Amy Velazquez/ Unsplash.com

Bėgimas. Bėgu, nespėdama net pažvelgti į gyvenimą. Paskui stebiuosi, kur pasislėpė Dievas. Dievas nepasislėpė – Dievas budi prie mano gyvenimo. Tyliai ir susikaupęs Jis peržiūri mano apleistą gyvenimą. Aš kažkur nubėgusi be jo. 

Grįžti į tylą – grįžti pas Dievą. Dievas yra tylus, ir Jis yra tyloje. Ar man tyloje nejauku? Juk tada labiau girdžiu save, jaučiu Dievo artumą. Ar vengiu likti tyloje, nes ji daug atskleidžia slėpinių, kurie triukšme ištirpsta, ir aš pasiklystu savo mažame pasaulyje. Triukšme aš lyg noriu pasislėpti, taip vengdama atsakymų į esmines žmogaus problemas. Triukšme aš nesu viena. O tyloje esu viena su savo esminiais klausimais – tyloje nepasislėpsiu – esu savo akivaizdoje, esu Dievo akivaizdoje. Kai nutylu – prakalba Dievas. Ir tada atrandu tinkamiausius žodžius Dievui, kai esu susikaupusi ir nurimusi. Tyla mano viduje, kai nebekalba ir manasis aš – imu klausytis. Imu girdėti. Tyloje išsigrynina mintis, žodis. Tyloje subręsta manasis pasaulis. Ir tyloje atrandu Dievo pasaulį, iš naujo atrandu Dievo asmenį Švč. Trejybėje. Tyloje labiau sugebu įsigilinti į Dievo Sūnaus auką ant kryžiaus, Jo prisikėlimą. Įžvelgiu Viešpaties aukos prasmę mūsų išganymui.

Stoviu tyloje ir girdžiu savo plakančią širdį, kuri skaičiuoja mano gyvenimą. Kai susikaupiu pati, susikaupiu ir gyvenimui. Susikaupiu Dievui. Atrodytų, tyloje galima tik vienatvė, bet tada kaip niekada esu arti Dievo. O ir su kitu žmogumi pabūti tyloje yra iškalbinga, jeigu taip būti jauku – tai šalia yra tikras mano draugas. Draugas ir kalboje, ir tyloje. Ir Dievą norėčiau laikyti savo draugu. Ir kalbėtis su Juo ir patylėti, paklausyti Jo, įsijausti į Dievo išmintį ir Jo meilę. Noriu pasitikėti Dievu, tada tikrai nesijausiu viena. Ateisiu pas Dievą bet kada ir visada rasiu Jį, manęs laukiantį. Netgi kai būsiu Jį išdavusi, Dievas manęs lauks. Lauks mano tylos, kada pasitraukusi nuo pasaulio šurmulio, aš ateisiu į Dievo pasaulio tylą, palaimintą ir išaukštintą. Iškalbinga Dievo tyla pasako daugiau, negu aš sugebu priimti. Kuo labiau nutylu, tuo daugiau sugebu priimti Dievo tylos, Jo iškalbingos meilės.

Pasilikti Dievo tyloje – tai priartėti prie savo esmės, priartėti prie Dievo esmės. Sugebėti priimti tylą kaip dovaną, kaip šventę savo išvargintai sielai – tai pasitikti Dievą toje tyloje. Ir nebenorėti iš jos pasitraukti. Pasilikti tyloje – tai pasilikti Dievo namuose. Susieti savo gyvenimą su Dievo gyvenimu. Nelikti vienai. Likti su dieviškąja meile. Skaityti tyloje tvyrančius Dievo žodžius – jie skirti tik man, jie skirti kiekvienam. Ieškau tų žodžių, laukiu jų – laukiu tyloje. Dievas laukia manęs savo tyloje – čia gera būti. Gera būti ten, kur Dievas. Aš čia pasiliksiu. Tyloje tarpsta gerumas. Tyloje skendinčią Dievo meilę atpažįsta visi geros valios žmonės. 

