pexels.com nuotrauka

Lietuvių literatūrai dėl įvairių priežasčių svarbus 1981 m. išleistas Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“. Jame yra tokia mintis: „Jau kai kuriuos jausmus, sąžiningumą, dorumą, ištikimybę... reikėtų įrašyti į „Raudonąją knygą“. Kaip nykstančius.“ Nuo knygos pasirodymo praėjo nemažai laiko, tad galima pamąstyti, kurias vertybes dabar, būtent dabar pavadintume nykstančiomis ar jau išnykusiomis. Gal kuklumą? Gal empatiją? Gal atjautą? Ar apsistotume tik ties rašytojo išvardytomis?

***

Neretai mąstau ne apie tuos tikruosius archyvus, o įsivaizduojamus, kitokius – dvasinius. Kas ten turėtų būti? Mūsų aukštosios akimirkos (kaip jas vadino Vytautas Mačernis). Mūsų nušvitimai, mūsų suabejojimai, mūsų kelionių ar galvojimų mažyčiai konspektai. Kiekvienas juos turi, tik galbūt nežino, kas juose saugoma.

Ar kiti žmonės gali pradaryti tokių archyvų duris? O gal jie ir kaupiami ne sau, o kitiems?

Dabar pagalvoju apie įvairius šeimos albumus, įvairias šeimos, giminės knygas – tai specialiai paliekama jaunesniesiems. „Kai mūsų nebebus, jiems bus įdomu sužinoti, kuo gyvenome. Juk ir tokiu būdu galima minčių, žingsnių tąsa?“ – įmanomas ir toks aiškinimas.

Dvasiniuose archyvuose – praskaidrėjimo šaltiniai. Užrašęs tokį sakinį suabejojau: ko gero, nešilta, gal banali mintis. Bet norėjau štai ką pasakyti: jais mes gydomės ir gydome. Tai kaip tada reikėtų įvardyti tokį požiūrį?

***

Mes priprantame ir prie savo kambario, ir prie gatvių, kuriomis dažnai vaikštome. Kuo svarbus tas pripratimas? Man regis, dėl atsiminimų, asociacijų. Tarkim, einu į parduotuvę. Šalia mokyklos kažkada augo mažas klevelis. Rudenį jis labai gražiai liepsnojo. Kurį laiką buvo mano gyvenime. Kai tvarkė vamzdžius, jo neliko. Mirė? Bet aš vis tiek toje vietoje klevelį matau. Ir ką prisimenu? Čia gal prieš septynerius metus sutinku pažįstamą moterį. Žodis po žodžio, ir ji pravirksta.

– Aš pavargau. O gal jūs žinote, kiek turėčiau tablečių išgerti, kad taip iš karto?

Pasakė ir išsigando. Laikydamas ją už rankos palydėjau namo.

– Kuriai kaimynei paskambinti, kad padėtų?

Po kelių mėnesių ji vis dėlto išėjo...

***

Skuba, rankoje laikydama maišelį. Artėdama prie manęs sutrinka: nuleidžia akis, dar labiau pagreitina žingsnius. Pasisveikinu, linkteli ir beveik bėgte toliau.

Gerokai išgėrusi – dėl to taip šiandien.

O vakar aiškino:

– Labdaros valgyklon lekiu. Ten šilta. Žmonės geri. Pavalgau, kartais kelias duonos riekes duoda namo išsinešti. Pensija maža, viena likau. Jūs mane smerkiate, kad su draugais išgeriu? O ką man veikti?

***

Dvi knygos – A. Camus „Maras“ ir A. Čechovo dramos – mano galvojime vis būna šalia viena kitos. Jei vieną iš naujo skaitau visą ar tik ištraukas, tai ir kitą būtinai atsiverčiu. Kodėl? Aš nežinau.

Mieste buvo du šimtai tūkstančių gyventojų.“ (Tai informacija iš „Maro“.)

Mūsų miestas jau du šimtai metų stovi, jame šimtas tūkstančių gyventojų, ir nė vieno, kuris nebūtų panašus į kitus, nė vieno didvyrio nei praeityje, nei dabartyje, nė vieno mokslininko, nė vieno dailininko, nė vieno bent kiek žymesnio žmogaus, kuriam kiti pavydėtų ar turėtų karšto noro juo sekti...“ (Sakinys iš „Trijų seserų“.)

Jau kuris laikas šie skaičiai mane labai domina. Įsivaizduoju, kurioje Lietuvos vietoje galėtų vykti minimų kūrinių veiksmas, įsivaizduoju situacijas, replikas, monologus, dialogus.

