Kadras iš rež. Piotro Domalewskio filmo „Tyli naktis“.

„Kino pavasaryje“ rodyta lenkų režisieriaus Piotro Domalewskio juosta „Tyli naktis“ pasakoja apie tai, kaip jaunas emigrantas Adamas per Kalėdas grįžta namo į Lenkijos provinciją. Nors filmo pasakojimas apsiriboja vienu vienkiemiu ir viena Kūčių naktimi, tačiau pats pasakojimas subtiliai, jautriai ir su humoru pasakoja apie šeimos namų tarpusavio santykius, kuriuose pinasi meilė, susvetimėjimas, smurtas, alkoholizmas, kartų skirtumai ir t. t. Vieniems tai bus filmas, leidžiantis tarsi veidrodyje pažvelgti į pažįstamą aplinką, o kitiems – langas į kitokią, nepažintą tikrovę žmonių, kurie dažnai paliekami užribyje.

Su filmo režisieriumi P. Domalewskiu kalbėjomės apie jo kelią į kiną, vaizdajuosčių nuomos punktus, Disney’aus filmukus, humorą, demokratiją ir autoritarizmą filmavimo aikštelėje ir, savaime suprantama, „Tylią naktį“. 

Kadaise jūs žurnalistei pasakojote apie tai, kad vaikystėje svajojote apie galimybę kiekvienais metais vis keisti savo profesiją – metus dirbti taksi vairuotoju, po to kitus metus gydytoju ir t. t. Tada mama jums pasakė, kad geriausias būdas tai įgyvendinti yra tapti aktoriumi. Paklausėte jos patarimo, buvote aktoriumi, tačiau vėliau pasukote į režisūrą. Šį žingsnį motyvavote tuo, kad vykstant filmavimo darbams aktorius žino tik maždaug 30 proc. to, kaip galiausiai atrodys filmas. Jums to buvo mažai, nes norėjote žinoti 100 proc., o tai – režisieriaus privilegija. Papasakokite plačiau apie savo kelią kine.

Taip, turėjau patirties dirbdamas aktoriumi, man visad buvo labai įdomu visas kino kūrimo procesas grynai techniniu požiūriu. Filmuodamasis kine, supratau, kad stipriausią kontaktą turiu su operatoriumi, kuris visada tave seka su kamera. Iš režisieriaus žinai tam tikrus dalykus apie kuriamą filmą, tačiau ne viską. Kartais būdavau kiek sumišęs, nes nebūdavau užtikrintas, ką dabar darau ir kaip visa tai atrodys kine. Galiausiai supratau, kad geriausiai jaučiuosi po darbo, kai nusifilmavęs galiu keliauti namo ir analizuoti visą filmo kūrimo procesą stebėdamas jį jau iš kitos perspektyvos. Žingsnis po žingsnio supratau, kad ne aktorystė, o režisūra yra mano tikrasis pašaukimas.

Piotras Domalewskis/Cineuropa.org nuotr.

Kinu domėjausi nuo pat vaikystės. Mano šeima gyveno gana vargingai. Lenkija televizijos kanalų gausa pasigirti negalėjo. Tad kiekvieną savaitę tėvai mums duodavo 10 zlotų, kad galėtume videonuomos punkte išsinuomoti VHS vaizdo kasetę. Visada gyvenau su viltimi šią savaitę išvysti kažką nepaprasto. Savaitgaliais nuomotis būdavo pigiau. Sekmadienį nuomos punktas nedirbdavo, tad išsinuomojęs kasetę šeštadienį galėjai ją turėti ilgiau už tą pačią kainą. Suprantu, kad šių dienų jaunimui visa tai sunkiai įsivaizduojama, bet aš tada galėjau pažiūrėti filmą net tris kartus. Mes mintinai mokėmės dialogus, ištisas scenas.

Kas iš tų vaizdo kasečių nuomos laikų įstrigo labiausiai? Galbūt atsirado režisierių, kurie tapo savotiškais mokytojais, kreipusiais jūsų kūrybinį kelią?

Nežinau, ar turiu vieną mėgstamiausią režisierių. Iš lenkų režisierių man svarbiausias yra Krzysztofas Kieslowskis. Jis turėjo dovaną gebėti išlaikyti žiūrovo dėmesį viso filmo metu. Jis per visą filmą sugebėdavo išlaikyti įtampą. Visa tai noriu perkelti ir į savo juostas. Galbūt niekas nemiršta šią akimirką, galbūt nėra herojų besivaikančio automobilio ar kovos scenos, tačiau vis tiek išlieka įtampa ir suvokimas, kad kiekviena akimirka yra svarbi.

