Dr. Adomas Pūras. Dominyko Kaminsko nuotrauka.

Pirmojo pasaulinio karo metais jaunas konjako prekeivis Jeanas Monnet kėlė klausimą, kodėl su tuo pačiu priešu kovojančios Anglija ir Prancūzija atskirai perka ginklus. Būdamas vos 26-erių jis gavo tuometinio Prancūzijos premjero palaiminimą neeilinei misijai – suderinti pozicijas dėl bendrų pirkimų Londone. Toks bendradarbiavimas anuomet atrodė revoliucingas. Po Antrojo pasaulinio karo tą pačią idėją jis pasiūlė vėl – kodėl nesuvienijus ekonominių rinkų? Taip gimė Europos anglių ir plieno bendrija, o pirmuoju jos vadovu tapo J. Monnet.

Šiandien jis laikomas Europos Sąjungos „tėvu“, tačiau akademiniame pasaulyje nesutariama nei dėl esminių Monnet gyvenimo faktų ir politinių pažiūrų, nei dėl jo veiklos reikšmės ir įtakos ligšioliniam Europos Sąjungos formavimuisi. Vieniems jis – socialistas, kitiems – neoliberalas. Vieniems – Jungtinių Europos Valstijų kūrėjas, kitiems – Prancūzijos valstybininkas. Pasak dr. ADOMO PŪRO, praėjusiais metais Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute apgynusio disertaciją „Skirtingi Jeano Monnet veidai: Europos tapatybės projektai akademiniuose naratyvuose“, J. Monnet yra tapęs tarsi „tuščiu indu, į kurį akademikai supila savo politinę viziją XXI a. Europos Sąjungai“.

„Smagiausia šiuose tyrinėjimuose buvo įsitikinti, jog istorikų ir intelektualų teiginiai apie Europos Sąjungą ir jos istoriją yra neišvengiamai politiški. Euroskeptiškai nusiteikęs istorikas Monnet biografijoje atras gausybę nuodėmių ir tose nuodėmėse įžvelgs prigimtinio Europos Sąjungos blogio sėklą. O ES projektą palaikantis istorikas net ir Monnet konjako sandėrių taktikoje įžvelgs genijų, kuris leido užgimti ypatingam politiniam projektui. Čia, žinoma, šiek tiek šaržuoju, tačiau realybė yra tokia, jog dažniausiai faktai tėra molis, iš kurio mes lipdome savo pasaulėvaizdį atitinkančias istorijas. Tai daro ne tik politikai, žurnalistai ir reklamos kūrėjai, bet ir intelektualai“, – sako komunikacijos agentūros „Black Florence“ vadovas.

Jean Monnet (1888–1979).

Kuo svarbus J. Monnet indėlis į ES, palyginti su kitais kūrėjais – Robertu Schumanu, Konradu Adenaueriu, Alcide De Gasperi?

Mėginant įvertinti istorinę šios asmenybės svarbą, man svarbiausias visuomet atrodė J. Monnet ryžtas racionalumą iškelti aukščiau už absoliutų prisirišimą prie nacionalinio suverenumo dogmų. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais jaunas konjako prekeivis kėlė klausimą, kodėl Anglija ir Prancūzija, nors kariauja tą patį karą su tuo pačiu priešu, ginklus ir amuniciją perka atskirai, nederindamos savo pozicijų. Juk elementari ekonominė logika diktuotų, jog bendri pirkimai sukuria didesnę derybinę pardavėjo galią ir leidžia už tą pačią pinigų sumą įsigyti daugiau karo reikmėms reikalingų prekių. Monnet ne tik kėlė klausimus, bet ir iškart ėmėsi realaus jų sprendimo. Būdamas vos dvidešimt šešerių, Monnet išsiprašė audiencijos pas tuometinį Prancūzijos premjerą, gavo jo palaiminimą šiai neeilinei misijai ir išvyko į Londoną derinti pozicijų dėl bendrų pirkimų.

Žinoma, net ir bendro priešo akivaizdoje tokio tipo bendradarbiavimas buvo revoliucinga praktika, kuriai priešinosi tiek inertiški biurokratai, tiek ir suverenumo romantikai. Todėl tuomečiai pasiekimai tegalėjo būti riboti. Ir visgi naujojo politinio mąstymo sėkla buvo pasėta. Žymiai vėliau, jau po Antrojo pasaulinio karo, J. Monnet tą pačią idėją pasiūlė pritaikyti taikos meto klausimams spręsti. Tik suvienydamos rinkas bei jų reguliavimą ir veikdamos kolektyviai ekonominių iššūkių atžvilgiu, Europos šalys galėjo išlaisvinti ekonominio augimo potencialą ir išlikti konkurencingos pasaulyje, kuriame ėmė dominuoti kur kas stambesni politiniai ir ekonominiai vienetai.    

