Kunigas Arūnas Peškaitis. Evgenios Levin nuotrauka

LRS narių grupė parengė LR Civilinio kodekso 2.27 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą NR. XIIIP-1327, kuriuo siekiama ištaisyti CK įtvirtintą, bet neveikiančią nuostatą dėl asmens teisės pakeisti lytį. Lietuvos psichologų asociacija savo rašte Seimui ir Vyriausybei šią iniciatyvą vertina kaip pažeidžiančią žmogaus teises. Rašte taip pat teigiama, kad įstatymo projektas nedera su naujausių psichikos sveikatos srities mokslinių tyrimų duomenimis ir psichologų parengtomis psichologinės praktikos gairėmis. Politikai raginami remtis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis bei pasaulio sveikatos, medikų ir psichologų organizacijų rekomendacijomis. Su LPS pozicija galima susipažinti čia: http://www.psichologusajunga.lt/index.php?p=867&lng=lt

Apie tai, kodėl LRS narių teikiamai iniciatyvai priešinasi Lietuvos psichologų ir psichiatrų organizacijos, kalbamės su kunigu pranciškonu ARŪNU PEŠKAIČIU, psichologu, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje dėstančiu pastoracinės psichologijos kursą. 

Teiginius, kad asmens lyties nustatymo teisinis pagrindas yra genetiškai nulemta asmens lytis, Lietuvos psichologų asociacija laiko moksliškai nepagrįstais. Kaip tą pakomentuotumėte? Ko konkrečiai siekia Seimo nariai ir kam prieštarauja Lietuvos psichologų asociacija? 

Seimo nariai siekia teisingo dalyko – panaikinti prieštarą, kuri egzistuoja dėl to , kad Civiliniame kodekse yra įtvirtinta chirurginė lyties keitimo galimybė, tuo tarpu įstatymų šiuo klausimu nėra, tad numatytos galimybės neįmanoma įgyvendinti. Seimo nariai sako, kad lyties keitimo operacija yra absoliuti iliuzija, neaišku, kiek kainuojanti žmogui. Po jos reikalinga nuolatinė hormonų terapija, atsiradus išoriniams kitos lyties antriniams požymiams, tačiau genetiškai toks žmogus vis tiek yra vyras arba moteris. Vadinti tai lyties pakeitimu yra paprasčiausias apgaudinėjimas. 

Šios operacijos pradėtos visai neseniai. Nėra žinomi jų šalutiniai poveikiai ir pasekmės ateityje, po kelių dešimtmečių. Jau dabar esama atvejų JAV ir Didžiojoje Britanijoje, kai žmonės, pasidarę šias operacijas, reikalauja, kad jiems grąžintų tikrąją lytį. Tai yra sudėtinga ir ilgalaikė – nes reikalinga tęstinė hormonų terapija – intervencija į žmogaus organizmą. Kiekvienas mūsų persergame įvairiomis ligomis, kurios gali būti pavojingos gyvybei ir sveikatai. Ir kaip gydyti žmogų, kai jis nuolat pumpuojamas hormonais? Seimo narių iniciatyva yra labai reikalinga ir laiku, ypač perspektyvoje šiandieninio išprotėjusio požiūrio, kurį nenuilstamai propaguoja įvairios organizacijos ir ES institucijos: apie translytiškumą kaip apie normą, apie lyties pasirenkamumą, apie tai, kad lyčių yra ne dvi, o daugybė. Kitos nuomonės laikomos pasenusiomis. 

2015 m. Pasaulio medikų asociacijos pareiškime, kuriuo remiasi LPS, teigiama, kad kiekvienas asmuo gali nustatyti savo paties lytį, tad žmonės raginami tai palaikyti. Iki šiol lyties tapatumo neatitikimas lyčiai, gautai gimimo metu, Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos yra laikomas lyties tapatumo sutrikimu, tačiau dabar Pasaulio sveikatos organizacija rengia naują šios diagnozės vertinimą, pagal kurį tai bus laikoma lyties neatitikimu bei lyties neatitikimu vaikystėje. Kas čia vyksta? 

