Aktoriai Indrė Patkauskaitė ir Mantas Vaitiekūnas. Lauros Vansevičienės nuotr.

„Dabar tokia gausa visko, tiek įvairiausių teatro trupių, įvairiausių formų spektaklių. Visada labai slidu mąstyti, ko dabar reikia. Ir jeigu bandysi daryti, ko kam nors reikia, niekada nepataikysi“, – sako Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė PATKAUSKAITĖ, kartu su kolega Mantu VAITIEKŪNU vaidinanti spektaklyje „Dviese sūpuoklėse“ pagal Williamo Gibsono pjesę.

„Žiūrovas pats atsirenka, ko jam reikia. Ir jeigu taip nusprendžia, vadinasi, tokio teatro ir reikia. O jo galbūt reikia visokio“, – scenos partnerę papildo M. Vaitiekūnas. Pokalbyje su aktoriais – apie patirtis kuriant sėkmingą duetą ant scenos.

Šio sezono Vilniaus Mažojo teatro spektakliai, tarp kurių – ir „Dviese sūpuoklėse“, dedikuoti, kaip pristatydamas juos sakė režisierius Rimas Tuminas – žmogui ir jo likimui su visais skauduliais. Tačiau jie – viltingi. Kuo jums tokie spektakliai svarbūs?

Mantas Vaitiekūnas: Man lengviau kalbėti konkrečiai apie „Dviese sūpuoklėse“. Pilnos salės žiūrovų rodo, kad tai reikalingas spektaklis. O kas juos atveda? Matyt, toks teatras, kokio žmonės jau ilgisi. Neeksperimentinis, paprastas (bet ne prastas), suprantamos teatro kalbos, nepainaus siužeto. Tai pagrindų pagrindas, nes W. Gibsono pjesė labai gerai sukalta pagal visus teatro kanonus. Teatro, kurį žmonės gali išgyventi širdyje.

Prisimenu, kaip mane tai paveikė – tas jausmas, kai žiūrint bėga šiurpuliukai. Teatras turi būti paveikus – ar per protą, ar per jausmus. „Dviese sūpuoklėse“ paveikia per jausmus.

Indrė Patkauskaitė: Man visada kildavo nuogąstavimų, ar, smarkiai keičiantis teatro formoms, tebereikia šiandienos žiūrovui tokio teatro, koks jis buvo kadaise, tarsi su praeities kvapu. Vis dėlto, kad ir kirbėtų abejonės, matau, jog kol kas šis spektaklis žiūrovų yra labai mėgstamas, lankomas. Ir tai priverčia suklusti. Vadinasi, žmonėms to reikia – tokio teatro, tokio žodžio, tokių temų.

Ir nors teatro formos keičiasi, yra pamatinių ir visuomet aktualių temų. Šiame spektaklyje viskas mums labai gerai atpažįstama, tai esame vienaip ar kitaip patyrę: tuos skaudulius, neišsipildymus. Gal dėl to šis spektaklis ir mėgstamas. Man apskritai, kiek matau naujų premjerų – atrodo, kad šiandienis teatras skirtas žmogaus protui. Nesakau, kad tai blogai ar gerai. Tiesiog taip yra – žiūri spektaklį ir reikia mąstyti, jungti įvairius kontekstus.

Mes su Mantu sakome: nesvarbu, kaip šis spektaklis vertinamas profesionalų – geriau ar mažiau pavykęs, bet tai, kad jis mėgstamas žiūrovų – tai tokia dovana. Ir tokia retenybė. Nes bent jau aš esu vaidinusi tiek daug spektaklių, kur kaskart matai tuštėjančias sales, tuos žiūrovus, kurie tarsi suprato, tarsi nesuprato. O tu vis stengiesi stengiesi, tačiau atsako negauni.

Kaip pajuntate, kad žiūrovai mėgsta šį spektaklį?

