Artėjančiam Vyskupų sinodui jaunimo tema ruošiamasi ne tik Vatikane. Šv. Marijos universiteto Benedikto XVI religijos ir visuomenės centras Jungtinėje Karalystėje (Benedict XVI Centre for Religion and Society) bei Paryžiaus katalikiškas institutas (Institut Catholique de Paris) pristatė analizę, atskleidžiančią jaunų europiečių religingumą bei religijos praktikavimo įpročius. Šios situacijos pristatymas Sinodo dalyviams yra pagrindinis analizę sudariusiųjų tikslas. 

Tačiau duomenys gali būti naudingi ir mums. Apžvelgus tyrimą norisi klausti, kokios yra priežastys, dėl kurių Lietuvos jaunimas, nors ir priskiria save katalikų bendruomenei, tačiau mažai savo tikėjimą praktikuoja? Kodėl jie suvokia save kaip katalikus, tačiau neįsitraukia į katalikų bendruomenės gyvenimą? Ko jie ieško ir ko neranda Bažnyčioje? Šiuos klausimus paliksime tolimesniems pokalbiams, o kol kas pažvelkime, ką apie jaunimo ir jo religingumą sako statistiniai duomenys. 

Apie metodologiją

Šios analizės pagrindas yra Europos socialinių tyrimų (The European Social Survey (ESS) duomenys. Europoje nuolatos tyrimus atliekanti organizacija įkurta 2001-aisiais. Kas dvejus metus tyrėjai daro individualius interviu, kurių metu siekia išsiaiškinti europiečių situaciją ir elgseną įvairiose srityse.

Atliekant tyrimus imtys sudaromos atsižvelgiant į gyventojų proporcijas. Šiai analizei naudojami duomenys, surinkti apklausiant 16–29 metų europiečius iš 22 šalių, imties dydis svyruoja nuo 198 (Vengrija) iki 1307 (Izraelis) asmenų. Atliekant Europos socialinius tyrimus, kas kartą apklausiami skirtingi asmenys, tad dokumente, sujungus kelerių metų duomenis, mokslininkai galėjo pateikti išsamesnę bei reprezentatyvesnę analizę. Jie pasitelkė 2014 ir 2016 metų apklausas. Buvo tokių šalių, kurios neturėjo 2016 arba 2014 metų duomenų. Analizėje pažymėta, jog, kalbant apie šias šalis, apibendrinimuose naudojami tik vienų metų duomenys. 

Apžvalga sutelkia dėmesį į du pagrindinius klausimus: kokiai religinei bendruomenei save priskiria apklaustieji ir kokie yra jų religinių apeigų lankymo bei maldos įpročiai. Tai yra kiekybinis tyrimas, tad analizės apie tendencijų priežastis bei bruožus nepateikiamos, bet tyrėjų atliktas darbas suteikia gana nemažai duomenų įžvalgoms ir komentarams. Šioje analizėje Lietuva yra viena iš intriguojančių šalių. Duomenys rodo savotiškas tendencijas, vertas išsamesnių pokalbių. 

Priklausymas religinėms bendruomenėms: Izraelis, Lenkija ir Lietuva pirmauja

Tyrimo metu jaunuolių buvo klausiama, ar priskiria save kokiai nors konkrečiai religijai ar religinei bendruomenei. Čekijoje ir Estijoje savęs jokiai religijai ar religinei bendruomenei nepriskiria daugiausiai jaunuolių – 91 ir 80 proc. Tuo tarpu Izraelyje (1 proc.), Lenkijoje (17 proc.) ir Lietuvoje (25 proc.) yra mažiausiai tų, kurie nepriskiria savęs jokiai religijai ar religinei bendruomenei. 

16–29 metų jaunuolių prikausymas religijai ar religinei bendruomenei 22-jose Europos šalyse.

Lietuvoje iš tų 75 proc., save priskiriančių kuriai nors religijai ar bendruomenei, dauguma (71 proc.) save vadina katalikais, 2 proc. – ortodoksais ir mažiau nei po 1 proc. yra protestantai bei išpažįsta judaizmą. Daugiausia jaunuolių priklauso katalikų bendruomenei Lenkijoje (82 proc.), daugiau nei pusė religingų jaunuolių katalikais save laiko Slovėnijoje (55 proc.), Airijoje (54 proc.) ir Portugalijoje (53 proc.). Mažiausiai jaunų katalikų yra Norvegijoje (2 proc.), Estijoje, Švedijoje, Danijoje bei Suomijoje po 1 proc., Izraelyje ir Rusijoje mažiau nei 1 proc. Austrijoje Prancūzijoje, Belgijoje 10 proc., o Izraelyje 20 proc. religingų jaunuolių yra musulmonai. 

