Matthew Bennett//Unsplash.com nuotr

„Sidabrinė linija“ – tai draugystė, bendravimas ir pagalba telefonu vienišiems, atskirtį ir izoliaciją išgyvenantiems vyresnio amžiaus žmonėms.

Bendravimo stokojantiems senoliams padedame susirasti telefoninį draugą, kuris reguliariai paskambins pasidomėti, kaip sekasi, paklausti, kaip žmogus jaučiasi, pasiūlyti savo pagalbą, ar šiaip pasišnekučiuoti. Savo veiklą pradėję 2016-ųjų vasarą, šiandien jau džiaugiamės savo pašnekovų tarpe turintys 1300 senolių, kurie tarpusavyje kalbėjosi jau 7500 kartų, o pokalbiai iš viso truko beveik 200 000 minučių!

Visa ši veikla neįsivaizduojama be savanorių, kurių turime jau 200. Šįkart norime pasidalinti vienos jų – Ingos – įkvepiančia istorija, kuri, tikime, primins mums visiems, kokie įdomūs, turiningi ir praturtinantys gali būti pokalbiai su vyresniojo amžiaus žmogumi. Ir visai nesvarbu – su savo artimuoju, ar ką tik sutiktu „Sidabrinės linijos“ pašnekovu.

Inga „Sidabrinėje linijoje“ savanoriauja seniai. Tiesa, tikrai ne pats pirmasis jos pašnekovas tapo ilgalaikiu draugu.

Vos pradėjus savanoriauti ne vienas draugas jos klausė: „kam tau tas negatyvumas ir seno žmogaus bėdojimai? Kam taip save apsunkinti?“. Tačiau toks požiūris artimesnis žmonėms, turintiems stereotipinį senatvės suvokimą, kur senas žmogus būtinai bus viskuo nepatenkintas bambeklis. Ingos tokie nuogąstavimai neatbaidė – jos vaikystės šviesuliu buvo močiutė, kurios senatvėje patirtas vienišumas ir po jos mirties likusi tuštuma, skatino atjautą ir kitų senų žmonių atskirties problemai.

Paklausta apie savanorystės netikėtumus Inga džiugiai atsako: „Tokios pozityvios, smagios ir gyvybingos pašnekovės aš visgi nesitikėjau!“ Naujai sutikta pašnekovė Julijana atskleidė Ingai kiek kitokią ir netikėtą tiesą: nors senatvė turi savo sunkumų ir skausmų, tai savaime dar nėra priežastis nuolat liūdėti. Nesvarbu kokio amžiaus esi – galima skaičiuoti dienas iki Anapilio, o galima, kaip Julijana, imtis veiklos, dalyvauti klubuose, o laisvu laiku organizuoti spektaklį ir tada nereiks keiksnoti netikusio oro – jį pakeis malonus nerimas... kaip nepamiršti vaidmens teksto eilučių!

Pokalbis su senjoru – tai ir galimybė tiesiogiai pažinti tai, ką mes šiandien vadiname istorija. Mums tai senose knygose nugulęs pasaulis, o vyresnis pašnekovas – tarsi žinianešys, kurio atmintis ir asmeninė istorija išsaugojo mažus to laikmečio gabalėlius. Tai istorija, nesulyginama su istorijos vadovėlio tekstu, nes tai – labai asmeniškas ir jautrus žmogaus pasakojimas, kaip tuometinis pasaulis atrodė anksčiau, kaip jis keitėsi, koks yra dabar.

Inga šiuo metu mokosi kruopštumo ir meninio pajautimo reikalaujančios specialybės – siuvimo; įdomus sutapimas, kad ir jos pašnekovė Julijana moka gražiai siūti. Tačiau abiejų siuvėjų istorijos skiriasi kaip diena nuo nakties. Inga nutarė mokytis siūti, nes tai tiesiog smagi veikla su galimybe susikurti sau kažką unikalaus ir gražaus, o Julijana siūti išmoko skatinama tremties baimės. Ši nūdienoje nesuvokiama grėsmė paskatino ją imtis siuvėjos amato, kad jei ištiktų tremtis, ji galėtų išgyventi. 

Taip pat Julijana prisipažįsta puikiai kalbanti ne viena kalba, nes kažkada, prieš daug daug metų, dar kitoje epochoje, užsienio kalbos mokėjimas, kuriuo džiaugėsi Julijanos mama, išgelbėjo jų šeimos gyvybes nuo mirties sušaudant. Nors mokėti daug kalbų ar siūti ir šiandien naudingas amatas, visgi be galo sudėtinga suvokti, kokia skirtinga gali būti motyvacija keičiantis istorinėms aplinkybėms.

Dar vienas dalykas, kodėl Inga mėgaujasi turėdama telefoninį draugą, yra atstumas. Atrodo, jog kalbėjimasis su nepažįstamu žmogumi gali būti kliūtimi, tačiau Inga mano kitaip: šeimoje bendrauti nuostabu, tačiau dažnai pokalbiai įsisuka į rutinos spąstus, kur kalbama apie buitį, kasdienybę ar giminaičius. Kai bendraujama su nepažįstamu pašnekovu, kalbėtis apie rutiną nepavyks, todėl dažnai bendravimas tampa asmeniškesnis, kalbama daugiau apie patį žmogų, jo pasaulio suvokimą ar pajautimą, jo istoriją. Taip pat, bendraujant šeimoje, dažnai skirtingos kartos yra kaustomos tabu ir kalbėtis apie santykius, intymumą ir daug kitų temų daugeliui yra tarsi nepatogu. Šių barjerų nelieka kalbantis telefonu su „nematomu“ pašnekovu, kurio gyvenimiška patirtis kartais virsta neįkyriais, bet labai naudingais patarimais, kurie padeda plačiau aprėpti reikalo esmę. Bendraudama su Julijana, – sako Inga – aš supratau keletą dalykų: kad nėra aiškios ribos tarp pagyvenusių žmonių ir mūsų, kad sterotipinis niurgzlaus ir davatkiško senolio vaizdas, dažnai yra mūsų fantazijos vaisius.

Pakalbėjus su nuoširdžiu kitos kartos pašnekovu, kartais požiūris į gyvenimą ima ir pasikeičia, ankstenis suvokimas pagilėja, o senatvė neatrodo tokia ir baisi. „Pati niekada nesitikėjau, kad turėsiu tokio skirtingo amžiaus draugę, kuria taip žavėsiuosi“, – džiaugiasi Inga. Gera žinoti, kad „Sidabrinės linijos“ pokalbiai praturtina ne tik vyresniųjų pašnekovų dienas, bet ir savanorių gyvenimą ir patirtį.  

Istoriją užrašė „Sidabrinės linijos“ savanorė Rūta Barkauskaitė