Neringos Rekašiūtės nuotr.

„Kviečiu pamatyti Visaginą taip, kaip jį atradau pati, atsikrausčiusi čia gyventi prieš dvejus metus“, – teigia fotografė Neringa Rekašiūtė, gegužės 5 dieną Visagine atidarysianti fotografijų parodą „Atominė tapatybė“. Paroda veiks bute, kuriame įsikurs ne tik fotografijos, bet ir aktoriai Marijus Povilas Elijas Martynenko ir Gerda Čiuraitė, jų performansas taps sudedamąja parodos dalimi.

Neringos projektas tapo pretekstu mudviejų pokalbiui apie namus, tapatybės paieškas ir kismą, fotografijos meną ir džiaugsmą pažinti skverbiantis gylyn pro stereotipų voratinklius ir abejingumo užkardas. 

Neringa Rekašiūtė (Artūro Morozovo nuotr.)

Neringa, Visaginas nėra tavo gimtasis miestas, kaip jame atsidūrei? Ir ar dabar jau galėtum sakyti, kad Visaginas yra tavieji namai? Namai ne ta prasme, kad turi stogą virš galvos, o ta prasme, kad įleidai ten savo šaknis, prisijaukinai tą miestą?

Aš savo namais galiu vadinti Lietuvą kaip valstybę, kaip žmones, kurie kalba ta pačia kalba, kaip vietas, kurios man asocijuojasi su mano vaikyste, kaip mums bendras tradicijas, kultūrą. Bet niekada nejaučiau, kad kuri nors konkreti vieta Lietuvoje yra mano namai. Esu daug kur gyvenusi – ir Juodupėje, ir Pravieniškėse, ir Kaune, kur gimiau, ir Palangoje, Šventojoje. Labai daug judėjau, tad gal čia ir iš šeimos kilo tai, kad nesuleidau šaknų konkrečioje Lietuvos vietoje.

Neringos Rekašiūtės nuotr.

Kai atvažiavau į Visaginą, man ten patiko keletas dalykų. Visų pirma nesupratau, ką gatvėse kalba žmonės, nes aš nemoku rusiškai. Man tai suteikė jausmą, kurio pasiilgdavau kitur, kad niekas čia tavęs nepažįsta ir niekam per daug nesi svarbus. Žmonės ten nedalyvauja mūsų socialinių tinklų burbuluose.

Man labai patiko Visagino architektūra. Ten nėra nė vieno privataus namo, ir visi gyvena butuose. Tai sukuria lygybės pojūtį. Panašiai galbūt jautiesi kokioje Norvegijoje, kur matydamas namą negali pasakyti, ar ten gyvena turtingas, ar nelabai turtingas žmogus.

Aišku, labiausiai patiko Visagino gamta, kuri yra įžengusi į patį miestą. Kartą viena manęs aplankyti atvykusi draugė pasakė, kad Visaginas yra tarsi Pašilaičiai Nidoje. Visas miestas yra daugiabučiai, apsupti pušynų, o dar šalia yra ir ežeras. Man tai kvepia romantika.

Kalbant apie Visagino žmones, man patiko šio miesto daugiatautiškumas. Kai po truputį žmonės pradėjo mane įsileisti į savo butus, o tai nebuvo lengva, supratau, kad jau esu priimama kaip viena iš jų. Pamačiau, kiek daug slypi tuose butuose, juose atsiveria ištisi pasauliai. Kiek ten daug atsivežtų kultūrinių, etninių simbolių.

Pastarąjį kartą lankiausi bute pas libanietę merginą. Visagine dirba libanietis gydytojas, labai pamilęs Lietuvą. Kartu su juo iš Libano į Lietuvą atvyko ir jo žmona. Juodu nusipirko butą Visagine, kurį įsirengia libanietišku stiliumi. Visaginiečių butai yra tarsi lizdai, kuriuose yra išsaugota jų kultūra, tradicijos, neretai atsigabentos iš labai toli.

Galbūt man Visaginas ir tinka todėl, kad aš jaučiuosi taip kaip tie žmonės. Jie jaučiasi Visagino piliečiai, o pats Visaginas yra tarsi žemynas, kurio skirtingi rajonai yra tarsi skirtingos šalys.

Neringos Rekašiūtės nuotr.