Religijos praktikavimas: Lenkija toliau pirmauja, Lietuva nusirita į lentelės galą

Analizės sudarytojai pažymi: „Religinis tapatumas yra viena, tačiau neverta net sakyti, jog visai kas kita yra religijos išmatuojamas poveikis asmeniniame gyvenime.“ Išmatuoti religijos poveikį galima skaičiuojant konkrečius apsisprendimus bei veiksmus, kurie parodo mūsų vidinį nusiteikimą ir įsipareigojimą. Nors religingumas gali reikštis įvairiai, vienas iš pagrindinių, pamatinių ir minimalių praktikuotinų įpročių – reguliarus dalyvavimas pagrindinėse apeigose.

Aiškinantis religijos praktikavimo įpročius, buvo klausiama dviejų klausimų: „Kaip dažnai lankote religines apeigas, vykstančias ne specialiomis progomis, per vestuves ar laidotuves?“ „Kaip dažnai ar apskritai meldžiatės ne religinių apeigų metu?“

Dėl paprastumo atsakymai į pirmąjį klausimą analizės sudarytojų buvo sujungti: kasdien, daugiau nei kartą per savaitę, kartą per savaitę į kas savaitę ar dažniau. Šie atsakymai buvo lyginami su tų, kurie teigė visai nelankantys religinių apeigų. 

Tik keturiose šalyse religines apeigas lanko kas savaitę ar dažniau vienas iš 10 jaunuolių, tai yra Lenkijoje, Izraelyje, Portugalijoje ir Airijoje. Daugumos šalių duomenys apie religinių apeigų lankomumą nestebina, turint galvoje, kiek yra save priskiriančių kokiai nors religinei bendruomenei ir kiek save laiko nereligingais. 

Tačiau analizėje nustebino Lietuva, Austrija ir Slovėnija. Šiose šalyse daug didesnis procentas priskiria save kokiai nors religinei bendruomenei, tačiau iš jų gana mažas procentas praktikuoja savo religiją lankydami apeigas. Lietuvoje tik 4 proc. save tapatinę su religine bendruomene religines apeigas lanko kas savaitę ar dažniau, net 22 proc. jų sakė, kad nelanko religinių apeigų.

Analizuojant jaunų katalikų Lietuvoje elgesį, tendencija yra panaši. Nors Lietuvoje 71 proc. 16–29 metų jaunuolių save laiko katalikais, tik 5 proc. jų lanko religines apeigas kas savaitę ar dažniau, 12 proc. apklaustų jaunų katalikų teigė niekada nelankantys religinių apeigų. Jauni katalikai Ispanijoje taip pat išsiskiria savo pasirinkimais. Net 39 proc. katalikų sako, jog niekada nelanko apeigų, jei nėra ypatingų įvykių, pavyzdžiui, vestuvių ar laidotuvių, ir tik 10 proc. apeigas lanko kas savaitę ar dažniau. 

Tuo tarpu Lenkijoje dažnas jaunuolis save laiko kataliku (net 82 proc. save priskiriančiųjų kokiai nors religijai yra katalikai), iš jų 47 proc. lanko apeigas kas savaitę ar dažniau, ir tik 3 procentai jaunų katalikų apeigų nelanko.

Panašūs rezultatai išryškėja ir analizuojant antrąjį kausimą apie religijos praktikavimo įpročius, tai yra, kaip dažnai jaunuoliai meldžiasi ne religinėse apeigose. Lenkija ir vėl čia pirmauja, net 50 proc. save priskiriančiųjų kokiai nors religijai meldžiasi kas savaitę ar dažniau ir tik 17 proc. nesimeldžia. Izraelio jaunimas, kurių daugiausia išpažįsta judaizmą, dažniau meldžiasi (44 proc.), nei nesimeldžia (35 proc.), Airijoje ir vienų ir kitų yra po lygiai (po 31 proc.). Na, o Lietuva, kartu su Švedija, Danija, Estija ir Čekija rikiuojasi lentelės gale. Lietuvoje tik 10 proc. kokiai nors religinei bendruomenei save priskiriančiųjų meldžiasi kas savaitę ar dažniau, o 43 proc. sako, jog visai nesimeldžia. Mažiausiai besimeldžiančiųjų ne religinių apeigų metu yra Čekijoje, tik 6 proc. ir net 80 proc. religingų jaunuolių sako, jog visai nesimeldžia. 

Bažnyčia kelia sau uždavinį išklausyti jaunus žmones ir atliepti į jų situaciją bei poreikius. Panašu, jog popiežius, o ir jaunimo sielovados darbuotojai nori, kad jaunimui buvimas bendruomenėje būtų ne tik įpareigojimas „iš tradicijos“ ar tik prievolė atlikti tam tikras apeigas, bet gyvenimą keičianti ir prasmės suteikianti patirtis. Pirmas žingsnis įgyvendinant tokį tikslą – pažinti jaunuolius, suprasti, kokia jų situacija. Tad prisidedu prie šios analizės sudarytojų ir pristatydama šį tyrimą tikiuosi, kad tai padės pažinti jaunuosius mūsų bendruomenės narius.

Norintys išsamiau susipažinti su tyrimu, gali apsilankyti Benedikto XVI religijos ir visuomenės centro svetainėje.