Dievas kuria tyloje. Jis prieina prie manęs tyliai, laukia momento, kad nesutrukdytų, Jis vis tyliai primena, kad yra šalia, kad aš ne viena, kad Dievo pasaulis yra ir mano pasaulis. Tylos pasaulis. Dievas sukūrė ir pačią tylą ir pasiliko joje. Kviečia į ją ir mus. Kviečia išgirsti tylą ir į ją atsiliepti. Toje tyloje surasti belaukiantį Dievą. Tikint nesunku jausti belaukiantį Dievą.

Andrew Dong / Unsplash.com

Dievas tyloje – Jis ir kviečia mane tylai. Tyliam atsiliepimui, tyliam kreipiniui – prieinu visai arti, kad neišblaškyčiau tylos. Ir tik lūpos be garso sako maldos žodžius. Tai ir maldavimas padėti, tai ir padėka, tai paprastas pasipasakojimas apie savo sielos būklę. Begarsiai maldos žodžiai yra pilni vilties. Jie atsiliepia ne į tuščią tylą, ji prisodrinta meilės. Dievo tyla yra viską užpildanti, čia nėra tuštumos. Tyla užpildyta Dievo buvimu. Ir mano tyla užpildyta Dievo buvimu, jeigu Jį pasikviečiu. Brangiausia yra bendra tyla su Dievu. Ir tylus kalbėjimasis toje tyloje. Kūrėjo ir kūrinio suartėjimas. Susitikimas tyloje.

Aš pasilieku ten, kur man gera. Dievo tyloje viską apimanti pilnatvė. Aš čia stoviu pripildytomis rankomis, malone užlieta širdimi. Su pagarba žiūriu į Dievą, atsistojusį visai šalia, ir atsiremiu į Jį. Be žodžių. Be žodžių pajuntu pritarimą mano pasirinkimui. Pasirenku tylą. Pasirenku Dievą tyloje, Jis pasirenka mane – taip mes atrandame vienas kitą tyloje.

Dievo tyloje jaučiuosi tarsi namuose. Baigiu darbus ir grįžtu į tylą – jos pasiilgusi. Pasiilgusi Dievo. Kur taip ilgai klaidžiojau? Atsiliepiau į daugelio kvietimus, bet neatskiriau svarbiausio – Dievo kvietimo. Tai visada galiojantis kvietimas. Kvietimas ne paviešėti, bet būti, pasilikti. Tame kvietime yra surašyti visų mūsų vardai, Tik tyloje galiu išgirsti tariant mano vardą. Aš atsiliepiu į Dievo kvietimą. Noriu, kad tokį kvietimą išgirstu kiekvienas. Noriu pamilti tylą, noriu, kad ir kiti jos siektų. Siektų nusiraminimo. Nusiraminimas  – tai neužsidarymas savyje, tai susitaikymas. Tai ieškojimas savo slėpinių ir atradimas Dievo slėpinių, kurie yra akivaizdžiausiose vietose, deja, jų nepastebiu. Nepastebiu, nes kreipiu dėmesį į šalutinius tikslus, pamiršusi pirmąjį ir pagrindinį tikslą – Dievą.

Atsisakiusi savo norų pastebiu, kad labiau išryškėja Dievo planai mano atžvilgiu. Kai pasitraukiu nuo savo minčių, labiau girdžiu Dievo mintis, skirtas man. Kiekvienas neištartas nebūtinas žodis mane sugrąžina į tylą, kur mano asmenybė tampa brandesnė, vis labiau susikaupusi. Mano asmenybė vis labiau atsiskleidžia, kai priimu Dievo atsiskleidimą savo širdyje. Mano asmenybė apsigyvena Dievo tyloje, ir aš pajuntu pilnatvę, kuri be Dievo neįmanoma. Žengiu pirmą žingsnį Dievo tylos link, einu tyliai, net nesigirdi mano žingsnių, bijau išsiblaškyti, bijau palikti kokią žymę tyloje, einu lyg nematoma ir negirdima pas vis labiau išryškėjantį Dievą nutilusioje erdvėje. Kai pasiekiu tylą – pasiekiu tikslą.