Lietuvos psichologų sąjungos kreipimesi nėra nuorodų į tyrimus, jame įdėtos nuorodos tik į dokumentus. Vienoje vietoje netgi sakoma: „atsižvelgiant į mokslines normas ir politinius debatus.“ Man labai užkliuvo ši vieta – kokie gali būti politiniai debatai apie žmogaus sveikatos dalykus? Psichologų sąjungos pozicijoje vienoje vietoje dėstoma, kad translyčiai asmenys turi turėti pasirinkimo teisę, lyties keitimas turėtų būti vykdomas chirurginiu būdu, apmokamu valstybės. Kitoje vietoje teigiama, kad translytiškumas bus išbrauktas iš tarptautinio ligų sąrašo. Jei tai bus išbraukta iš ligų ir sutrikimų sąrašo, kaip galima reikalauti šį dalyką, kuris net nėra sutrikimas, gydyti? Bet pačiame LPS rašte randame teiginį: „Nors tai nėra sutrikimas, žmogus jaučia diskomfortą ir nuolatinį stresą.“ Tai ką tuomet vadiname sutrikimu? 

Kiekvienas turi teisę gydytis arba ne, bet jei mes atsisakome normos sąvokos, prarandame pagrindą po kojomis.

Čia vyksta gilesni dalykai, nei mums atrodo. Galime sakyti, kad visa tai prasidėjo 1973 m., kai JAV Psichiatrų asociacija visiškai be jokio pagrindo iš sutrikimų sąrašo išbraukė homoseksualumą. Matome vis didesnį genderizmo ideologijos poveikį psichiatrų, psichologų ir psichoterapeutų organizacijoms. Tai yra siekis atsieti biologinę, prigimtinę žmogaus būtį nuo jo apsisprendimo teisės. Tai yra tam tikras dualizmas apie tai, kad aš, būdamas vyru, galiu save laikyti moterimi, ir man niekas to negali uždrausti. Be to, LPS tekste išdėstytu požiūriu remiantis, tokia pavojinga „lyties ekvilibristika” skatinama, netgi nesant pakankamai priežasčių save laikyti vienu(-a) ar kitu(-a).

Tokia ideologija ir praktikos pražūtingos tuo, kad mes atsisakome kalbėti apie normą ir anomaliją. Kažkodėl tokia kalba laikoma vos ne didžiausia netolerancija žmogui. Kaip kunigas galiu vienareikšmiškai pasakyti - paties homoseksualumo ar jokio kito lytinės tapatybės sutrikimo Bažnyčia nelaiko nuodėme ar, juoba, nusikaltimu. Bažnyčia kalba apie „objektyvią netvarką”, kurią pagal išgales reikia padėti įveikti bet kurioje srityje. Taip pat aš, kaip kunigas, matau ir didžiulę krikščionių kaltę: juk iš mūsų visi žmonės turi patirti gydančią meilę... Deja. O kai taip nėra, tuomet atsiranda „pakaitalai": organizacijos ir institucijos, genamos visiškai kitų interesų. Išrasdami vis naujas mažumas, jie tuos žmones stumia į getą, kelia priešiškumą visuomenėje ir augina neapykantą. Tai „planas”, kuriuo sociume pirmiausia bus naikinama autentiška tolerancija, pakertamos dialogo galimybės.

Atsisakydami normos ir anomalijos turinio bei sąvokos, turime abejoti ir psichoterapijos, psichologijos, medicinos būtinumu. Sirgdamas gripu galiu sakyti, kad juo nesergu. Kai kurios organizacijos kovoja prieš trukdymą žmogui nusižudyti, nes tai, pasak jų, yra laisva žmogaus valia. Mes prarandame galimybę tuos žmones apsaugoti ir jiems padėti, tai nieko bendro neturi su tolerancija ar netolerancija. Kiekvienas žmogus turi teisę į gydymą. Aš nekalbu apie chirurgines – plastines – operacijas, kurios labai pavojingos, bet kalbu apie psichoterapinę, medicininę pagalbą įvairiais atvejais. Kiekvienas turi teisę gydytis arba ne, bet jei mes atsisakome normos sąvokos, prarandame pagrindą po kojomis. 

Jokiais būdais negalime neigti, kad žmonės, kenčiantys nuo lyties tapatumo sutrikimo, gali jausti didžiulį stresą, patyčias, nesupratimą, kad jie gali dažniau bandyti žudytis. Jie turi teisę gauti visavertišką sveikatos apsaugą, tačiau vis dėlto neapleidžia mintis – kodėl pasauliniu lygmeniu teigiama, kad lytinės tapatybės sutrikimas nėra psichikos sutrikimas? 