Mantas: Be to, kad visą laiką pilnos salės ir kad bilietai išpirkti į priekį, pajunti, kaip žiūrovai atidžiai klausosi. Ir iš to, kiek jų tikrinasi telefonus spektaklio metu. Čia maža salė – aš juk matau, kiek telefonų įjungta. Tai šiame spektaklyje mažai tokių jonvabalių.

Man publika yra didžiausias rodiklis. Gali kurti pseudoteatrus, pseudomenus, į kuriuos susirinks penki žmonės ir kurie bus laikomi didžiu menu. Bala nematė tokio didelio meno, aš nenoriu tokiame dalyvauti.

Indrė: Aš asmeniškai matau šio spektaklio trūkumų. Suprantu, kad šiandienio teatro kontekste šis spektaklis nėra nei novatoriškas, nei savo kalba ką nors keičiantis, suprantu ir profesionalų kritiką. Vis dėlto mudu su Mantu jį labai mėgstame, ir mums labai gera čia vaidinti. Ir tai man dabar pagrindinis dalykas.

Scena iš rež. Ulanbeko Baialievo spektaklio „Dviese sūpuoklėse“. Lauros Vansevičienės nuotr.

INDRĖ PATKAUSKAITĖ: Neprisimenu, kokiame filme, bet vieno personažo lūpomis buvo ištarta labai taikli frazė: visa ateitis atrodo kaip viltis, kad tuoj kažkuo tapsi, tuoj kažkas pasikeis, ir būsi toks, koks nori. Iš tikrųjų toks, koks šiandien esi – tik toks tu ir esi.

Amerikiečių dramaturgo W. Gibsono pjesė, pagal kurią pastatytas šis spektaklis, parašyta 1958-aisiais ir ji yra apie viską, kas žmogui skauda pirmiausia. Apie ką jums šis kūrinys?

Indrė: Labai sunku atsakyti į tokius klausimus, nes ši pjesė kalba apie pamatinius dalykus: santykius – vyro ir moters, žmogaus žmogui, jausmus, vienatvę, reikalingumą. Kodėl mes esame, kam mes reikalingi, ką paliekame. Į tokius klausimus ir šiaip gyvenime sudėtinga atsakyti. Man ši pjesė graži tais sunkumais, kurių mūsų gyvenimas pilnas, kai vienu metu žmogus ir nori, ir nenori, ir gali, ir negali.

Mantas: Šioje pjesėje aprašyti labai tikslūs žmonių charakteriai, jie arti mūsų pačių. Ir turbūt absoliučiai viskas, kas čia vyksta – išgyventa. Čia svarbios amerikietiškos svajonės – tas laikotarpis, kai bet kokiu būdu buvo svarbu prasimušti, užsikalti pinigų ir taip pasiekti savo amerikietišką svajonę. Joje ir kertasi materialus pradas, kai tau atrodo, kad pinigai gali suteikti laisvę, tačiau mėgindamas į ją prasimušti bet kokia kaina pameti jausmus. Ir nebesupranti, ką jaučia žmogus, kuris negalvoja, kad pinigai yra viskas.

Indrė: Kiek daug telpa į visą šią santykių, savirealizavimo ir išsipildymo temą, kokia ji nepaprastai skaudi. Neprisimenu, kokiame filme, bet vieno personažo lūpomis buvo ištarta labai taikli frazė: visa ateitis atrodo kaip viltis, kad tuoj kažkuo tapsi, tuoj kažkas pasikeis, ir būsi toks, koks nori. Iš tikrųjų toks, koks šiandien esi – tik toks tu ir esi. Nėra nieko, kas bus, ateis ar išsipildys. Tokius gyvenimo realybės smūgius patiria ir šios pjesės personažai – toli gražu ne viskas yra taip, kaip svajojai.

Kaip jums sekėsi dirbti su šio spektaklio režisieriumi Ulanbeku Baialievu, R. Tumino mokiniu? Kuo savitas jums pasirodė darbas su juo?

