Edward Cisneros nuotrauka

Savo laiku Jėzus buvo tikras „influenceris“. Tik ne socialiniuose tinkluose kaip šiomis dienomis, o fiziškai jį sekė minios žmonių. Nūdienos nuomonės lyderiai jam pavydėtų, nes Jėzus kalbėjo „kaip turintis galią“. Maža to – jis žmones gydė, maitino, prikėlė iš numirusių. Visais laikais Jėzus daugelį įkvėpdavo savo žodžiais ir darbais. Tačiau krikščionys jį laiko ne tik sektinu pavyzdžiu, o Atpirkėju, savo auka ant kryžiaus pelniusiu išganymą visiems žmonėms.

Pirmaisiais mūsų eros amžiais, krikščionybei plintant pasaulyje, radosi ir įvairių mokymų, neigusių Jėzaus Kristaus reikšmę žmonių išganymui. Nors šiuolaikinis pasaulis smarkiai skiriasi nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, tam tikros šių dienų tendencijos primena ano laiko erezijas – tokia žinia kovo pradžioje atėjo iš Vatikano.

Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė laišką vyskupams „Placuit Deo“, kuriame teigiama, kad dėl šiais laikais vyraujančių pasaulėžiūrinių tendencijų tikintiesiems sunkiau suprasti tam tikrus išganymo teologijos aspektus. Atkreipiamas dėmesys į dvi ankstyvąsias erezijas – pelagianizmą ir gnosticizmą – „amžinus pavojus“ katalikų tikėjimui. Apie juos ne kartą yra kalbėjęs ir popiežius Pranciškus. „Tiek neopelagiškas individualizmas, tiek neognostinė panieka kūnui iškraipo tikėjimo į Kristų, vienintelį ir visuotinį Išganytoją, išpažinimą“, – rašoma dokumente. 

Josh Applegate nuotrauka

Neopelagianizmas. Vienuolio Pelagijaus sekėjai neigė gimtąją nuodėmę ir Dievo malonės reikalingumą išganymui. Pasak jo, žmogus galįs pasiekti išganymą pats vien savo dorovingumu, o antgamtinė malonė nesuderinama su laisva valia. Ši Efezo visuotiniame Bažnyčios susirinkime pasmerkta erezija plito V amžiuje. Su Pelagijaus mokymu uoliai kovojo šventasis Augustinas, vadinamas malonės mokytoju. Jis parodė, kad nuodėmingam ir silpnam žmogui būtini malonės vaistai. 

Šiais laikais neopelagianizmas, kaip teigiama laiške „Placuit Deo“, įgyja kraštutinio individualizmo pavidalą. Įsivaizduojama, kad žmogus yra visiškai autonomiškas subjektas, kurio išganymas priklauso vien nuo jo paties valios. Iš Dievo nesitikima nei malonės, nei gailestingumo. Tuomet Jėzus telieka įkvėpėju, „influenceriu“, tačiau katalikai tiki, kad Kristus savo auka ant kryžiaus perkeitė visą mūsų egzistenciją. Kaip rašė popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Deus caritas est“, „apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį.“

Neognosticizmas. Viena ankstyviausių krikščionybės erezijų, pradėjusi plisti dar pirmame amžiuje. Gnostikai mokė išganymo siekti per gnosis – savo tikrojo dieviškojo „aš“ – pažinimą, kurį priešpriešino tikėjimui. Tobulėdamas žmogus esą gali pasidaryti intelektualiai pajėgus pasiekti nepažinaus dieviškumo slėpinius. Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas jiems nieko nereiškė. Išorinį pasaulį gnostikai vertino negatyviai kaip ribojantį laisvą žmogaus dvasią.

Šiandien neognostikai siekia intelektu pakilti virš Kristaus Įsikūnijimo slėpinio, rašoma „Placuit Deo“, „išlaisvinti žmogaus asmenį iš kūno ir iš materialios visatos“. Teigiama, kad išganymo kaip išskirtinai vidinio supratimas tampa vis dažnesnis ir neatsižvelgia į poreikį taisyti santykius su kitais žmonėmis ir kūrinija. Pažymima, kad visas žmogus – ne tik jo siela, bet ir kūnas – buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ir yra pašauktas meilei ir bendrystei su Dievu. Pats Dievo sūnus tapo Žmogaus sūnumi, priimdamas kūną iš Mergelės Marijos. Todėl išganymas ne išlaisvina iš kūno, o pašventina jį.