Niekada nepažinau režisieriaus, kurį būčiau galėjęs vadinti savo mokytoju. Man patinka kinas apskritai. Tai gali būti ir nepriklausomi, ir animaciniai filmai, ir Holivudo komercinė produkcija. Mėgstu Disney’aus filmukus, kurių scenarijus visada yra taip gerai sukaltas. Suaugusį žiūrovą dar gali apgauti, nes jis galbūt savo dėmesį sutelks į kokį nors vieną personažą, tačiau vaiko niekaip neapgausi. Jei istorija yra gerai sukurta, vaikas susidomės, jei ne, niekaip jo nesudominsit. Taigi man patinka geros istorijos.

Jūs sakėte, kad norėjote tapti režisieriumi, kad galėtumėte 100 proc. lemti tai, kaip galiausiai atrodys filmas. Tačiau jūs savo pirmajam pilno metro filmui „Tyli naktis“ parašėte ir scenarijų Ar tai irgi dėl to, kad viską kontroliuotumėte pats nuo A iki Ž? Ir kaip darbuojatės prie scenarijaus? Štai neseniai klausiau BBC radijo laidos „Desert Island Discs“ pokalbį su režisieriumi Christopheriu Nolanu. Jis pasakojo, kad, prieš sėsdamas rašyti scenarijaus, pirmiausia spausdinimo mašinėle atsispausdina vieno puslapio scenarijaus santrauką. Ir tai ne dėl kokio prietaro ar mados, o tiesiog todėl, kad eigoje nebūtų pasiklysta, nes, anot jo, režisierius dažniausiai žino, kur nori nukeliauti, tačiau ne visada sugeba išvengti nereikalingų vingių ar paklydimų pakeliui į tikslą.

Iš pradžių aš turiu idėją arba kažkokio personažo viziją. Šie du dalykai dažniausiai būna tarpusavyje susiję, nes istorija nėra tik kažkokia abstrakcija. Vystydamas ją susiduriu su tuo, kad ji gali nutikti tam tikram konkrečiam personažui. Skirtingų žmonių istorijos yra nevienodos, niekada nebūna tos pačios. Iš čia ir visas žavesys.

Taigi pradžioje turiu idėją, kurią užsirašau. Tada kelias savaites vaikštau su ta idėja. Šis procesas kartais yra gana komiškas. Žmonės, sutikę mane mieste, klausia, ką gi aš veikiu. Atsakau jiems, kad rašau scenarijų. Jie perklausia sakydami, kad dabar esu mieste, tai ką veikiu šiuo metu. Atsakau, kad būtent dabar rašau scenarijų, nes rašymas nėra tik sėdėti prie stalo. Idėjai subrandinti reikia laiko. Po kelių savaičių prisėdu jau prie paties rašymo ir pradžioje užrašau dalykus, kurie turi nutikti šioje istorijoje. Galiausiai remdamasis šiais užrašais viską sujungiu į nuoseklų scenarijų. Rašydamas supranti, kad reikia ką nors pridėti, kai ką pakeisti.

Kaip kilo idėja sukurti filmą apie Kūčių vakarą?

Visa idėja paremta mano asmenine patirtimi. Užaugau panašioje šeimoje. Manau, kad jei jau kuriu, tai turiu kalbėti sąžiningai, t. y. apie tai, ką žinau ir suprantu. Norėjau filme pavaizduoti būtent šią visuomenės dalį, kurioje užaugau.

Tiek šis jūsų filmas, tiek trumpo metro juosta „Svetimas“ atspindi pasirinkimą ne išsiplėsti laike ir žvelgti į tai, kaip dalykai klostosi ilgalaikėje perspektyvoje, o priešingai – susikoncentruoti į trumpą laiko tarpą, pvz., vieną naktį, ir iš to išspausti kiek galima daugiau. Sakyčiau, kad tai yra tarsi bandymas pažvelgti į visuomenę per mikroskopą. Be to, jūs smarkiai apribojate ir veiksmo vietą, nes viskas klostosi siauroje, kartais netgi klaustrofobiškoje aplinkoje.

Esate teisus. Man patinka tokie personažai, kurie tą akimirką neturi jokios atsitraukimo galimybės. Jei nori filme sukurti tokį personažą, tai turi aplink jį sukurti tam tikrus barjerus, ribas. Tiksintis laikrodis yra viena iš tokių priemonių, nes, pavyzdžiui, personažas turi išbūti Kūčių vakarą su savo šeima. Šios situacijos yra kupinos įtampos.