Mantas: Man toks vaizdas iškyla prieš akis. Atvažiuoju į teatrą vėluodamas į repeticiją kokias 5–10 minučių. Jis rūko lauke, niekur neskuba ir šnekasi su scenos darbininkais. Aš sakau: Ulanai, aš dar nubėgsiu kavos nusipirkti. Chorošo, Mantas, davaj, – atsako.

Repeticija prasideda apie 20 minučių vėliau. Jis vėl ramus, paleidžia pasiklausyti serialo „Twin Peaks“ trečio sezono muziką, – tuo metu jis jį žiūrėjo. Pasiklausome. Tada sako: eime į sceną apšilti, būkime scenoje be teksto. Tada mes pradedame daryti trenažą, ko anksčiau nedarydavome. Man iš šio režisieriaus sklisdavo tokia ramybė ir toks pasitikėjimas.

Indrė: Jeigu ir gimė šiame spektaklyje grožis, tai dėl atsipalaidavimo, pasitikėjimo, ramybės per repeticijas. Nebuvo jokio streso, jokios įtampos, tokios dažnos repeticijose, ypač prieš pat premjeras, jokio spaudimo, jokių nereikalingų kivirčų. Ir kai jauti, kad režisierius tavimi pasitiki – imi pasitikėti ir juo. Gali sau leisti pasišnekėti su juo kad ir valandą apie jo tėvynę Kirgiziją ar politinę situaciją, ar filmus, ar išgerti kavos.

Mantas: Jis iš tikrųjų tapo mūsų draugu. Prisipratino mus, prisijaukino, ir paskui buvo sunku išsiskirti.

U. Baialievo potencialas tikrai didžiulis. Nežinau, kiek čia justi režisieriaus ranka, bet man asmeniškai šiame spektaklyje reikėjo per save patį perlipti, tai toks mano pirmas rimtas vaidmuo. Režisierius man sakydavo: „Mantas, perestan krivliatsja“ („nustok maivytis“ – red. past.), ir visą laiką išmušinėdavo iš manęs tą maivymąsi, tampymąsi.

Kadangi abu esate dirbę su režisieriumi R. Tuminu, jūsų nuomone, ką iš jo yra perėmęs jo mokinys U. Baialievas?

Indrė: Prisipažinsiu atvirai, su R. Tuminu nesu normaliai dirbusi, nors ir esu jo mokinė.

Mantas: Visų pirma sceninę kultūrą. U. Baialievas, kaip ir R. Tuminas, galvoja apie žiūrovus, mato, kokių lūkesčių turėdami jie ateina, tarsi kokį 3D vaizdą. Ulanbekas tikrai valdo visa tai ir turi teatrinį skonį – kaip įvilkti medžiagą, kad žiūrovai priimtų vaizdą, kalbą.

Panašiuose spektakliuose man nėra tekę dirbti su R. Tuminu. Kai jis dirbo Lietuvoje, matyt, buvau dar per jaunas vaidinti tokią stiprią psichologinę medžiagą – kai ant scenos visą laiką du žmonės. Aš pas R. Tuminą krivlialsja, ir jam kažkaip tikdavo.

Aktoriai Indrė Patkauskaitė ir Mantas Vaitiekūnas su režisieriumi Ulanbeku Baialievu. Lauros Vansevičienės nuotr.

Scenoje esate nepaprastai charizmatiškas duetas. Matyt, ir režisieriaus dėka. Kaip jums kaip partneriams sekasi suptis scenoje?

Indrė (juokiasi): Mums ir patiems buvo įdomu, kaip čia supsis dviese. Iki šio spektaklio su Mantu nesame scenoje buvę partneriai, tik kai kuriuose spektakliuose prasilenkdavome.

Mantas: Normaliai nesame bučiavęsi scenoje.

(Indrė kvatojasi.)