Kas nutiko, kai homoseksualumas buvo ištrintas iš sutrikimų sąrašo? Homoseksualumas yra asmens psichosocialinės raidos sutrikimas, tai yra įrodyta ir iki šiol nepaneigta. O visi plepalai apie genetinį homoseksualumo paveldėjimą yra tik niekuo nepagrįsti plepalai. Yra studijų apie homoseksualumo istoriją, parašytų psichiatrų, kurie patys yra gėjai. Jie rašo, kad taip, nėra įrodyta, jog homoseksualumas yra paveldėtas genetiškai. Bet daugeliu atvejų – 90 procentų – įrodyta, kad tai – psichosocialinės raidos sutrikimas, kurį lemia santykiai šeimoje. Dažnai tai būna kontroliuojanti motina, psichoanalitikų terminais tariant, norinti susigrąžinti sūnų į savo įsčias. Tuomet sūnus negali normaliai bendrauti su moterimi, jis nori vyro dėmesio. O jei tai nepavyksta, jei tėvo nėra ar jis smurtaujantis, tuomet tai tipiškas kelias į homoseksualumą.

Painiojami du dalykai: norma ir anomalija bei tolerancija ir netolerancija. Ar pripažindami šizofreniją mes diskriminuojame ja sergančius žmones? Mes juos diskriminuojame, kai nenorime suteikti jiems pagalbos, kai juos įkaliname jų ligoje. 

Praradęs savo lytinę tapatybę, žmogus tampa bandymų objektu. Kas nutinka, kai sakome, kad viskas gerai, nėra jokio sutrikimo? Prasideda indoktrinacija švietimo įstaigose, kai šešiamečiams kalbama apie princą ir princą, princesę ir princesę. Praradę normos sąvoką, prarandame ir žmogaus tapatybės sąvoką. Žmogui duota lytis, bet atrasti savo tapatybę – kaip vyro, sūnaus, brolio, mokinio, studento, kaip ir vyro ir moters – kiekvienas turi asmeniškai. Šitiems mažiems žmonėms mes pradedame išmušti pagrindą iš po kojų. Tai ne tolerancijos ugdymas, o proto ir jausmų sumaišties kėlimas. Ir jiems dar sunkiau atrasti savo lytinę tapatybę, nes lytis nėra tik seksas. Lytis yra asmens dimensija. 

Praradęs savo lytinę tapatybę, žmogus tampa bandymų objektu. Kitas blogis: panaikinus sutrikimo sąvoką, žmogus, pajutęs homoseksualų potraukį, tačiau norintis susigrąžinti savo tikrąją lytinę tapatybę, nedrįsta to daryti, nes jam aiškinama, kad viskas yra gerai ir normalu. Tokiu būdu ardomas žmogaus gyvenimas. Šviesaus atminimo kunigas Antanas Paškus, psichologijos ir filosofijos daktaras, gyvenęs JAV, savo knygoje „Kunigo meilės" pateikia skaičius apie atvejus, kai žmogus nori susigrąžinti lytinę tapatybę. 70 procentų tokių atvejų yra sėkmingai išgydoma, anot jo. 

Painiojami du dalykai: norma ir anomalija bei tolerancija ir netolerancija. Ar pripažindami šizofreniją mes diskriminuojame ja sergančius žmones? Mes juos diskriminuojame, kai nenorime suteikti jiems pagalbos, kai juos įkaliname jų ligoje. Dabar taip pradedame elgtis su translyčiais ir homoseksualiais žmonėmis. 

LPS rašte labiausiai glumina noras paneigti prigimtinius vyro ir moters skirtumus, kurie yra įrodyti daugybe eksperimentų.

Aišku, gali vyras gyventi su partneriu vyru. Bažnyčia tą laiko nederamu dalyku, bet ji niekada netaikys draudimo taip gyventi, nes žmogus turi laisvą valią apsispręsti. Bažnyčios uždavinys pakviesti juos į dialogą, padėti jiems gyventi kitaip, jei jie to nori. 