Filmo „Svetimas“ pradžioje jūs cituojate ištrauką iš Roberto Musilio knygos „Žmogus be savybių“: „Įvykio esmė yra ne tai, kas įvyko, bet tai, ko tu tikėjaisi iš įvykio.“ Tiek šis filmas, tiek „Tyli naktis“ kalba apie veikėjų lūkesčius, kuriems dažniausiai nelemta išsipildyti. Šiuo atveju man jūsų kinas savotiškai primena graikų tragediją, kur veikėjai gali tikėtis to, ko jie tikisi, tačiau galiausiai viskas bus taip, kaip turi būti nepaisant jų lūkesčių. Štai ir „Tylioje naktyje“ mama tikisi normalių Kalėdų, iš emigracijos grįžtantis pagrindinis veikėjas tikisi sutikti besilaukiančią savo sužadėtinę ir įkalbinti ją drauge emigruoti, tėtis tikisi pagaliau visai mesti gerti ir pan. Tačiau susiklosto taip, kaip lemta…

Nežinau, man tiesiog patinka tokios istorijos ir tokie personažai. Nemėgstu superherojų. Man patinka maži herojai, kurie kovoja su visu pasauliu, o ypač – patys su savimi. Jų pasaulis, tiesa, yra labai mažas, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jų kova mažesnė.

Jūsų filmas Lenkijos žiniasklaidoje buvo giriamas už humorą, kuris ne pažemina, sumenkina žmogų, o kaip tik leidžia jam pažvelgti į save veidrodyje matant savo trūkumus ir silpnybes, tačiau nuo jų mirtinai neišsigąstant.

Manau, kad humoras yra labai svarbus. Susidūrus su dramatiška situacija, humoras žiūrovui padeda lengviau išlieti savo emocijas. Kartu juoko filtras padeda lengviau priimti tai, kas rodoma. O dažniausiai nutinka taip, kad tai, iš ko juokiesi dabar, tau po poros minučių skaudės žymiai labiau. Gyvenime yra tas pat.

Be to, norėjau filme vaizduoti kasdienį gyvenimą, o kasdienybėje dažnai nutinka, kad tragedija ir absurdas eina koja kojon. Mes dažnai susitelkiame į tragišką pusę nematydami to, kad iš šalies viskas gali atrodyti ganėtinai juokingai. Savo filmuose noriu tai išnaudoti labiau, tačiau kol kas dar tebeieškau. Neturiu paruošto recepto, tiesiog mokausi. Nėra tokios visuotinės idėjos, kaip kurti filmus, yra tik idėja, kaip sukurti šį konkretų filmą. Kiekvieną kartą reikia mokytis iš naujo.

Šį filmą kurti mokiausi kartu su operatoriumi Piotru Sobocinskiu, su kuriuo daug diskutavome apie tai, kas svarbu, o kas ne, kaip geriau papasakoti istoriją. Aš neturiu atsakymų, tik klausimus.

Kaip režisierius esate demokratas ar autokratas? Kitaip tariant, ar suteikiate aktoriams laisvę improvizuoti, ar siekiate, kad jie viską atliktų taip, kaip nurodyta?

Man patinka pasiekti, kad aktorius atlikdamas savo vaidmenį galvotų, jog tai yra jo idėja, nors iš tikro tai mano idėja, kurią man pavyko pasėti jo galvoje. Aktorius susipažįsta su personažo idėja, kol galiausiai ja taip persiima, kad ji tampa jam sava. Nežinau, ar tai demokratiška, ar ne, tačiau juk taip yra ir kasdienybėje, kur gausybę iš kitų perimtų idėjų mes ilgainiui imame traktuoti kaip savas. Tai nėra manipuliavimas kitu, o veikiau siekis rasti tokią kalbą, kuri padėtų įtikinti aktorių.

Tarkime, aktorė Agnieszka Suchora, kuri „Tylioje naktyje“ vaidino motiną ir už savo vaidmenį gavo apdovanojimą. Jai nereikėjo visiškai jokių patarimų, ji buvo susitelkusi į savo vaidmenį ir visiškai manimi pasitikėjo manydama, kad jei jau padarys kažką ne taip, tai aš tikrai sustabdysiu ir apie tai pasakysiu. Jei nieko nepasakau, vadinasi, viskas gerai.

Tačiau kartais režisieriai pamiršta svarbų dalyką – pagirti aktorius. Jie pradeda kalbėti tik apie tai, kas blogai, tarsi kita būtų savaime suprantama. Taip nėra ir dėl to per pakartotines scenas aktoriai, nežinodami, kad kažkas buvo gerai, dažnai to nebepakartoja ieškodami naujų kelių, neretai ir iš nuobodulio. Tada tikrai stengiuosi prieiti prie aktorių ir pasakyti, kad buvo gerai.