Ar šiandien J. Monnet nenustebtų vadinamas ES integracijos teorijų pradininku, vienu svarbiausių mąstytojų, jei jo rašytinis palikimas nėra didelis? Galbūt tai ir leidžia jam tapti, kaip rašote, „tuščiu indu“, į kurį mokslininkai supila savo ES integracijos vizijas? O gal ir jo politinės veiklos stilius tam atveria galimybes?

Taip, Monnet būtų nustebęs. Jis buvo verslo ir praktikos žmogus, nedaug teskyręs dėmesio knygoms ar universitetiniam išsilavinimui. Tačiau Europos integracijos teorijų ir ideologijų mūšiai vis dar sukasi aplink Monnet figūrą, o skirtingos intelektualinės stovyklos konkuruoja siekdamos savintis šio prancūzo intelektualinį palikimą. Visų pirma tai susiję su Monnet, kaip ES tėvo kūrėjo, simboline politine funkcija. Tas, kuriam pavyksta primesti savąją bendruomenės tėvo kūrėjo valios ir intencijų sampratą, įgauna galią interpretuoti ir šiandienę bendruomenės padėtį. 

Žinoma, esate teisi, atkreipdama dėmesį ir į Monnet politinės veiklos stilių. Politinėje praktikoje, priešingai nei teorijoje, svarbiausia yra ne aklai ginti savo principus, bet sugebėti burti plačias koalicijas. Monnet, siekdamas konkrečių žingsnių gilesnės Europos integracijos link, turėjo siekti skirtingų politinių grupių palankumo, ir šių grupių atžvilgiu vartodavo skirtingą retoriką. Tai yra dar viena priežastis, kodėl šiandien Monnet „savu“ gali laikyti tiek neoliberalai, tiek ir kairieji, tiek federalistai, tiek ir konfederalistai, tiek neofunkcionalistai, tiek ir tarpvyriausybininkai. Šiuo atžvilgiu Monnet jau nebėra istorinė figūra. Jis yra simbolinė figūra – tuščias indas, į kurį supilamos skirtingos politinės vizijos, atsirenkant ar savaip interpretuojant parankius istorinius faktus.

Kaip tokios teorijos konstruojamos, ką jos naudoja iš Monnet biografijos?

Pateiksiu iškalbingą pavyzdį. Vienas įtakingiausių Europos integracijos istorikų Alanas Milwardas Europos Sąjungą matė kaip konfederaciją. Jo nuomone, Europa niekada nebuvo ir nebus federacija. Valstybės sąjungą sukūrė ne tam, kad joje ištirptų, o tam, kad sustiprėtų kaip nacionalinės valstybės. Ekonominė integracija padėjo klestėti šalių ūkiams, leido finansuoti gerovės valstybes bei tokiu būdu stiprinti piliečių patriotizmą ir lojalumą. Atrodytų, tokiai interpretacijai Monnet, kaip suverenumo principo priešininko, figūra neturėtų būti patraukli. Tačiau Milwardas nutaria atlikti interpretacinį triuką. Anot jo, neteisūs matantys Monnet kaip federalizmo šauklį ar Jungtinių Europos Valstijų kūrėją. Milwardo teigimu, Monnet visų pirma buvo Prancūzijos patriotas ir valstybininkas, apie Europos integraciją susimąstęs tik tuomet, kai suprato, jog prieiga prie Vokietijos rinkų suteiks reikiamą postūmį Prancūzijos pokario ekonomikai. Tokiu būdu perkurtas Monnet įvaizdis tampa Milwardo teorijos atvaizdu.

Tokių pavyzdžių gausu. Priklausomai nuo ginamo požiūrio į šiandienę Europos Sąjungos būklę, Monnet gali virsti tiek neoliberalios Europos krikštatėviu, tiek ir „socialinės Europos“ kūrėju. Monnet gali būti pristatomas tiek kaip Jungtinių Europos Valstijų inžinierius, tiek ir kaip Prancūzijos valstybininkas, visų pirma žiūrėjęs savo šalies interesų. Monnet interpretuojamas tiek kaip ekspertinės-technokratinės politikos apologetas, tiek ir kaip paneuropinio parlamentarizmo šalininkas. Galiausiai vieni autoriai teigia, jog Monnet siekė ištirpdyti nacionalines tapatybes dėl bendros paneuropinės politinės tapatybės. O štai kiti, atvirkščiai, yra įsitikinę, jog Monnet vertino ir brangino kultūrinę Europos įvairovę ir kaip didžiausią grėsmę matė scenarijų, pagal kurį lokalius nacionalizmus pakeistų dar siaubingesnis europinis nacionalizmas. 