Visagino žmonės yra įdomūs tuo, kad jie vienu ir tuo pat metu yra tarsi ir su šaknimis, ir be jų. Šiandien važiuodama galvojau apie tai, ar Visagine yra kapinės. Galvojau apie žmones, kurie į Visaginą suvažiavo iš įvairiausių kampelių. Ar jie norės būtų palaidoti čia ar ten, iš kur atvyko? Tokių klausimų veikiausiai niekada nekiltų kituose miestuose, kur mes jau esame įsišakniję per kelias kartas. O Visagine viskas yra nauja, nėra istorijos iki pat 1975 metų. 

Dabar labai daug kalbama apie Visagino tapatybę. Tačiau dažnai ji yra tokia nostalgiška, nukreipta į praeitį, į atominės laikus. Taip tapatybė yra susiejama su praeities ilgesiu, o ne šiandiena ar rytojumi. Kiek tai yra jaučiama mieste?

Taip, tai jaučiama. Aš anksčiau buvau tokia turbo cukruotai pozityvi kalbėdama apie Visaginą. Man tai tam tikru laiku ir padėjo, nes nenorėjau pavaizduoti Visagino kaip kokio antro Černobylio ar griūvančio narkomanų miesto, nes toks stereotipas irgi yra paplitęs.

Gal ir aš pati prieš atvažiuodama į Visaginą jį panašiai įsivaizdavau. Bet, aišku, atradau visiškai ką kita. Tačiau, kai pagyveni ilgiau, supranti, kad nei vieni, nei kiti stereotipai nėra tikslūs – nėra tik juoda arba tik balta. Tiesa kaip visada yra kažkur per vidurį.

Taip, ypač kalbant apie vyresniąją kartą, justi nostalgija. Kažkiek galiu tai suprasti, nes jie atvažiavo į vieną valstybę, tada jos nebeliko, tačiau dalis žmonių liko užsikonservavę senoje ideologijoje, savo būto socialinio statuso ilgesyje. Ypač turint omenyje, kad buvo uždaryta ir pati atominė. Galiausiai su tais žmonėmis nelabai kas ir dirbo, jie buvo paprasčiausiai palikti.

Neringos Rekašiūtės nuotr.

Tiesa, dabar Visagine pastebima kita tendencija viešai demonstruoti, kad atsisakome viso praeities balasto ir pristatome save kaip jauną, modernų, žalią, į turizmą orientuotą miestą. Bet iš tikrųjų žmonės tarpusavyje, ypač kai atsipalaiduoja, pradeda dalytis tuo, kad ne viskas čia taip gražu, kad yra neužgijusių žaizdų, skausmingų vietų.

Mano draugei visaginietei yra nutikę ir taip, kad bandai iškviesti greitąją, nes šalia miršta žmogus, o tau telefonu aiškina, kad privalai kalbėti rusiškai. Arba buvo labai nemaloni patirtis ligoninėje, kai su manimi niekas, išskyrus gydytoją libanietį, nekalbėjo lietuviškai. Jo pavyzdys parodo, kad žmogus gali atvažiuoti ir išmokti lietuvių kalbą.

Taip, Visagine tikrai yra nostalgijos. Ir neišsakyto pykčio, ir neišsikalbėjimo. Tai kažkiek galima pajusti ir per vadinamosios pergalės dienos minėjimą. Kita vertus, yra daug progresyvaus jaunimo, naujos kartos politikų, kreipiančių Visaginą gerąja kryptimi, išnaudodami miesto stiprybes, tarkime, inžinerijos srityje. Taigi matau ir labai daug pozityvių dalykų.

Be to, Visaginas kažkuo yra panašus ir į kitus Lietuvos miestus, kad ir į tą pačią Juodupę, kur man teko gyventi. Tai irgi buvo monofunkcinis miestas, kurio didžioji dalis žmonių dirbo fabrike „Nemunas“. Fabrikui sugriuvus, galėjai išgirsti močiutes prie savo laiptinių kalbant apie tai, kaip gerai buvo Sovietų Sąjungoje, kur visi turėjo darbą. Mano močiutė į tai atsakydavo: „Na taip, gaila, kad nė viena valdžia negali jums sugrąžinti nei jaunystės, nei sveikatos, nei grožio.“

Visur rasi tos nostalgijos, tik Visagine jos gal yra daugiau. Bet tikėtis kitaip veikiausiai būtų naivu. 

Visaginas man yra įdomus kaip tapatybės iššūkis. Štai, tarkime, atvažiavęs į Vilnių jau randi čia šimtametę turtingą istoriją, kurią liudija ir knygos, ir architektūra. Jautiesi tarsi įšokęs į sraunią upę, kuri teka savo vaga, ir ką nors keisti gali tik pamažu, minimaliai. O Visagine kaip naujame mieste, kuris stokoja gilių šaknų, turtingos istorijos, tu tarsi gali formuoti tos upės vagą.