Kodėl viskuo, kas liečia lytį ir seksą, yra taip rūpinamasi? Kodėl nesirūpinama kitais sutrikimais ir ligomis? Profesorė Danutė Gailienė prieš 20 metų žurnale „Naujasis židinys-Aidai“ rašė apie organizacijas, kovojančias su tais, kurie nori sutrukdyti savižudybėms. Ji teigė, kad tos organizacijos labai aktyviai pasisako už eutanaziją, vykdomą neatsižvelgiant į žmogaus valią, nusprendus gydytojui ir artimiesiems. Tuo suinteresuotos draudimo kompanijos, nes sunkių ligonių gydymas labai brangiai kainuoja. Kalbama apie žmogaus teisę pasirinkti, o iš tiesų tai yra žmogaus žudymas. 

Šeimos institucija kelia grėsmę galingai sekso ir pornografijos industrijai. Binarinio lytiškumo suvokimas veda į šeimą, o šeima mažina vartojimą. Šeima taupo, vartoja patvaresnius daiktus, tuo tarpu vartotojiškai visuomenei reikia kuo daugiau vartojančių individų. Kalbu ne vien apie sekso ir pornografijos industriją, kalbu ir apie farmaciją. Darau prielaidą, kad už to slypi didžiuliai finansiniai interesai, sodriai remiantys įvairias asociacijas. 

LPS rašte labiausiai glumina noras paneigti prigimtinius vyro ir moters skirtumus, kurie yra įrodyti daugybe eksperimentų. Šie skirtumai egzistuoja ir pasaulio, santykių suvokime. Tai nėra skirtingos žmonių rūšys. Karlas Gustavas Jungas sako, kad kiekvienas žmogus turi animus ir animą. Šie skirtumai egzistuoja neurologiniu, psichologiniu, fiziniu lygmenimis. Nekalbu apie tai, kad niekas neorganizuoja bendrų moterų ir vyrų futbolo čempionatų. Bet kodėl neigiami akivaizdūs vyrų ir moterų smegenų funkcionavimo, pažinimo, dėmesio paskirstymo, mąstymo procesų skirtumai? Kodėl, pavyzdžiui, nerengiami bendri vyrų ir moterų šachmatų čempionatai? Moterys vidutiniškai prasčiau žaidžia šachmatais – tą įrodė pasaulio čempiono vyro dvikova su pasaulio čempione moterimi. Ji pralaimėjo sausai. Vyrai mąsto globaliai, strategiškai, moterys stiprios savo taktika. Abu mąstymo būdai svarbūs, bet jie skirtingi. 

Amerikos psichologų asociacija, parengusi gaires psichologams, teigia, jog lytis nėra dvinaris konstruktas ir kad lytinių tapatybių yra daug. Ar tą reikia suprasti, kad žmogus kartais gali būti moteris, kartais – vyras, o kartais abu viename? Ką reiškia tų lytinių tapatybių gausa? 

Taip ir sakoma: šiandien gali būti vyras, rytoj – moteris. Nuotaikai atėjus gali būti kokiu nors transvestitu, tai įvardijant kokia nors lytimi. Kai sutrikimą, nuo kurio žmogaus kenčia, paskelbiame norma, laimi grynas verslas. Atsiranda daugybė mėgėjų išmėginti, taip pat ir norinčiųjų pasipinigauti iš žmogaus nelaimės ar noro pabandyti keisti lytinę tapatybę. Lytį atskyrus nuo biologinės, psichologinės, dvasinės žmogaus struktūros kyla chaosas. Vyriškumas ir moteriškumas yra visose kultūrose. Kitas klausimas apie stereotipus ir smurtą lytiniu pagrindu. Ar visai tai išnyks, paskelbus, kad yra 30 lyčių? 

Lyčių binariškumas matomas netgi homoseksualių porų gyvenime ir santuokų ceremonijose. Vienas partnerių demonstruoja, kad atlieka moters vaidmenį, kitas, kad vyro. Kai artisto Boriso Moisejevo buvo paklausta, kodėl jis nevyksta į savo draugo Eltono Johno santuokos ceremoniją, jis atsakė, kad santuoka yra heteroseksualių žmonių gyvenimo dalis. Deja, nemažos dalies taip mąstančių homoseksualių asmenų balsai yra nutildomi. Manau, kad tai, ką apie lytiškumą kalba kai kurios organizacijos, yra nusikaltimas žmonijai. 

Žymi rusų rašytoja Polina Daškova savo mistiniame krikščioniškame trileryje „Laimės šaltinis“ rašo, kad šėtono projektas žemėje XX a. buvo klasių ir rasių kova, o XXI a. tai bus lyčių kova. Su siaubu matau, kaip ši pranašystė pildosi.