Iš kairės pirmoje eilėje: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis. Antroje eilėje stovi Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas (Vilnius, 1942 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Prof. Kęstutis Nastopka, Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“

Ketvirto praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje iškilo nauja lietuvių poetų karta. Gimnazijose kūrėsi literatų būreliai, pradedančiųjų eilėraščius spausdindavo moksleivių spauda, mezgėsi asmeninės pažintys. Iš šio sąjūdžio išaugę poetai – Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vytautas Mačernis ir Henrikas Nagys – lietuvių poezijos antologijoje „Žemė“ (Los Andželas, 1951 m.) buvo pristatyti kaip trečioji naujosios lietuvių poezijos karta. Jiems prigijo žemininkų vardas.

Biržų gimnazijoje jaunųjų literatų vadas buvo Eugenijus Matuzevičius, nuolat pabrėždavęs savo ryšį su šiuo kraštu: „Mes esam Šiaurės krašto, / Iš tolimo Krinčino.“

Mokydamasis Kauno, o vėliau Vilniaus universitete, poetas artimai draugavo su V. Mačerniu ir K. Bradūnu. E. Matuzevičius pirmasis iš savo kartos poetų debiutavo eilėraščių knyga „Pavasario taku“ (1941 m.). Antrasis rinkinys „Audros paukščiai“ – kaip ir K. Bradūno „Pėdos arimuose“ – pasirodė 1944 m., frontui priartėjus prie Lietuvos.

Laiške K. Bradūnui, dėkodamas už atsiųstąją antologiją, 1957 m. kovo 8 d. E. Matuzevičius rašė: „Labai atidžiai skaitysiu antologiją „Žemė“. Juk tai mano kartos, mano plunksnos draugų didelis, kolektyvinis darbas, leidęs jiems geriau, plačiau nušviesti, atskleisti savo kūrybinę individualybę, tam tikras naujas tendencijas naujojoje lietuvių poezijoje.“*

Kaip poetai, žemininkai subrendo istorinių kataklizmų laikotarpiu. „Ta naujoji generacija, kuri išėjo kūrybinio gyvenimo viešumon kaip tik tuo metu, kai mūsų tauta vėl iš naujo pateko vergijos jungan, pasuko visiškai kitan kelin, radikaliai skirtingan nuo senojo kelio“, – antologijos įvade rašė filosofas Juozas Girnius.**

Naujus estetinius šios kartos orientyrus yra paliudijęs A. Nyka-Niliūnas: „Apie 1939 metus Mačerniui, kaip ir kitiems jo bendralaikiams poetams, buvo visiškai aišku, kad nepriklausomybės periodo kartos štampai nebetinka nei savęs, nei savojo laiko išsakymui. Laikas buvo iškėlęs ne tik naujas perspektyvas, naujas formas, naujas idėjas ir naują žmogaus bei žmogiškos egzistencijos sampratą, bet taip pat ir naujus poetinės atsakomybės aspektus bei reikalavimus Nepriklausomybės laikotarpio poezija, savo geriausiais kūriniais pasiekusi gana aukštą estetinės vertės lygį, savo prasme yra gražaus šiltadaržio poezija – skambi, elegantiška, bet giliau neužangažuota, be projekcijos į laiką, žmogų ir jo situaciją universalių santykių plane. Istoriškai ji yra tam tikra neoromantizmo versija, simplifikuotas romantizmo bei simbolizmo hibridas.“***

„Gražaus šiltadaržio“ metafora tinka anaiptol ne visiems neoromantikams. Gimtosios žemės palikimo skausmą, kurį žemininkų poezijoje pabrėžė J. Girnius, randame išpranašautą jau Bernardo Brazdžionio eilėraštyje „Žemė“, parašytame 1937 m.:

Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim,

tu krauju žydėsi kraujo Nemune.

Iš tavęs išeisim, o tu verksi mūsų?

Ne. O palydėsi? – Ne. Atminsi? – Ne.

Kraujo ryšį su gimtąja žeme E. Matuzevičius skelbia eilėraštyje „Žemė“, parašytame 1941 m.: „Išeik naktin ir apkabinki sodrią žemę... / Mes – jos vaikai, jos kraujas ir ugnis...“

J. Girnius sieja žemininkų žemę su metafizine žmogaus prasmės žemėje problema.**** Etninių šaknų paieškos jų poezijoje susisiekia su universalia namų ir pasaulio opozicija.

Jaunasis E. Matuzevičius nuosekliau nei kiti tos kartos poetai ėjo neoromantikų pėdomis. Jo ankstyvoji poezija išauga iš kintančios nuotaikos, iš svajonės ir realybės santarvės bei prasilenkimo. Melodinguose posmuose pasikartojantys žydinčios žemės, nerimstančios jūros, tolumoj plazdančios burės įvaizdžiai kūrė trapų nepastovaus džiaugsmo, sielvartingo ilgesio pasaulėvaizdį. Tik retkarčiais romantinę idilę sudrumsdavo akistata su istorija:

Atleisk, jei šiandien abejoju aš tavim,

Visu pasauliu, šia visa žeme,

Jei stoviu kryžkelėj su perplėšta širdim

Nežinomos nakties skausmingam laukime...

