pexels.com nuotr.

Kai girdime, kad Jėzaus paskelbta Evangelija yra Geroji Naujiena, suvokiame, kad ta Geroji Naujiena ir yra Dievo žmogui dovanota viltis. Viltis, dovanota gyvenimui čia, žemėje, ir amžinybėje.

Ne kartą teko patirti – kai būna sunkiau suprasti Šventojo Rašto tekstą, sąmoningai ieškau vilties Jėzaus žodžiuose ir visuomet, ją atradus, tų žodžių prasmė lengviau atsiskleidžia. Jėzus neskelbė nevilties Evangelijos. Pvz., beveik visose evangelijose jis kalba apie tai, kad jam reikės eiti į Jeruzalę kentėti. Štai Evangelijoje pagal Matą: „Prieš išvykdamas į Jeruzalę Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels“ (Mt 20, 17–19). Atrodytų, tai, kas laukia Jėzaus Jeruzalėje, liūdina, baugina, bet ieškodami vilties šioje Jėzaus žinioje atrandame, kad trečią dieną jis prisikels ir tuomet, prisikėlimo šviesoje, jo kentėjimai ir sunkumai tampa prasmingi. Jo kančia užsibaigia Prisikėlimu.

Yra toks pasakojimas apie muses ir bites. Nors pavasarį ar vasarą, kai žydi gėlės, gamta kvepia žaliuojančia ir žydinčia augalija, toks padarėlis kaip musė dažniausiai vis tiek skrenda ten, kur mėšlas. O bitės, kai tik šilčiau gamtoje, atsibunda avilyje ir iš jo išlėkusios skrenda prie gėlių, žiedelių ir juose ieško medaus. Puikus vaizdas krikščioniškai vilčiai – ieškoti savo aplinkoje, savo kasdienybėje, savo asmeninėje patirtyje, kur yra gėris, kokie įvykiai ar mintys mus atveria vilčiai, ir tikrai ją rasime.

Esame girdėję, kaip šv. Ignacas supranta krikščionybę – jo garsusis posakis yra „rasti Dievą visur“. Ieškoti Dievo ir jį atrasti galima visur ir visada. Ieškoti Dievo ir Jį rasti – tai ir yra vilties kupinas gyvenimas.

Ar jau bandėte ieškoti vilties, kai ištinka artimų žmonių netektis? Man tai padeda išgyventi. Esu praradęs daug man brangių žmonių dėl jų mirties šiam gyvenimui: mama, tėtis, sesuo, du broliai. Jų sunkios ligos, paskutinės dienos prieš mirtį buvo nelengvas išbandymas mano tikėjimui, gyvenimo džiaugsmui. Šias netektis išgyventi padėjo viltinga malda, žinojimas arba stengimasis suprasti, kad Viešpats yra visuose įvykiuose – ir kančioje bei mirtyje. Ieškodamas vilties, aš tarsi atpažinau platesnį ligos ir mirties kontekstą. Man tai ir yra praktinis atsakymas, kad ieškodamas vilties bet kokiuose sunkumuose esi Dievo paguostas. O atvirkščiai, pasilikdamas ar susitelkdamas tik į žaizdą, į artimo žmogaus ligą, nusimeni, apima savigaila, liūdnumas.

Sakydamas, jog reikia ieškoti vilties, kad Šventoji Dvasia galėtų veikti, suprantu, kad tai yra pastanga, sąmoninga nuostata, gyvas tikėjimas, jog Viešpats bet kokioje situacijoje turi išeitį.

Būdamas kartu paskutinėmis mano šeimai brangios sesers Marytės, kuri būdama 48-erių mirė nuo vėžio, dienomis, maldoje prašiau Viešpaties padaryti stebuklą, kad ji pasveiktų, o stebuklui vis neįvykstant atrodė, kad mano prašymo malda tapo bevertė... Tuomet mintyse iškilo kitas maldos būdas – dėkojimo malda, dėkojimas už seserį, kad ji išvis gyveno, kad su ja augau, kad Viešpats dovanojo tiek gražių gyvenimo akimirkų tėvams, kurie po 5 sūnų sulaukė dukros, ir man, ir kitiems broliams, turėjusiems jauniausią sesutę. Ir savo vaikams, ir vyrui ji buvo dovana. Meldžiantis dėkojimo malda atėjo ramybė, išryškėjo šio įvykio prasmė. Sesuo mirė, bet žinau, kad Viešpats jai dovanojo amžinybę, supratau, kad net prašymo maldoje, kai meldžiau seseriai pasveikimo iš ligos, Dievas jai davė daug daugiau – amžinąjį gyvenimą. Tada nurimau ir priėmiau Dievo valią. Tai ir yra viltingos maldos vaisiai.

Prieš penkis mėnesius atsisveikindamas su taip pat nuo vėžio mirusiu vyriausiuoju 59 metų broliu, tik stengdamasis viltingai melstis jaučiau Viešpaties artumą sunkiomis valandomis, pajėgiau dirbti savo apaštalinius darbus, džiugiai liudyti tikėjimą Dievo meile. Tomis akimirkomis man ir atėjo atsakymas, supratau, kad ieškodamas vilties leidžiu veikti Šventajai Dvasiai

Popiežius Pranciškus neseniai išleistoje knygoje apie „Tėve mūsų“ maldą kalba kaip apie viltingą maldą. Jis siūlo apmąstyti šios maldos žodžius ir atrasti, kokia ji tinkama mūsų žemiškam gyvenimui. Vien tardamas žodžius „Tėve mūsų“, aš jaučiuosi saugus, Tėvas tai užtikrina, nesu atskirtas nuo šaknų, nesijaučiu našlaitis. Turiu Tėvą, kuris parodo mano šaknis, mane sergi, veda pirmyn, turiu Tėtį, šalia kurio visada jaučiuosi vaikas, o Jėzus šito ir prašė – būti kaip vaikams.

Ar jau bandei melstis ieškodamas (-a) vilties? Tikėk, kad tai ne kokia nors dirbtina psichologinė pratyba, o Dievo tikrovė. Ieškodamas (-a) vilties, leidi veikti Šventajai Dvasiai, kuri atveria akis, horizontus daug didesnės tikrovės, slypinčios mumyse, aplink mus, amžinybėje.

Laiškai bičiuliams, 2018 pavasaris-vasara

Laiškai bičiuliams