Taip, ir, jei ne sovietinis mentalitetas, kuris stabdo naujoves ir gal net priekaištingai žiūri į pokyčius, manau, kad ten irgi galima viską nuostabiai pakreipti, sukurti, kad Visaginas taptų patrauklesnis ir dinamiškesnis miestas.

Didžiausia Visagino problema, būdinga ir Lietuvai apskritai, man regis, yra tai, kad žmonės tarpusavyje nesusikalba. Tad mano projektas yra skirtas ne tiek tam, kad Lietuva susipažintų su Visaginu, bet tam, kad patys visaginiečiai susipažintų su Visaginu. Yra daug žmonių, kurie daro nuostabius dalykus, tačiau nelabai kas apie juos žino. Jei neičiau, neieškočiau, tai taip ir nesužinočiau, kad nereikia išradinėti dviračio, nes kažkas jį jau sukonstravo. Užuot susitelkę, žmonės nori viską statyti patys nuo nulio. 

Neringos Rekašiūtės nuotr.

Aš pats atsimenu, kaip futbolo mokykloje, kai žaisdavome prieš visaginiečius, vienas įdomesnių dalykų būdavo peržvelgti rungtynių protokolą su varžovų pavardėmis. Būdavo galima spėlioti, iš kur ir kokios tautybės tie žmonės. Ne, tikrai ne tik Rusijos, nors buvo toks įsivaizdavimas, kad Visaginas – jau tik rusų miestas. Toli gražu ne. Tačiau man kyla klausimas ne tik apie tai, ar Lietuva žino apie Visaginą, tačiau ir apie tai, ar patys visaginiečiai suvokia savo kultūrinę, tautinę įvairovę ir geba apie tai kalbėti Lietuvai. Ar jie suvokia savo kultūrinę įvairovę ne tik kaip faktą, bet ir kaip vertybę?

Man atrodo, kad pradeda suvokti, tačiau visa tai dar per mažai akcentuojama pozityvioje šviesoje. Manau, puiku, kad turime tokį miestą, kuris toks gausus skirtingų kultūrų. Norėtųsi, kad visa tai būtų matoma dar labiau. Galbūt šiandien Visagine dar trūksta gerų vadybininkų, kurie galėtų pozityviai išnaudoti tai, ką geriausia turi šis miestas. Atrodo, tik imk ir daryk. 

O kaip tau pačiai kilo idėja imtis šio fotografijų projekto, analizuojančio Visagino tapatybę?

Natūraliai. Ten gyvendama vis būdavau nustebinama ir kitiems vis pasakodavau savo atradimus. Pavyzdžiui, kad štai mano kaimynės yra iš Šri Lankos ir gamina taip aštriai, kad, rodosi, laiptinėje prie lifto būtų papurkšta ašarinių dujų.

Socialiniuose tinkluose vis dalydavausi savo atradimais ir pamačiau, kad žmonėms tai yra įdomu. Be to, galėjau į patį miestą ir jo žmones pažvelgti kaip autsaiderė, kurią stebina dalykai, nestebinantys vietinių.

Maždaug prieš metus pasiėmiau savo juostinį fotoaparatą ir išėjau vaikščioti po Visaginą. Pradėjau fotografuoti, ir iš to viskas išsirutuliojo tarsi sniego gniūžtės efektu. Su kažkuo susipažinau, nufotografavau, mane nukreipė pas kitą žmogų, ir taip viskas rutuliojosi. Tada natūraliai susimąsčiau, kas man čia išeina, koks pasakojimas dėliojasi, kas yra svarbu man pačiai.

Galiausiai pradėjau matyti, kad iš nuotraukų jau gimsta istorija. Rugsėjį dalyvavau „Kaunas Photo“ peržiūroje. Buvo atvykusi ir britų dienraščio „The Guardian“ fotoredaktorė, leidėjų iš Vokietijos. Iš jų gavau didžiulį paskatinimą, kad ši istorija yra įdomi. Be to, jie akcentavo, kad monofunkciniai miestai ir jų ateitis yra labai universali problema. Tai aktualu ir Vokietijoje, ir Didžiojoje Britanijoje. Jie kalbėjo, kad ir pas juos vienu metu gali prasidėti tai, kas dabar vyksta Visagine ar kitur. Man šių profesionalų žvilgsnis iš šalies uždegė žalią šviesą, ir pradėjau rimčiau dirbti su šiuo projektu.

