Žydai stvėrėsi akmenų, norėdami Jėzų užmušti. O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“ 
    Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“. 
    Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: 'Aš tariau: jūs esat dievai!'? Taigi Įstatymas vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas. Kaip tad jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: 'Tu piktžodžiauji', kai jis pareiškė: 'Aš – Dievo sūnus!'? Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“. 
    Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis išsprūdo jiems iš rankų. Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pradžioje Jonas buvo krikštijęs, ir apsistojo tenai. 
    Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno stebuklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“. Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.

 

Jer 20, 10–13: Su manim yra Viešpats lyg tvirtas kariūnas

Ps 18, 2–3a. 3bc–4. 5–6. 7. P.: Ėmiau sielvarte Viešpatį kviesti, ir mane jis išgirdo.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB

Tikėjimui gresia daug pavojų. Vieni iš jų – tai formalumas ir abejonė. Jie naikina tikėjimo, o ypač mūsų pamaldumo dvasią.

Formalumas įstumia tikėjimą į apeigas, kurios tampa tuščiomis, nors ir gražiomis ceremonijomis. Nieko daugiau tokiems nebereikia, o kiekvienas bandymas ką nors pakeisti susiduria su pasipriešinimu.

Formalumas yra abejonių tėvas, užmuša tikėjimą. Apsiribojusiam apeigomis atrodo, kad visa tai – jau viršūnė, daugiau nieko negali būti. Kaip ir fariziejai Evangelijoje. Užsidarę savo tradicijoje nebemato ir nesupranta Jėzaus padarytų ženklų ir stebuklų, nes jiems to nereikėjo, juk šie ženklai reikštų, kad dera viską savo gyvenime pakeisti, pripažinus Jėzų Mesijumi – Dievo Sūnumi. Tad jie šaukia: Tu piktžodžiauji!

Kartais neigiamai galvojame apie šiuos žydus iš Evangelijos. Kartais atrodo taip paprasta – būti stebuklo liudininku ir jau tikime! Kartais gundome Dievą reikalaudami ženklų, kad padarytų nors truputį stebuklų arba ieškome ypatingų reiškinių savo gyvenime. O kartais, priešingai, nenorėdami pasirodyti fanatikais, atmetame viską, kas yra kitokio – ne tik mūsų dienomis vykstančius stebuklus bei išgydymus, bet ir paprastą spontanišką maldą ar charizmatines grupes. Neseniai sutikau Prancūzijoje kunigų, kurie priklaupimą prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ar rožinio, ar paveikslo pabučiavimą laiko stabmeldyste. Tokių formalumo ir abejingumo vaisių yra daugiau.

Jėzus nenori dauginti ženklų. Neieško sensacijų ar šlovės. Nenori savo dieviška galia pakeisti visus, į Jį tikinčius. Jis ragina, kad Jį tikėtume, kad tikėtume nors Jo darbais, kurie parvirtina, kas Jis toks, kad Jis – Dievo Sūnus.

Ir šiandien, artėjant Kristaus prisikėlimo šventei, Jėzau, stoju prieš Tave, stoju prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, tą didžiausią mūsų laikų stebuklą. Atiduodu Tau savo silpną širdį ir valią, akis ir ausis, protą, visą save. Prašau, išgydyk, kad galėčiau tikėti, jog Tu esi mano Išganytojas. Kad dažnai kartodamas maldas, dalyvaudamas apeigose, netapčiau abejingas Tavo vidiniam balsui ir įkvėpimui. Kad būčiau ne Tavo persekiotojas, o geras mokinys.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai