Giñtarė Dragūnaitė. Asmeninio albumo nuotrauka.

Popiežius Pranciškus pakvietė pasaulio vyskupus į dar vieną Sinodinį susitikimą tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“. Jis prasidės spalio mėnesį, bet pasiruošimo darbai vyksta jau dabar.

Gintarė Dragūnaitė, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro darbuotoja ir kunigas Ramūnas Norkus, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius, dalyvavo priešinodiniame jaunimo susitikime Romoje, kuris ir yra vienas iš Sinodo parengiamųjų susitikimų. Į Romą popiežiaus Pranciškaus kvietimu susirinko daugiau nei 300 jaunuolių iš viso pasaulio. Pasidalinti įspūdžiais apie šį susitikimą bei ten girdėtomis įžvalgomis į redakciją pasikviečiau Gintarę.

Dar būdama Romoje, Gintarė rašė žinutes, kuriose stebėjosi, kaip ilgai ir įdėmiai popiežius klausėsi jaunuolių jau pirmąją susitikimo dieną. Paklausiau jos apie šio jaunimo susitikimo tikslą: ar galima teigti, jog tokiu būdu Bažnyčia sudaro galimybę jaunimui kalbėti ir būti pačios Bažnyčios išgirstiems? Prisiminėme, jog Sinodo sekretoriatas jau metų pradžioje internete išspausdino anketą, kurioje savo požiūrį, patirtis ir troškimus galėjo išsakyti kiekvienas jaunuolis, gyvenantis bet kurioje pasaulio šalyje. Šio tyrimo rezultatai, kaip ir jaunimo susitikime paruoštas dokumentas pasieks, Sinodo tėvus. „Kai popiežius sako, – noriu išgirsti jaunimo balsą, – tai nereiškia, kad nori išgirsti tik katalikų balsą. Susitikime buvo jaunimo iš viso pasaulio, iš visų šalių. Buvo kitų konfesijų, kitų religijų atstovų. Ir net netikinčių žmonių buvo“, – kalbėjo Gintarė ir sutiko, jog Bažnyčia, klausydama jaunimo, siekia ne tik jį pažinti bei atsiliepti į jų troškimus ir lūkesčius, bet taip pat tapti jaunimo balsu pasaulyje, sustiprinti jį, atkreipti visų dėmesį į tas problemas bei iššūkius, kurie svarbūs ir jaunuoliams.

Jaunimo priešsinodinis susitikimas.

EPA nuotrauka

 Kaip susikalba 300 jaunuolių, kalbančių skirtingomis kalbomis?

Man buvo smalsu išgirsti ne tik apie dokumentą ar temas, kuriomis kalbėjo jaunimą priėmę vyskupai, popiežius, bet ir apie patį darbą. Kaip vyksta tokie susitikimai, kaip užtikrinamas efektyvus ir vaisingas dalyvių darbas? Juk galiausiai visi 300 jaunuolių turėjo pristatyti vieną dokumentą, kuris atspindėtų tiek vykusį jų darbą, tiek jaunimo situaciją visame pasaulyje. Užduotis atrodo gana sudėtinga.

Kaip pasakojo Gintarė, pirmąją dieną, išklausę bendrus dalyvių pranešimus bei popiežių, jaunuoliai buvo suskirstyti į mažesnes grupeles pagal kalbas, kuriomis jie kalba. Kiekviena grupelė gavo po 5 klausimus, atsakymai į juos bei komentarai ir sudarė priešsinodinio jaunimo susitikimo pagrindinį dokumentą. 

Nemažai darbo turėjo vertėjai ir dokumento redaktoriai, gavę grupelių atsakymus, jie sudėjo juos į juodraštinį dokumento variantą, per vieną naktį išvertė į italų, anglų bei ispanų kalbas ir grąžino visai jaunimo grupei, kad jie dar kartą išsakytų pastabas bei keitimo pasiūlymus. Surinkus visus komentarus, redaktoriai ir vertėjai turėjo dar kartą dokumentą taisyti ir pristatyti jį publikuoti. Darbas padarytas didžiulis, laiko nebuvo labai daug, tad nenustebino, kai Gintarė pradėjo pasakoti apie komentarus, rodančius, jog ne visi liko patenkinti dokumentu, vis dar buvo galima kai ką keisti ir  jį papildyti. Gintarė užsiminė apie tai, kas ten nepateko, bet kas, jos manymu, yra ne mažiau svarbu.

Bažnyčia – bendruomenė, kuriai priklauso ir jaunimas

„Susitikimo metu labiausiai matėsi tai, kad susirinkę jauni žmonės labai myli Bažnyčią. Taip, daug buvo kalbėta apie pokyčius, bet tuos pokyčius mes matom kaip Bažnyčios tobulėjimą, bendruomenės aplinkos gerinimą“, – pokalbį tęsė Gintarė. Pažįstu ją gana seniai, matėmės ne viename renginyje, kartu dirbome ne viename projekte. Tad galiu liudyti, jog ji tikrai atstovavo tam jaunimui, kuris myli Bažnyčią ir pokyčio nori ne tik dėl jo paties, bet dėl to, kad Bažnyčią mato kaip savo namus, namus, kuriuose patys gyvena ir nori už juos prisiimti atsakomybę. 

„Grupelėse labai daug diskutavome apie tai, kad jaunas žmogus dažnai neberanda bendruomenės Bažnyčioje. Ir dokumente akcentuojama, kad jaunimas nori Bažnyčios kaip bendruomenės. Jaunimui nepakanka tik ateiti į Mišias sekmadienį, kur nepažįsta nė vieno žmogaus. Mes svajojame apie tokią Bažnyčią, kuri yra bendruomenė ir kurioje kiekvienas jos narys vienas kitą pažįsta.“ Klausantis šių Gintarės minčių, taip pat skaitant susitikimo dokumentą susidarė įspūdis (teko ir keletą tokių komentarų skaityti), jog jaunimas pateikė Bažnyčiai pageidavimus, ką ji turi daryti ir ko nedaryti, kad jaunimas Bažnyčioje jaustųsi gerai, kad iš jos nepabėgtų. 

Ir apie tai paklausus Gintarę, ji ėmė apgailestauti, kad ne viskas pateko į dokumentą ir daug pasiūlymų, kuo jaunimas galėtų prisidėti prie bendruomenės kūrimo, liko neužrašyti. „Taip, buvo daug pokalbių, kuriuose skambėjo lūkesčiai ir norai Bažnyčios atžvilgiu, bet taip pat buvo daug kalbama ir apie tai, ką mes norime duoti Bažnyčiai. Kalbėjom apie tai, kad jauni žmonės nori įsipareigoti, nori veikti, nori, kad juos matytų kaip rimtus žmones, kurie gali prisiimti tam tikras atsakomybes ir tikrai gali padėti. Kai nuolat girdi, jog neturi patirties, dėl to negali kažko daryti, esi nepakankamas, kad galėtum atlikti kažkokį darbą, tai atima drąsą ir pasiryžimą.“

Jaunimo priešsinodinis susitikimas.

EPA nuotrauka

Jaunimas skirtingose situacijose – suvienytas troškimo pažinti Kristų

Jei reikėtų mūsų pokalbį su Gintare apibūdinti dviem žodžiais, tai aš pavartočiau šiuos – autentiškumas (apie jį šiek tiek vėliau) ir antras – įvairi. Būtent šį žodį arba frazę „ir taip, ir taip“, Gintarė vis pavartodavo, kai paprašydavau apibendrinti jaunimo situaciją šiandien. 

Jaunimas susiduria su labai skirtingomis problemomis. Gintarė pasakojo: „Grupelėje buvo mergina, kuri yra netikinti, o jos netikėjimo priežastis yra ta, kad jai religija buvo brukama per prievartą. Kai taip vyksta tikėjimo perdavimas, žmogus, išėjęs iš tos aplinkos, pavyzdžiui, baigia mokyklą, jis bėgs ir nuo religijos, nenorės su ja nieko bendro turėti. Panašia patirtimi dalinosi ne vienas dalyvis.“ 

Kitose šalyse tikėjimas yra perduodamas per šeimą, per tradiciją, kaip pastebėjo Gintarė, apie tokią patirtį dažniausiai liudijo jaunimas iš Afrikos šalių. Susitikime buvo jaunuolių ir iš tokių šalių, kur katalikų yra mažuma: „Ten buvimas kataliku reiškia, kad esi visiškai kitoks nei vyraujanti visuomenė. Lietuvoje yra visiškai kitaip. Čia katalikų yra dauguma, viskas yra kur kas paprasčiau. Yra šalių, kur jaunas žmogus, pasirinkdamas būti kataliku, eina prieš įprastą šalies sistemą, prieš savo tradicijas, galbūt net prieš savo šeimą. Kitur jaunas žmogus eidamas į Mišias sekmadienį nežino, subombarduos jo bažnyčią ar ne“, – apie skirtingas situacijas pasakojo pašnekovė. Ir aš esu linkusi pritarti jos minčiai,  jog kartais mes sukuriame dirbtines problemas sakydami, neva mums sudėtinga tikėti: „Iš tiesų mes gyvenime labai laimingoje šalyje ir turime tikrai labai geras sąlygas tikėti ir išpažinti savo tikėjimą. Mes galim drąsiai pasakyti, kad esu tikintis, nes žinom, jog niekas už tai nenužudys tą pačią minutę. O kitur jauni žmonės su mirties grėsme dėl tikėjimo susiduria kasdien.“

Paklausiau Gintarės, kokia yra Lietuva, palyginti su kitomis šalimis. Galėjau įtarti jos atsakymą: „Pamačiau Lietuvą kaip tą, kuri yra labiau įsikabinusi savo šaknų.“ Ir čia mano pašnekovė prisiminė popiežiaus Pranciškaus raginimą pirmiausia įsikibti savo šaknų, tradicijos, o jau po to kurti, veikti, daryti. Tad Gintarės apibūdinimas, jog Lietuva yra „labiau tradicinė katalikė“, gali būti suprastas kaip komplimentas. Bet yra viena sąlyga, šią tradiciją turime suprasti, padaryti ją savą ir rasti būdų, kaip ja gyventi šiandien. 

Šią užduotį Bažnyčią skiria visiems jaunuoliams, o jaunimas, kaip sakė Gintarė, prašo iš Bažnyčios palydėti šioje kelionėje: „Jaunimas nori atrasti Kristų, ieško gilesnės prasmės, ieško autentiško santykio, nori pažinti Kristų ne tik kaip istorinę asmenybę, kuri kažkada gyveno, bet pažinti asmenį, nori, kad Bažnyčia ne tik deklaruotų, kuo ji tiki, kokia yra toji tradicija, užrašyta prieš daug metų, bet padėtų ją suprasti, kaip tai susiję su šiandienos gyvenimu.“

EPA nuotrauka

Jaunimas kviečia Bažnyčią būti autentiškai

Taip kaip jaunimo dokumente netilpo viskas, kas buvo išsakyta susitikimo metu, taip šiame straipsnyje nesutilps ir visas mūsų pokalbis su Gintare. Bet apie autentiškumą užsiminti būtina. Sakyčiau, tai yra raktinis žodis, apibendrinantis tuos išsakytus jaunuolių lūkesčius bei jų norą kurti Bažnyčią. Būti autentiškam – aš tai išgirdau ir kaip jaunimo iššūkį Bažnyčiai, ir kaip paties jaunimo įsipareigojimą.

Jaunimas nėra abejingas ir įvairioms visuomenės socialinėms problemoms, skurdui, priklausomybėms, smurtui, sunkiai šeimų situacijai. Čia jaunuoliai norėtų tapti Bažnyčios partneriais, tiek iškeliant tas problemas, tiek ieškant sprendimų ir taip prisidėti prie Bažnyčios autentiškumo – tapti rankomis, kuriomis Bažnyčia teikia pagalbą kitiems.

Klausantis Gintarės atrodė, jog jaunimas Bažnyčios autentiškumą matuoja pagal tai, kiek ji gyvena tuo, ko moko. Jei Bažnyčia kalba apie bendruomenę, įsipareigojimą, aktyvią meilę, tai tokią ją turėtume ir kurti, o jauni žmonės dažnai nusivilia Bažnyčia, kai atėję į šią bendruomenę randa žmones, pamiršusius, kad „Bažnyčia yra ne pastatai, o žmonės“. Autentiškoje Bažnyčioje jaunimas tikisi rasti „vietą, kur galėtų priklausyti, išgyventi artumą. Dažnai Bažnyčia tokia nėra, todėl jaunuoliai tos patirties ieško kitur, kitose organizacijose, grupėse“. Pasak Gintarės, „dažnas jaunuolis neturi bendruomenės, neturi žmonių, kurie atsakytų į jų klausimus ir užduotų gerus klausimus jiems“, tad į Bažnyčią jaunimas žvelgia kaip į vedlę, patarėją ir palydėtoją.

Susirinkime dalyvavęs jaunimas atkreipė dėmesį į šeimų situaciją. Viltinga yra tai, kad šeimos yra tas Bažnyčios partneris, galintis padėti auginti Bažnyčios autentiškumą. Parengtame dokumente pasiūlymas stiprinti šeimas, investuoti į jų ruošimą bei pagalbą joms atsirado pačioje pradžioje. Šeimą jaunuoliai mato kaip kelią tinkamai perduoti tikėjimą ir kurti Bažnyčios bendruomenę tokią, kuri yra ne atstumianti, o priimanti ir gydanti.