Diskutuoja Walter Hallstein, Jean Monnet ir Konrad Adenauer.

Jeanas Monnet – labai įdomi asmenybė, jo gyvenimo istorija turi potencialo tapti patraukliu naratyvu. Nebaigęs mokyklos, konjako pardavėjas, keliautojas, didelę įtaką politikams turėjęs valstybininkas. Nuo ko pats pradėtumėte pasakojimą apie jį? Jei rašytumėte romaną ar kurtumėte filmą, koks būtų jo pavadinimas?

Manau, jog filmas apie Monnet galėtų būti labai laiku. Tačiau jis neturėtų būti apie politiką. Žmonėms politika savaime nėra labai įdomi. Jiems įdomūs herojai, jų nuotykiai ir ekscentriškumai, jų nuopuoliai ir pakilimai, jų dilemos, atsidūrus dviprasmiškose moralinėse situacijose. Monnet gyvenimo istorija yra kupina tokių elementų.

Būtų išties smagu ekranizuoti Monnet klajones po pasaulį, kai jaunasis verslininkas mėgino iškovoti nišas „Monnet“ konjakui, konkuruodamas su „Henessy“ ir „Martel“ prekių ženklais bei augančia viskio pasiūla. Būtų įdomu pasakoti apie Monnet kaimynystę su Brigitte Bardot. Arba apie nuotykius tarpukariu Šanchajuje, kur Monnet siekė suklestėti kaip investuotojas, taip užsitarnaudamas ir palyginimus su Didžiuoju Getsbiu. Arba apie jo nuotykius Alžyre, kur kartu su Charlesu de Gaulle‘u darbavosi Prancūzijos okupacijos metais. Čia dykumų keliuose įvyko ir nesėkmingas monarchistų pasikėsinimas į Monnet gyvybę, kuriam kelią užkirto tik puikūs Monnet vairuotojo Žavelio vairavimo įgūdžiai.

Galiausiai nereikėtų pamiršti ir neeilinės Monnet meilės istorijos. Jo mylimoji Silvija buvo ištekėjusi, tačiau jos vyras italas Francesco Giannini atsisakė skirtis. Jo pusėje buvo tuometė teisė. Siekdamas legitimuoti savo santykius su mylimąja, Monnet ėmėsi sensacingo plano. Jeanas su Silvija išvyko į Maskvą, kur jai buvo suteikta Sovietų Sąjungos pilietybė, o kartu ir teisė išsiskirti bei sukurti naują santuoką. Vos tik atlikę šį diplomatinį triuką, ponia ir ponas Monnet grįžo ilgam ir laimingam gyvenimui į Europą.

Kolegų prisiminimuose taip pat aptinkame nuotaikingų ekscentriškų momentų. Pavyzdžiui, Monnet garsėjo savo aistra greitam amerikietiškam maistui ir šiurpino kolegas diplomatus prabangiuose restoranuose reikalaudamas jam ruošti burgerius. Visa tai – tik padriki epizodai, bet iš jų būtų galima sulipdyti įspūdingą istoriją.

Jean Monnet su žmona

Semiotikas ir rašytojas Umberto Eco yra sakęs, kad Europa vis dar neturi herojų, kurie veiktų kaip klijai, palaikantys žmonių lojalumą šiam projektui. Iš tiesų apie vadinamuosius tėvus kūrėjus žinome nelabai daug. Su kokiais sunkumais, jūsų požiūriu, čia susiduriama?

Umberto Eco buvo didelis Europos projekto šalininkas. Europos tapatybė jam buvo ne siekiamybė, o realybė, kuri, jo nuomone, reiškiasi per sienų nepripažįstančią aukštąją Europos kultūrą. Jis ieškojo būdų, kaip Europos projektui iškovoti ir masinį žmonių, ypač jaunimo, prielankumą. Jo nuomone, proeuropietiškas emocijas įkvėpti galėtų šiuolaikiškai pasakojamos istorijos apie Europos herojus. Kaip rašė Eco, Europai reikia naujo Asterikso. Šiam vaidmeniui Eco taip pat siūlė ir Jeano Monnet kandidatūrą. Būtų buvę išties įdomu, jei pats Eco būtų ėmęsis užduoties tokią istoriją sukurti.

