Diskusijos dalyvė su moderatore E. Mokrzecka (viduryje).Roman Niedźwiecki / zw.lt nuotrauka

Pradėdama neseniai vykųsį susitikimą Lenkų diskusijų klubo (PKD) pirmininkė Ewelina Mokrzecka (Evelina Mokšecka) priminė Lietuvos visuomenėje vyraujančius stereotipus apie Lietuvos lenkes: medicinoje – tai slaugytojos ir sanitarės, pramogų pasaulyje – kelios popžvaigždutės, o versle – geriausiu atveju – smulkios verslininkės. „Šiandienos mūsų viešnios visiškai sugriauna šiuos stereotipus“, – pasidžiaugė moderatorė.

Viešniomis buvo UAB „Izovoltas“ įkūrėja ir akcininkė, Verslo moterų asociacijos valdybos narė Anna Złotkowska (Ana Zlotkovska), populiaraus kulinarinio leidinio „Verdu ir kepu“ vyriausioji redaktorė, kelių kulinarinių bestselerių autorė, Virtuvės mitų griovėjų narė Elżbieta Monkiewicz (Elžbieta Monkevič), Vaikų konsultacijų poliklinikos vedėja, įmonės UAB „Polsana“ steigėja, Lietuvos pediatrų draugijos narė, Lenkų gydytojų draugijos Lietuvoje bei Pasaulinės lenkų gydytojų federacijos valdybos narė dr. Halina Mikszo (Halina Mikšo) ir Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto prodekanė, daugybės straipsnių apie švietimo politiką ir vadybą, viešąjį administravimą autorė prof. Jolanta Urbanowicz (Jolanta Urbanovič).

Anna Złotkowska. Roman Niedźwiecki / zw.lt nuotrauka

Sėkmės receptas

Diskusijos dalyvės vienbalsiai sutarė, kad minėti stereotipai egzistuoja, bet vargiai turi ką nors bendro su realybe. „Mes, moterys, Lietuvos lenkės, galime viską. Reikia tik panorėti. Pirmiausia turime pagalvoti, kokias kvalifikacijas turime ir tada rasti geriausią momentą, kaip jas panaudoti. Neverta užsidaryti savo komforto zonoje, tūnoti tariamoje ramybėje. Reikia nuolat eiti į priekį“, – savo sėkmės receptą įvardijo Verslo moterų asociacijos valdybos narė A. Złotkowska.

Savo ruožtu lenkiškus vaistus į Lietuvą importuojančios įmonės „Polsana“ steigėja H. Mikszo skubėjo paneigti stereotipą, kad dauguma lenkių medicinoje yra tik slaugytojos, pateikdama Lietuvos lenkų medikų draugijos, vienijančios virš šimto lenkų tautybės Lietuvos gydytojų, pavyzdį. Ir, pasak jos, šis skaičius kasmet auga

„Sėkmei pasiekti būtina turėti tikslą ir noro. Nėra jokių kitų kliūčių. Be abejo, tas, kas neturi noro, nieko ir nepasieks, kadangi tūnos vienoje vietoje. Baigiau lenkakalbę mokyklą ir tuo didžiuojuosi. Kai studijavau, kurse buvo trys lenkai, bet mūsų tautybė mums netrukdė, o kartais netgi padėdavo“, – konstatavo dr. H. Mikszo.

Susirinkusiems ji papasakojo linksmą istoriją iš studijų laikų. Dar sovietmečiu stojamąjį biologijos egzaminą buvo galima laikyti tik lietuvių arba rusų kalba. Anot būsimos Vaikų konsultacijų poliklinikos direktorės, nei vienos, nei kitos kalbos ji tuo metu nemokėjusi pakankamai gerai, todėl atsakymus nutarė rašyti gimtąja lenkų kalba.

„Maniau, kad tai jau galas, kad turėsiu atsisveikinti su medicina. Bet paaiškėjo, kad gavau penketą ir įstojau į norimas studijas. Pirmųjų paskaitų metu dėstytojai susipažindavo su kursu ir kai atėjo mano laikas prisistatyti, docentas pripažino, kad visą naktį tikrino mano darbą su žodynu rankose“, – pasakojo dr. H. Mikszo.

Elżbieta Monkiewicz. Roman Niedźwiecki / zw.lt nuotrauka

Devyniasdešimt devyni prakaito lašai

Kulinarinių bestselerių autorės E. Monkiewicz manymu, didelę įtaką vietos lenkų karjeroms turi jų aplinka. „Buvome auklėjami, kad turime klausyti vyresniųjų. Tas, kas turėjo jėgų prasimušti ir turėjo užsibrėžtą tikslą – tas kažką pasiekė. Bet dažnas galvodavo, kad neverta vargti, nes vis vien atsiras geresnių, tinkamesnių. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl mūsų sėkmės istorijų nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Apie save galiu pasakyti tiek, kad myliu savo darbą ir tuo gyvenu“, — sakė ji.

Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto prodekanė prof. J. Urbanowicz pabrėžė, jog sėkmę pirmiausia lemia ilgas ir sunkus darbas. „Visada turiu omenyje, kad prie įkvėpimo reikia dar pridėti ir devyniasdešimt devynis prakaito lašus. Nieko negauname už dyką. Tam, kad pasiektume savo tikslą, turime sunkiai dirbti“, – teigė akademikė.

Tautybė ne kliūtis

J. Urbanowicz teigė, kad kilmė ar tautybė niekada neturėjo ypatingos įtakos jos karjerai. „Pusę gyvenimo pragyvenau su lietuviška pavarde ir dėl to jaučiau šiokį tokį diskomfortą, kadangi niekas nežinojo, kad esu lenkė. Kai tik ištekėjau, nė sekundės neabejojau dėl savo naujos lenkiškos pavardės“, – papasakojo Lietuvos mokslininkų sąjungos narė ir pridūrė, kad iš savo kolegų lietuvių neretai girdinti, kad vienokį ar kitokį darbą reikia duoti lenkėms – tikrai padarys jį gerai.

„Negalėčiau teigti, kad niekada nesu sulaukusi kreivo žvilgsnio ar klausimo, kodėl kalbuosi lenkiškai. Tačiau tai niekada man netrukdė, nes žinau, kad esu neatsiejama Lietuvos dalis“, – svarstė A. Złotkowska. Anot jos, daug labiau negu tautybė, aplinkinius stebino tai, kad techninių žinių reikalaujančioje srityje gali sėkmingai veikti moteris ir dar be techninio išsilavinimo.

Halina Mikszo. Roman Niedźwiecki / zw.lt nuotrauka

Šeima – pagrindinė atrama

Visos diskusijos dalyvės sutiko, kad joms yra labai svarbus aplinkinių, o ypač šeimos palaikymas. Pasak H. Mikszo, šeima yra neatsiejamas sėkmingos karjeros elementas. Jai antrino ir E. Monkiewicz.

„Kai man reikėjo paramos ir palaikymo, būtent mano šeima buvo ta siena, į kurią galėjau atsiremti, už kurios galėjau pasislėpti. Šeima man yra svarbesnė už karjerą, bet džiaugiuosi, kad galiu save realizuoti ir profesinėje srityje, kurią myliu“, – pridūrė Virtuvės mitų griovėja.

„Ar esu sėkmės moteris? Man rodos, kad sėkmė yra labai subjektyvus dalykas. Visos moterys yra sėkmės moterys“, – kukliai atsakė J. Urbanowicz.

Jolanta Urbanowicz. Roman Niedźwiecki / zw.lt nuotrauka

Moteris viršininkė

Galiausiai paklaustos, kokiomis viršininkėmis tampa moterys ir kaip jaučiasi šiame vaidmenyje, diskusijos dalyvės nebuvo vienmintės.

„Mano įmonei jau 15 metų, dauguma darbuotojų dirba po 11 metų, labai retai būnu biure ir tai, manau, šį tą pasako“, – atviravo A. Złotkowska, kuri veikia ne tik pramoninės įrangos tiekimo srityje, bet ir aktyviai domisi juvelyrikos verslu, o taip pat yra įkūrusi nevyriausybinę organizaciją, teikiančią paramą neįgaliems asmenims.

Tuo tarpu H. Mikszo pabrėžė, jog medicinos srityje ypač svarbus bendravimas ir bendradarbiavimas su pacientais. „Medicinoje nuolat turi mokytis. Labai sunku tapti geru gydytoju, bet dar sunkiau šį gerą vardą išlaikyti. Labai džiaugiuosi, kad mano profesinėje veikloje pralaimėjimų nebuvo daug. Ir taip yra dėl to, kad pacientai man labai padeda“, – sakė Pasaulinės lenkų gydytojų federacijos valdybos narė.

Kulinarinio leidinio „Verdu ir kepu“ vyriausioji redaktorė E. Monkiewicz neslėpė, kad daug kas priklauso nuo bendradarbio užsidegimo. „Jeigu bendradarbio akyse matau norą, ugnį – esu pasiruošusi atleisti klaidas. Jeigu tuo užsidegimo nematau – mūsų santykiai blogėja“, – sakė ji.

Savo ruožtu Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto prodekanė J. Urbanowicz neslėpė, kad jai labiau patinka dirbti su vyrais viršininkais. „Mėgstu laisvę ir kūrybą, o moterys, visgi, yra labiau smulkmeniškos“, – užbaigė akademikė.

PKD informacija