Dažnai galima išgirsti: „Tikiu, bet nepraktikuoju.“ Neopelagianistai ir neognostikai atmeta ir Bažnyčią kaip būtiną išganymui, nors katalikams ji yra „visuotinis išganymo sakramentas“. Joje Kristus „glaudžiau sujungia su savimi ir maitina savo paties Kūnu ir Krauju, idant padarytų juos savo garbingojo gyvenimo dalininkais“ (dogminė konstitucija „Lumen Gentium“). Septynių sakramentų malone tikintieji nuolat auga ir dvasiškai atsinaujina.

pexels.com nuotrauka

Išganymas. Laiške „Placuit Deo“ rašoma, kad abi šiuolaikinės tendencijos, primenančios pelagianizmą ir gnosticizmą, kliudo tikintiesiems suprasti ir priimti Bažnyčios mokymą apie išganymą, stato pertvaras tarp tikinčiųjų ir Jėzaus, tikinčiųjų ir Bažnyčios.

Primenama, kad kiekvienas žmogus nori būti išganytas: šis troškimas glūdi giliai širdies gelmėje ir dažniausiai atsiskleidžia ištikus krizei. Kai viliamės stipresnės sveikatos, ekonominės gerovės, vidinės ramybės ir taikaus sambūvio su artimais. Bažnyčia moko, kad žmogaus neišgano jo paties darbai, nuosavybė, protas, kompetencijos, galia, įtaka, reputacija. Kaip rašė šv. Augustinas, žmogaus širdis nurimsta tik Dieve.

„Jėzus neapsiribojo vien parodydamas kelią pas Dievą, kuriuo galime eiti patys, paklusdami Jėzaus žodžiams ir sekdami jo pavyzdžiu. Iš tiesų Kristus atveria mums laisvės duris ir pats tampa tuo keliu: „Aš esu kelias (Jn 14, 6). Maža to, šis kelias nėra vien vidinė kelionė mūsų santykių su kitais ir kūrinija paraštėse. Iš tiesų Jėzus mums davė „naują ir gyvą kelią, jo atvertą mums pro uždangą, tai yra per jo kūną“ (Heb 10, 20)“, – rašoma Tikėjimo doktrinos kongregacijos laiške.

Dokumente užsimenama ir apie tai, kaip šias dvi aptartas tendencijas įveikti. Neopelagianizmo priešnuodis – nuolankumas. Jis būtinas norint atsiliepti į išganančią Kristaus meilę ir priimti Dievo dovanas, kurios yra pirmiau mūsų darbų. Neognosticizmui kelią užkerta pripažinimas, kad Dievas pasaulį ir žmogaus kūną sukūrė gerą. Jį įveikia ėjimas kitų link, Kristaus link broliuose ir seseryse, ypač tuose, kurie labiausiai kenčia.

Visuotinis ir vienatinis. 2000 m. Tikėjimo doktrinos kongregacija buvo paskelbusi deklaracija „Dominus Iesus“ dėl Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios vienatinumo bei jų išganomojo veikimo visuotinumo. Ja, kaip aiškino tuometinis kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris, reaguota į paplitusią idėją, visos religijos veda į išganymą.

Dokumentas tapo kontroversiškas, kilo nuogąstavimų, kad Bažnyčia nusigręš nuo Vatikano II Susirinkimo ekumenizmo dvasios. Kai kurie tikėjosi, kad naujasis laiškas po 18 metų persvarstys daug reakcijų iššaukusius „Dominus Iesus“ aspektus, tačiau juose į naująjį dokumentą nesilinama. 

Apžvalgininkai pažymi, kad naujausias Tikėjimo doktrinos kongregacijos laiškas, kaip ir Pranciškaus pontifikato stilius, yra ne tiek doktrininis, kiek pastoracinis. Jame aptariama ne vienintelio ir visuotinio Išganytojo idėja, o psichologiniai ir socialiai momentai, kliudantys šiuolaikiniams žmonėms šią idėją suprasti ar priimti. 

Genderizmas. Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad „Placuit Deo“ glaudžiai siejasi su popiežiaus Pranciškaus mokymu, ypač jo „gender“ ideologijos kritika. Kaip Šventasis Tėvas rašė posinodiniame apaštališkajame paraginime „Amoris Laetitia“, „ji [„gender“ ideologija] neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą.“