Taip pat reikia pažymėti, jog ligšioliniai oficialieji ES bandymai pasakoti istorijas buvo nevykę. Euroskeptikai dažnai kalba apie milžinišką propagandos industriją, kurią neva yra užkūrusi Europos Sąjunga. Tačiau realybė tokia, kad ES šiandien vis dar yra naivus komunikacijos nykštukas, turintis labai silpnas kompetencijas daryti įtaką žmonių protams ir širdims. Geras to pavyzdys yra ta pati Jeano Monnet figūra, kurią savo bukletuose ir savo muziejuose Europos Sąjunga yra pavertusi nuobodžia, biurokratiška ir neįkvepiančia figūra.

Dr. Adomas Pūras. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dėl europietiškos tapatybės apibrėžimo verda tikros kovos. Vieni pabrėžia krikščioniškas ištakas, kiti pasaulinių karų ir totalitarizmų patirtį, treti atvirumą ir progresą. Kokie mus vienijantys pasakojimai pačiam atrodo paveikiausi?

Neturiu atsakymo į šį klausimą. Ir nežinau, ar to atsakymo mums verta ieškoti. Didžiųjų monolitinių pasakojimų era seniai baigėsi. O intelektualinė Europos vienybės prielaidų paieška šiandien rūpi tik nedideliam ir politiškai neįtakingam intelektualų skaičiui. Kad ir kaip tai žeistų intelektualus, kur kas didesnę įtaką piliečių mąstymui ir emocijoms šiandien daro įvaizdžiai, dramatizuoti įvykių vertinimai, žmogiškos dramos, įspūdingi personažai ir tiesiog geras komunikacijos stilius.

Pavyzdžiui, kas turėjo didesnę įtaką „Brexit“ rezultatams: racionalūs argumentai apie narystės Sąjungoje pliusus ir minusus ar geltonosios spaudos straipsniai apie kafkiškus Briuselio siaubūnų planus reguliuoti bananų ir agurkų formas? Geru stiliumi parengtas ir išradingai faktus iškraipantis straipsnis apie agurkus yra įtakingesnis už šimtą paskaitų ir šimtą Europos Parlamento sesijų. Ši manipuliatyvi realybė yra labai slogi, nes ją pagimdė socialinė nelygybė, žmonių pyktis ir netolygus išsilavinimo pasiskirstymas. Bet kartu ši „posttiesos“ kultūra yra labai dinamiška ir įdomi. Tie, kas moka žaisti pagal šios kultūros taisykles, daugiausia nulėmė Donaldo Trumpo ir „Brexit“ pergales.

Tuo metu Europos Sąjunga ir dauguma šio projekto šalininkų šiandien vis dar gyvena pagal senąją paradigmą, tikėdamiesi, kad uolūs piliečiai skaito, klauso, domisi ir mąsto. Manau, jog būtent reaguodamas į pasikeitusias politinės komunikacijos taisykles, Umberto Eco kvietė Europos Sąjungą išmokti pasakoti istorijas, kurios nemoralizuotų ir neauklėtų, o kurtų stiprius ir įmagnetintus įvaizdžius. Eco suprato, jog ne intelektualinės diskusijos, o naujas emocijas kuriantys įvaizdžiai galėtų išsaugoti ir sustiprinti europiečių simpatijas integracijos projektui. Nes kas iš to, jei tiesa tavo pusėje, o tos tiesos nesugebi tinkamai papasakoti?

Prieš metus Lietuvoje viešėjo garsus prancūzų filosofas, eseistas Pascalis Bruckneris. Anot jo, europiečiai pavargę dėl perspausto kritiškumo istorijos atžvilgiu: praeityje matome vien griuvėsius, nepastebėdami skirtingų tautų kultūrų, suklestėjusios demokratijos. Ar pats įžvelgiate stoką pasididžiavimo tuo, kad esame europiečiai, savo istorija, kultūra?

Galbūt tai yra vyresnės kartos problemos. Manau, jog tiek jūs, tiek aš, tiek ir dauguma šio teksto skaitytojų nuoširdžiai didžiuojasi didinga Lietuvos istorija, bet kartu vertina mūsų šalies narystę Europos Sąjungoje bei šios sąjungos sukurtas puikias galimybes pažinti kitų Europos šalių kultūras. Ir man asmeniškai norisi tikėti, jog Europos Sąjunga gali ir turi tarnauti ne tik kaip ekonominio efektyvumo šaltinis, bet ir kaip saugiklis, neleisiantis europiečiams grįžti prie senųjų uždarumo, neapykantos ir agresijos papročių.