Svarbiausia režisieriui yra stipriai pasiruošti. Filmuodami „Tylią naktį“ iš stiprių asmenybių turėjome sulipdyti šeimą. Turėjome taip sukonstruoti visą scenografiją, kad aktoriai jaustųsi patogiai, kad tas namas, kuriame filmavome, taptų jų namu. Turėjome rasti būdą, kaip kuo geriau viską nufilmuoti, kad be reikalo neapribotume aktorių reikalavimais, jog jie negali žengti dviejų žingsnių į vieną ar į kitą pusę, bijodami išeiti iš apšvietimo zonos. Mes atlikome labai daug paruošiamojo darbo būtent tam, kad suteiktume aktoriams laisvę. Savaitę užtruko vien svarstymai, kaip aplink Kūčių stalą susodinti visą šeimą. Santykių tarp žmonių gylis yra tai, kas daro filmą gerą.

Pamenu filmo „Tyli naktis“ sceną, kurioje šeima skaito Šventojo Rašto ištrauką prieš sėsdami prie Kūčių stalo. Senelis, ištaikęs pauzę, staiga taria „amen“ ir nutraukia skaitinį. Šią sceną galima interpretuoti įvairiai, ir man tai suskambėjo kaip iš vidaus išskobto ir tik privalomai atliktinu formalumu tapusio religingumo kritika.

Panaši situacija kartodavosi mano šeimoje, kur skaitinį būdavo privalu skaityti be sustojimo, nes, jei padarydavai bent menkiausią pauzę atsikvėpti, senelis, turėjęs problemų dėl klausos, suskubdavo išarti „amen“ ir susodinti visus valgyti. Tai tiesiog tokia gyvenimiška situacija, kuri nebūtinai turi kažkokių gilesnių poteksčių.

Dar norėčiau sugrįžti prie jūsų filmo „Svetimas“, kuris man paliko didžiulį įspūdį dėl to, kad jautriai paliečia svarbią temą – kolektyvinių ūkių žlugimą. Man regis, mes dažnai tiesiog negebame suprasti tų žmonių, kurie veikiau ilgisi ne buvusio gyvenimo, o tiesiog saugumo. Jie gyvena susvetimėjusioje aplinkoje, kurioje apstu baimės, nepasitikėjimo. Tad neužtenka tik palikti tų žmonių tariant, kad dabar jie gyvena laisvėje, ir viskas bus gerai, jei tik jie patys kažką darys. Reikia jiems padėti, o to pradžia gali būti kad ir pastanga per filmą tuos žmones suprasti.

Aš esu iš rytinės Lenkijos. Situacija su kolektyviniais ūkiais buvo sudėtinga, nes, viena vertus, smulki privati nuosavybė buvo išlikusi, kita vertus, veikė didžiulės valstybinės fermos. Buvo ištisi kaimai, susikūrę aplink kolektyvinį ūkį. Staiga tų ūkių nebeliko, tačiau liko žmonės, kurie nebežinojo, ką daryti.

Mes filmavome filmą buvusiame Sulyno kaime, kuriame veikė didžiulė ferma. Dabar to kaimo nebėra, nes visi gyventojai emigravo. Jie neturėjo savos žemės, o darbo nebeliko.

Be to, pastebiu ir tokį dalyką net ir jaunų žmonių iš mano regiono gretose. Net jei žmonės ir turi žemės, tačiau jie vis tik gyvena su baime, kad kažkas vieną dieną apsireikš ir be jokios priežasties tą žemę iš jų tiesiog paims. Istorijos bėgyje jų žemė daugybę kartų skirtingų jėgų buvo paimta tiek kartų, kad atsirado toks įsišaknijęs nepasitikėjimas.

Kartą filmavau netoli Miuncheno. Kad galėtume filmuoti miške, turėjome susimokėti žmogui, nes viskas ten priklauso žmonėms, ir paveldėjimas tęsiasi dar nuo laikų prieš Antrąjį pasaulinį karą. Šie žmonės valstybę suvokia kaip savo nuosavybės garantą, nes tam valstybė ir yra, kad gintų žmogų ir jo nuosavybę. Tuo tarpu pas mus vis dar egzistuoja stipri baimė, kad valstybė bus ne garantas, o problema. Atsikratyti tokio suvokimo labai sudėtinga, galima nuo to bėgti, bet tai pakeisti sunkiau.