariu ir vieno svarbiausių šioje knygoje termino, kuriuo yra apibūdinamas beasmenis egzistavimas, il y a vertimui kaip „Esama“. Manau, kad jis tiksliau perduoda egzistavimo anonimiškumą nei Arūno Sverdiolo „Tai yra“ Levino Etikos ir begalybės vertime (1994).

Naujasis židinys