Man būtų buvę daug lengviau, jei būčiau mokėjusi rusiškai. Su vietos jaunimu nemažai teko kalbėti angliškai, nes jie nemoka lietuviškai, o aš – rusiškai. Tačiau sutikau ir daug tokio jaunimo, kuris su manimi nesutiko kalbėti rusiškai ar kitaip, nes norėjo tobulinti savo lietuvių kalbą. 

Papasakok daugiau apie tai, kaip fotografuoji. Juk fotografija nėra tik aparato mygtuko paspaudimas, ne tik kompozicija, kai paprašai žmogaus kur nors atsistoti tam tikra poza. Manau, svarbu ir pažinti patį žmogų, jo charakterį, kasdienybę, aplinką.

Kadangi fotografuoju juostiniu aparatu, o juostelėje – tik dvylika kadrų, o viena juostelė kainuoja septynis eurus, tai tada nori nenori privalai atsakingai žiūrėti į darbą. Negali tiesiog pliauškinti tikėdamasis, kad kažkas pavyks ir vėliau galėsi ką nors sudėlioti. Yra žmonių, kurie taip daro, daro įdomiai, ir tai irgi yra galimas metodas.

Bet mano metodas yra kitoks. Aš kaip tik esu labiau linkusi viską perdėm apsvarstyti, sudėlioti. Daug mąstau apie šviesą, kompoziciją, tai, ką tuo kadru noriu pasakyti, ar jis derės su kitomis fotografijomis.

Labai džiaugiuosi, kad Visagine vėl grįžau prie juostinės fotografijos, nes ji mane sustabdo, paskatina galvoti, neskubėti. 

Tavo paroda bus pristatyta Visagine. Ar turi planų ją parodyti ir kitur? Juk, kaip tapo aišku iš mudviejų pokalbio, ji yra aktuali ir svarbi ne tik Visaginui, bet ir Lietuvai ar net Europai, kuri, kaip minėjai, pati svarsto savo monofunkcinių miestų ateities klausimą.

Man labai nesinorėjo rengti parodos kur nors Vilniaus senamiestyje ar kokioje hipsteriškoje vietoje. Ten tuos nuotraukos tiesiog kabėtų ant sienų, kažkas ateitų, išgertų taurę šampano, paplotų man per petį, padovanotų gėlių, ir viskas tuo baigtųsi. Labai norėjau, kad ta paroda būtų socialiai įtrauki ir vyktų pačiame Visagine.

Susidėliojau viziją ir visiškai jai atsidaviau. Nusprendžiau, kad paroda vyks sovietiniame bute. Jame dvi dienas ir naktis gyvens aktoriai, jie atliks performansą. Tie aktoriai nekreips dėmesio į lankytojus ir bus tarsi fonas – sapnas, ateinantis iš praeities ir nukeliantis į praeitį. Šie aktoriai kurs intymumo atmosferą. Noriu, kad žmonės pajustų tai, ką aš jaučiau eidama pas žmones į butus, kai, viena vertus, nebuvo itin malonu eiti į jų privačią erdvę, kita vertus – buvo ir labai smalsu. Juk norisi pažinti, tačiau tam, kad pažintum, turi peržengti ne tik fizinį buto slenkstį, tačiau ir slenksčius savyje.

Be to, bus dar ir visokiausių kitų dalykų. Bus slapta mini paroda. Stengiausi įtraukti į projektą kuo daugiau pačių visaginiečių. Bus galima apsilankyti ir atominės elektrinės simuliatoriuje, kuriame atomininkai būdavo apmokomi prieš eidami dirbti. Tada dar bus irklavimo pamokos ežere su pasaulio čempionu Raimondu. Pas mus Visagine tai ir nuostabu, kad gali mokytis pas pasaulio ir olimpinius čempionus. Matai, jau sakau „pas mus“, vadinasi, jau jaučiuosi miesto dalimi. Bus galima eiti į ekskursiją su basakoju Aleksu, kuris visada vaikšto basas ir turi neformaliojo ugdymo centrą Visagine.

Tikiuosi, kad bent žiemą jis vaikšto ne basas…

Basas, basas.

Be to, į projektą įtraukiau ir moksleivius – tiek rusus, tiek lietuvius. Jie pasitiks žmones, nukreips juos, padės. Labai norėjau, kad paroda taptų švente. Man svarbu, kad žmonės atvažiuotų, pamatytų parodą, įžengtų į kitą erdvę ir joje susidurtų ne tik su fotografijomis, tačiau ir savo pačių stereotipais. Ne pačios nuotraukos, o tai, ką žmonės išsiveš jas apžiūrėję, bus didžiausias parodos laimėjimas.