Žmogui“

 

Iš kelių dešimtmečių perspektyvos poetas vėliau prisimins:

Epochos balso plieną

Ir savo naivumą,

Ir tuos nepaprastus metus,

Alsuojančius grėsme,

Vilionėm, nerimu, mirtim

Ir ta viltim keista,

Kad mano kraštas liks nepaliesta sala, –

Audra praūš pro šalį,

Aplenkus mano širdį, žemę ir namus...

„Epocha“

Priartėjęs frontas atplėšė E. Matuzevičių nuo jo literatūrinių bendražygių. Pokario Lietuvoje jis negalėjo toliau tęsti savo kelio. Laikomas vidiniu emigrantu, poetas turėjo taikytis prie svetimos ideologijos ir poetikos. Rinkiniuose „Darbo vėliavos“ (1950 m.) ir „Draugystės daina“ (1953 m.) jis, kaip teigiama sovietinėje „Lietuvių literatūros istorijoje“, „kūrė kovingus eilėraščius, demaskuojančius socializmo priešus, dainavo apie Kachovkos HES ir kolūkių „auksinius linelius“. Lyrinį balsą užgožė kalbėjimas neklystančio „mes“ vardu, ideologinės „vargo nakties“ ir „laimės jūros“ priešpriešos, „komunizmo nemari tiesa“.“

Žemė tampa pastovumo, tikrumo matu, kūrybinių pastangų paralele. Poetas nemėgsta sutirštintų spalvų, akinančių metaforų. Kalbėdamas apie lemtį, „kasdienišką ir paprastą, kaip tūkstančių ir milijonų šioj planetoj“, jis ieško žodžių, kurie būtų „tikri kaip žemė“, „paprasti ir žemiški labai“ kaip daiktai, medžiai, paukščiai.

Rinkinyje „Negeski, švyturio ugnele“ (1960 m.) po skaudžių vingių ir praradimų poetas prabilo apie sugrįžimą į poeziją ir jaunystę, apie prisikėlusią dainą. Prasideda jo poezijos brandos metas. Iš jaunystės posmų sugrįžta svajonės virpesys, tikrovės poetizavimas. Pro kasdienybės šurmulį, vienadienių žodžių sąvartas veržiamasi į kitą, sutaurintą erdvę, kur tarp varinių ąžuolo lapų ilsis amžinybė, į dangų sminga didingos kalnų viršūnės, į rasotas žiedlapių taures žiūri praėję amžiai. Palytėti poezijos, daiktai keičia savo pavidalus: „Bet nukrenta žvaigždė / Į kasdienybę, – / Ir jau širdis / Ramybės neturės.“

Tačiau dabar svajonė nebėra romantiškai visagalė. „Iliuzijų mielas saldumas“ tikrinamas realybe. Poezija prisiima pažinimo naštą. Keičiasi eilėraščio pagrindai. Vis dažniau poetinis žodis paklūsta ne tik nuotaikai ir dainingumui, bet ir minties slinkčiai. Poetas įvaldo savitą baltųjų eilių melodiką, kai mintis tartum išsivaduoja iš formos varžtų, tiesioginį pašnekesį disciplinuoja melodingi pakartojimai, prasmės akcentai.

Akistatoje su poezija įvertinama ir įprasminama tai, kas išgyventa. E. Matuzevičiaus eilėse ne sykį atgyja lyriški „tolimų dienų“ prisiminimai, laiko tėkmėj išnyra primirštos įvykių ir išgyvenimų salos. Širdis žydi atminimų saulėj, „iš tos šalies, kurios nėra“, ateina šviesiaplaukės moterys, ties tyro ir skambaus vandens verdene iš naujo išgyvenamas pirmasis susitikimas su poezija.

E. Matuzevičiaus lyrikoje savas gyvenimas neatskiriamas nuo kitų gyvenimo, pokalbis apie save tampa pokalbiu apie epochą. Poeto eilėse paliudytas karo vėtros apdegintos kartos kelias. Kartos, kurią grūdino žaizdos ir klaidos, kuri per nuoskaudas ir randus pažino save.

Man leiskite pačiam

Suvokti būtį,

Susivaikyt,

Kas praeitis, kas ateitis,

Man leiskit ir liūdnam pabūti.

Krūtinėj ne akmuo – širdis... –

„Laiko spalva. 1949“

ginčijosi poetas su nepalankiu poezijai laiku. Iš karo žaizdų, rūsčios akistatos su epocha E. Matuzevičiaus lyrikoje pajuntame XX amžiaus svorį ir skonį, sunkią kasdienę jo duoną. Prieš apgaulingą bronzos ir fanfarų šlovę poetas iškelia „grynojo metalo vertę“, „tylos ir žodžio kainą“, kaip patikimiausią tiesos kriterijų renkasi „paprastą tikėjimą žmogum“. Atsiranda daiktiško, tiesaus žodžio pasiilgimas, geidžiama tikrumo, paprastumo.