Mantas: Man Indrutė – Dievo dovana, viena kiečiausių aktorių. Ir kai būni scenoje su talentinga kolege, gražia moterimi – tai tiesiog... nieko nėra gražiau. Vaidini ir nejauti jokio falšo iš partnerės lūpų. Tuomet ir būna geras teatras, kai nejauti gėdos jausmo.

Indrė: Asmeniškai Mantui esu dėkinga už jo kantrybę, dėmesingumą, nes dažnai žmonės į darbą atsineša visokių šiukšlių, kurios labai trukdo. Ir tas atidumas, įsiklausymas – didelis sėkmingo dueto indėlis.

Mantas: Prasidėjus repeticijoms scenoje nedirbome perdėtai energingai, – vasara man buvo įtempta, atėjau į teatrą pavargęs. Kita vertus, kai esi scenoje pavargęs arba ligotas, nelieka nieko nereikalinga, dirbome sukoncentruotai, sukauptai, nesiblaškydami, nebandydami išdarinėti sceninių triukų. Galbūt režisierius tai pajuto ir išnaudojo mūsų labui. 

Indrė: Tai išmintingo režisieriaus ženklas. Nes juk, būna, ateini visoks: piktas, suirzęs, pavargęs, nemiegojęs, laimingas. Kartais ateini ir nieko nenori daryti, jautiesi tuščias, viskas atsibodę. Ir tikrai režisierius gali sakyti: turi maksimumą dabar savo duoti, bet Ulanbekas visą laiką būdavo supratingas.

Lauros Vansevičienės nuotr.

MANTAS VAITIEKŪNAS: Esu R. Tumino mokinys ir nuo to niekur nepabėgsiu. Man kaip aktoriui trūksta to, ką jis man įdėjo – jo teatro kalbos, jo teatro supratimo, jo teatro kultūros. Žiūrovai mėgsta R. Tumino spektaklius. Jiems šio teatro sienos ir yra tokios – iš R. Tumino plytų pastatytos. 

Režisierius U. Baialievas, kalbėdamas apie šį spektaklį ir apskritai apie sceną, viename interviu pasakė: „Scenoje reikia tik vyro, moters ir meilės.“ Kaip atrodo jums – ko šiandien reikia teatro scenoje? Ko pasigendate?

Indrė: Dabar tokia gausa visko, tiek įvairiausių teatro trupių, įvairiausių formų spektaklių. Visada labai slidu mąstyti, ko dabar reikia. Ir jeigu bandysi daryti, ko kažkam reikia, niekada nepataikysi. Man atrodo, svarbiausia daryti tai, kas pačiam skauda. Ir jeigu tai darai nuoširdžiai, dažniausiai ir gimsta kas nors gera.

Mantas: Žiūrovas pats atsirenka, ko jam reikia. Ir jeigu nusprendžia, ko jam reikia, vadinasi, tokio teatro ir reikia. O jo galbūt reikia visokio.

Vis dėlto esu R. Tumino mokinys ir nuo to niekur nepabėgsiu. Man kaip aktoriui trūksta to, ką jis man įdėjo – jo teatro kalbos, jo teatro supratimo, jo teatro kultūros. Žiūrovai mėgsta R. Tumino spektaklius. Jiems šio teatro sienos ir yra tokios – iš R. Tumino plytų pastatytos. Man šiame teatre trūksta R. Tumino pastatymų. Aš to ilgiuosi – nori nenori. Trūksta meno vadovo šiame teatre. To tikro meno vadovo. Mūsų banda neturi vedlio.

Ar labai liūdite, kad šiemet nesate nominuoti Auksiniams scenos kryžiams?

Indrė: Ne, nesureikšminu šio dalyko. 

Mantas: Gavai negavai – bala nematė, bet net nepasiūlyti įvertinti... Nevyniosiu žodžių į vatą, man truputėlį gaila.