Anksčiau, kai tekdavo trumpą laiką pabūti ligoninėje, tai šias knygas būtinai pasiimdavau.

– Gal tu kvailas, kad tokius rimtus kūrinius skaitai ten? Na Čechovą gal įmanoma pavartyti, tačiau „Maras“ tikrai ne ligoniui.

Suprantu, kas norima pasakyti, tačiau šios knygos man toje aplinkoje labai padėdavo. Ar imčiau dabar? Ko gero, ne. Nors nesu tikras.

***

Važiuojame per Dzūkiją.

– Taigi čia Dargužiai. Užsukime, nes studijų metais esu kelis sykius čia buvęs. Neprisimenu, kur bendrakursis gyveno, nebeprisimenu, bet padeda telefonas.

– Jūs kaip tik prie mūsų namo.

Geriame sultis, kalbamės ir lekiame toliau – vakarėja.

– O gal nereikia tų motelių? Prieš pat Druskininkus, Ratnyčioje, gyvena mano bendrakursė, jei juos rastume, tai kieme pasistatytume palapinę. Zitą radome.

– Žinoma, galite apsistoti. Pas mus yra svečių, tai neįsižeiskite, kad lovų nepasiūlome.

Rytas. Iškišu galvą ir matau: Zita pravėrusi duris jau lūkuriuoja.– Stepai, ateikit. Tuoj iškepsiu blynų, išgersit kavos.

Nesuvaidinta situacija. Kodėl tai prisimenu? Mat mano dukra, sūnus matė, jog tėvelio bendrakursiai mus taip gražiai priėmė, nors jau seniai buvome nesimatę.

***

Einu galvą nuleidęs.

– Laba diena, mokytojau! – kažkas šaukia.

Neįžiūriu, mėginu įspėti, kas ten toks. Prieina, spaudžia ranką. Ir pasakoja, pasakoja...

Kodėl nustembu? Mat maniau, jog šis mano buvęs mokinys laikė ir laiko mane savo priešu, sugadinusiu jo dienas mokykloje. Pamenu, jog paskutiniais metais per pamokas visiškai nekalbėdavo. Mėginau klausinėti, kas vyksta, ką darau ne taip, bet tyli, ir tiek. O dabar praėjus keleriems metams atsitiktinai mane pamatęs mėgina pasakyti labai daug. Kas yra mokytojo profesija? Sunku paaiškinti, tačiau ir tokios situacijos apeiti nebeįmanoma.

***

Visą gyvenimą rūpėdavo rasti vietą, iš kurios toli matyti. Nuo vaikystės taip. Kai mama leisdavo, nubėgęs ant kalno stebiu, stebiu. Toks pakilumas, toks grožis. Pamatydavau viską: ir ežerą, ir mišką, ir pievą, ir pylimą, ir plentą, ir išsibarsčiusius namus. Ką daryti, kai tokių vietų šalia neatrandi? Įsivaizduoti jas.

***

– Aš gyvenu taip, kad neturėčiau priešų, – išgirstu tokią mintį.

Ar tai įmanoma? Galbūt tada, kai manome, jog apskritai jų nebūna, o tik bičiuliai ar abejingi bendrakeleiviai?

***

– Ar tai poezija? Nė lašo jos čia nėra!

– Sutinku – grafomanija.

– O man visai patinka. Manote, man gėda tai pasakyti? Jūs iškart tvirtinsite, kad aš neišmanėlė? Bet juk tokie eilėraščiai irgi turi savo skaitytojų. Jų yra net daugiau nei tikrosios poezijos gerbėjų. Tai kodėl jūs pykstate?

***

– Būtų įdomu pasišnekėti, bet aš dabar neturiu laiko. Gal kada nors?

Tokios replikos gali būti labai įvairiai aiškinamos. Ar įvardytume bent tris interpretacijas?

***

Rašytojai Edmonas ir Žiulis de Gonkūrai 1860 m. kovo 4 d. savo dienoraštyje įrašė: „Niekada nekalbėti su kitais apie save, visada – apie juos pačius: štai visas menas patikti. Kiekvienas tą žino, bet visi užmiršta.“

Ką reiškia žodis „patikti“? Įtikti, pataikauti, veidmainiauti, nebūti nuoširdžiam? Kita vertus, ar įsivaizduojame dviejų pašnekovų, gyvenančių pagal šį Gonkūrų bendravimo modelį, pokalbį? Kas bus, kai abu azartiškai šnekės apie kitą ir neleis užsiminti apie save?