Poetinis pažinimas E. Matuzevičiui nėra išoriškas regimybės pakartojimas. Poezija jam – neįspėta mįslė, naujo pasaulio atradimas. „Matyt pasaulį tokį, koks jisai yra“ – vadinasi, kiekvienąsyk matyti jį atviromis nuostabai akimis, tarsi pirmą kartą – „tokį, koks būna jis ledonešio metu“. Nužerdama smulkmenas poezija ryškina esmę. Susitinka romantinis polėkis ir kasdienybės realumas: „Ieškodamas romantikos, / O gal tik – paprastos prasmės, / Kurią mums dovanoja / žemė, saulė, / vėjas ir vanduo...“

Poetiniam E. Matuzevičiaus pasaulėvaizdžiui būdingas savitas romantikos ir realybės derinys. Įsimena santūrus, kiek graudokas lyrizmas, ramus laiko tėkmės apmąstymas. Tuodu pradu atitinka dvi ryškiausios vaizdinės dominantės – žemė ir jūra. Jaunystės lyrikoje jūra simbolizuoja gyvenimo kaitą, veržimasi į begalybę, neaprėžtus tolius. Jos audros kontrastiškai gretinamos su lygumų ramybe, namų jaukumu. Vėliau kontrastines spalvas nustelbia būties pilnumo pojūtis. Kaitoje ieškoma pastovumo, „nuolat pasikartojančios prasmės“ ir priešingai – po sustingusia ramybe prasiveria pragaištingos bedugnės. Jūros motyvas paryškina atminties blyksnius, pažinimo džiaugsmą, gamtos ir meno stichijų giminystę.

Žemė iš pradžių buvo gyvenimo metafora: „Skaitai iš medžių, lauko, pievų / Žodžius nežinomų dainų.“ Ji neturėjo konkretesnių laiko ir vietos žymių. Ilgainiui, panašiai kaip ankstyvojoje žemininkų poezijoje, ryškėja Lietuvos peizažo kontūrai – vilnijantys javų laukai, molynai, Šiaurės lygumos, dangų kertanti mėlyna giria. Žemė sugeria atsiminimų spalvas, daiktuose atsispaudžia žmonių likimai:

Ten tavo Lietuva

Ir prosenių kapai –

Kaip sąžinė,

Kaip akys,

žvelgiančios tiesiog širdin...

„Akistata“

Žemė tampa pastovumo, tikrumo matu, kūrybinių pastangų paralele. Poetas nemėgsta sutirštintų spalvų, akinančių metaforų. Kalbėdamas apie lemtį, „kasdienišką ir paprastą, kaip tūkstančių ir milijonų šioj planetoj“, jis ieško žodžių, kurie būtų „tikri kaip žemė“, „paprasti ir žemiški labai“ kaip daiktai, medžiai, paukščiai. Ir kartu kiekvienąsyk kitokie, nes pažinimo rate kiekvienas pakartojimas savaip naujas.

Bene ryškiausias E. Matuzevičiaus lyrikos bruožas yra tikėjimas poezijos galia pamatyti įprastus dalykus naujai ir netikėtai. Labiausiai įsimena tie eilėraščiai, kuriuose poetiniam žvilgsniui atsiveria „keista, lig dugno matoma gelmė“. Ar tai būtų romantinio nerimo pažadinta vizija – žąslus sukandę, lekia nesutramdomi jūros žirgai, vakaro žaroj dega į saulėtekį skriejančių vėjų karčiai, plazda pasaulio jūrose svajotojų laivo burės. Ar nušvitusi atsiminimais „tyroji padangių šviesa“, lėtas erdvės ir laiko upės plaukimas.

Ar keistai susipynę jaunystės ir istorijos žingsniai, palydėti valingo imperatyvo – „Budėkit, atminimai“. Ar gebėjimas įsiklausyti į tylos balsą, išgirsti, kaip skamba pavasario lietuje nuo giedojimo perdžiūvę lakštingalų snapeliai. Atgaivindamas tradicines metaforas, poetas įtikina, kad poezijai nebūtinas išorinis spindesys ir pretenzingas rūbas. Jautrus grožiui žvilgsnis ją randa čia pat, greta mūsų, kur kitas praeitų nepastebėdamas.

*„Poezijos pavasaris 2017“. Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017 m., p. 73.

**„Žemė“, naujosios lietuvių poezijos antologija. Vilnius: „Vyturys“, 1991 m., p. 23.

***Alfonsas Nyka-Niliūnas „Temos ir variacijos“. Vilnius: „Baltos lankos“, 1996 m., p. 121.

****„Žemė“, p. 37.

logo