Evgenios Levin nuotrauka

Šią savaitę lrytas.lt paskelbtas interviu su kunigu Arnoldu Valkausku apie neseniai nuskambėjusią istoriją, kaip kelios rumunės būrėjos išviliojo iš žmonių daug pinigų. Garsus egzorcistas, kariuomenės kapelionas, žmonių gerbiamas ir mėgstamas sielovadininkas tame interviu sako: „Turbūt jos naudoja ne magiją, o hipnozę. Tos tautos atstovai turi tokių sugebėjimų jau nuo senų laikų ir perduoda juos iš kartos į kartą. Būrėjos daug kalba, išblaško dėmesį. Neretai jos turi kokį nors ryškų daiktą, pavyzdžiui, žiedą, kuriuo mosikuoja prieš akis. Po to jos priliečia priešais sėdintį žmogų ir jis pasiduoda jų įtakai. O vėliau tas žmogus stebisi, kaip galėjo atiduoti savo pinigus.“ Tai ne tik siaubingai iškreiptas, šimtu metų pasenęs hipnozės kaip cirkininko triuko supratimas, bet, dar blogiau ir bjauriau, visiškai niekuo nepagrįstų nuodingų tautinių stereotipų propagavimas. Ir tai gana tipiškas pavyzdys, tikrai dažnai egzorcistai, kunigai ar šiaip katalikai viešojoje erdvėje ima ir šitaip kraupiai nusišneka, gąsdindamiesi patys ir gąsdinami kitus.

Tą pačią dieną popiežius Pranciškus paskelbė trečiąjį savo apaštališkąjį paraginimą Gaudete et exsultate. Apie šį dokumentą dar tikrai turėsime daug progų kalbėtis ir dėl jo ginčytis, nes jame, pavyzdžiui, labai taikliai ir nevyniojant į vatą pasakyta, kad ginti embrionų teises nėra svarbiau negu rūpintis jau gimusių žmonių gerove ir orumu. O šįkart ypač parankus atrodo „naujojo pelagianizmo“ terminas. Pelagianizmas - pirmaisiais krikščionybės amžiais ir, anot Pranciškaus, dabar - skelbia, kad žmogus gali būti išganytas pats, savo nuopelnais ir valia. „Kai [tokiai laikysenai pasidavę šiuolaikiniai krikščionys] sako silpniesiems, kad su Dievo malone viskas pasiekiama, iš tikrųjų jie sudaro įspūdį, kad viskas pasiekiama žmogaus valia, lyg ji būtų tyra, tobula ir visagalė, o malonė - tik jos priedas“, – rašoma dokumente [49]. Man atrodo, lietuviškoje, o iš dalies ir ne tik lietuviškoje katalikiškoje viešojoje erdvėje yra išplitusi priešinga panašios nuostatos apraiška: baimės kurstymas. Kiekviename žingsnyje – knygyne, teatre, sporto klube – mūsų tyko demonai, kurie taikosi mus apsėsti, todėl turime tvarkingai gyventi ir eiti sakramentų. Lietuvių tautą apėmusi demografinė krizė, ir jai gresia išnykimas, todėl turime griežtai laikytis seksualinės moralės. Jau nekalbant apie šliaužiantį genderizmo sąmokslą, kuris ketina atimti vaikus iš katalikų ir atiduoti gėjams, o berniukus paversti mergaitėmis ir atvirkščiai, todėl gėjai turi būti uždrausti. 

Tokie gąsdinimai dažniausiai nėra visai niekuo nepagrįsti, bet arba smarkiai perlenkti, arba visiškai suvelti, nežinia kaip susiejant nelabai susijusius arba tiesiog išsigalvotus dalykus. Bet to negali pastebėti, nes esi gąsdinamas ir bijai, o bijodamas niekas blaiviai ir protingai nemąsto.

Naujojo apaštališkojo paraginimo pavadinimas – Gaudete et exsultate, arba lietuviškai „Būkite linksmi ir džiūgaukite“, taip Jėzus sako Mato Evangelijoje, baigdamas Kalno pamokslą. Būti linksmiems ir džiūgauti Jėzus siūlo po to, kai išvardija ilgą sąrašą visokiausių nelaimių, kurias kęsdami, esame palaiminti. Jei sutarsime laikytis prielaidos, kad jis nesiūlo mums būti nei veidmainiais, nei idiotais, tuomet tai reikš, kad linksmybę ir džiaugsmą galime pasirinkti nepriklausomai nuo konkrečių aplinkybių, kuriose atsiduriame.

O tie, kas mus gąsdina demonais ar gėjais, juk nenori, kad būtume linksmi ir džiūgautume. Jie nori, kad darytume, ką jie sako, nes bijome, kad kitaip bus blogai. Bet labiausiai jie nori, kad jų klausytume. Kad jaustumės iš jų gavę gerą patarimą. Kad – horribile dictu – mums imtų atrodyti, jog tai jie teikia mums išganymą. 

Tokio pelagianizmo bėda ta, kad jeigu labai taisyklingai gyveni, atlieki visus teisingus veiksmus – eini sakramentų, važinėji į rekolekcijas, vengi visų įmanomų nuodėmių ir pagundų (beje, tas pats principas puikiausiai galioja ir, pavyzdžiui, sveikai mitybai) – bet visa tai darai vien iš baimės, kad eisi į pragarą, kad apsės demonai, kad sugrius kokia nors pasaulio tvarka, nieko nelaimi: gyveni baimėje ir nerime, o ne džiaugsme ir ramybėje. Todėl man atrodo, kad daug didesnė laimė būtų nebijoti. Tada galime protingai apmąstyti, kas vyksta pasaulyje ir mūsų gyvenime, visa širdimi pasirinkti, kokias problemas spręsti ir gėrybes kurti mus šaukia Viešpats. O jei būsime linksmi ir džiūgausime, jei tokia bus mūsų laikysena visuose dalykuose, niekas negalės mūsų išgąsdinti: dauguma tų labiausiai paplitusių siaubo pasakų – teneįsižeidžia jas skleidžiantys – tiesiog per daug juokingos.