***   

– Jis moka gyventi, – išgirstame.

Ką tai reiškia? Kad sugeba prasimanyti pinigų negalvodamas apie jokius principus? Kad yra tolerantiškas, filosofiškai vertinantis visus reiškinius, žmones?

***

Kurie mūsų gyvenimo faktai, kurie mūsų išgyvenimai galėtų sudominti rašytojus?

Galbūt toks klausimas nėra absurdiškas, tik vertas platesnių komentarų?

***

Ar yra panašūs kasdienybėje ir grožinėje literatūroje keliami klausimai? Kas iš ko mokosi labiau: rašytojai iš tikrovės ar tikrovė iš rašytojų?

***

– Ką dabar skaitai?

– Ir vėl Dostojevskio „Brolius Karamazovus“.

– Tokią senieną? Na ir pasakei! Nejaugi tau nerūpi dabartinės knygos?

***

Vis prisimenu pasakojimą iš savo tėviškės gyvenimo:

– Iš Vokietijos atvažiavo senas vyras su dukra. Pasirodo, jo tėvas mūsų apylinkėse dingo be žinios. Taip šeimai buvo pranešta: išėjo į sanitarinį dalinį ir nesugrįžo. Radome žmogų, kuris prisimena tuos laikus, net nurodė vietą, kur minimu laiku buvo apsistojusi vokiečių kariuomenė.

Kas man labai įdomu? Kad senatvėje sūnui parūpo pamatyti, kurgi dingo jo tėvas. Įsivaizduoju novelę, kurioje būtų aprašomi dviejų žmonių (tėvo ir dukros) išgyvenimai šioje paieškoje.

***

– Suprantu, jog turiu šypsotis, gyventi džiugiai. O žinai, kodėl nesugebu? Pasiklausau, kas šiuo metu vyksta Sirijoje, ir nuleidžiu galvą.

***

– Turguje minios žmonių. Ar visi laukiami? Ne. Yra tokių, kurių nesinori pamatyti, nors iš manęs pirktų net už šimtą eurų. Tegul nieko neperka, tik tegul eina kitur. Rodos, nieko blogo nepadaro, bet širdis nelimpa, ir tiek. Kodėl taip yra?

***

Atsidaro parduotuvės durys. Priešais – keli paaugliai. Stoviu, neskubu, nes esu tikras, jog nepraleis. Ir kas atsitinka? Vienas, kaip tikėjausi, nerūpestingai pračiuožia į mane nė nežvilgtelėjęs, kitas staiga stabteli, nusišypso ir žvilgsniu parodo, jog eičiau pirmas. Net susigėstu. Smulkmena, kalbanti apie amžinuosius dalykus?

***

Norime suprasti mažai pažįstamą žmogų. Yra proga jam užduoti kelis klausimus. Ko pasiteirautume?

***

Kas yra vienatvė? Ar tai būsena, kai žmogui nepatinka ir gamtoje, ir savo paties minčių take?

***  

Kas mums priimtiniau: apie kitus sakyti ką nors gero, šviesaus ar ieškoti blogybių? Gal tai ir yra esminis klausimas? Egzistencinis?

***     

 – Rašantysis jaučia savičiau, skaudžiau – man atrodo, neginčijama tiesa. Tai, pro ką kiti praeina nesusimąstydami, rašantįjį veikia labai įvairiai: skatina įsivaizduoti įvykusius / neįvykusius kitų gyvenimus, skatina pajusti sudėtingą žmogaus prigimtį. O įsivaizdavus, pajutus pamėginti tai meniniu žodžiu užfiksuoti.

Kai kalbėjau apie tai, manęs paklausė:

– Kodėl minite skaudumą? Nejaugi žmogus rašys, jeigu jam skauda? Sunku tuo patikėti.

***

Iš ko apie mūsų išgyvenimų labirintus spręs tie, kurie mėgins mus charakterizuoti, tarkim, po šimto metų? O gal greičiau iš publicistikos nei grožinės literatūros? Apie tai kažkada diskutavome Juknėnuose, poeto Antano Miškinio tėviškėje, gerdami arbatą ar kavą. Juk svarbu, kaip jaučiasi paprastas žmogus, kuris vengia viešesnio žodžio, kuris nesiryžta atviresniam žodžiui. Kaip prakalbinti tokius asmenis, kad išliktų jų buvimo žemėje prasmė, kad nušvistų dvasinė šviesa?