unsplash.com nuotr.

Gyvenimas praeina, bet aš jo negyvenu. Kodėl pasirenku tokį gyvenimą, kuris neturi prasmės? Gal todėl, kad apskritai nesugebu pasirinkti. Kai nesugebama pasirinkti tarp mažų dalykų, prie didelių teisingų pasirinkimų tiesiog nepriartėju. Be Dievo teisingai nepasirinksiu. Pasirenku gyventi su Dievu ar būti abejinga, ignoruoti, ar neigti Jį. Neigdama Dievą, pasirenku našlaitės dalią visatoje. Gyvenu savo susikurtame siaurame pasaulėlyje, jeigu į Jį nepriimu Dievo, jeigu Jo nepasirenku. Mano gyvenimas negyvenamas, jeigu jį kuriu pati viena. Be Kūrėjo paramos gyvenimas nepaguostas, aš nepaguosta, gyvenimas nesustiprintas vilties. Patikėdama savo gyvenimą Dievui, turiu tikslą sekti Jo planu, Jo nubrėžtomis gairėmis. Nepasirinkdama Dievo, aš ignoruoju gyvenimą, einu per gyvenimą tarsi elgeta, kuri nieko savo neturi ir nevadina Dievo savo Tėvu ir Jėzaus Kristaus Dievo Sūnumi, nepažįstu nei Šventosios Dvasios. Aš svetima Dievo pasauliui. Svetima sau ir artimui.

Kai Dievo nepasirenku, nepasirenku savęs – be Dievo aš savęs negaliu pažinti. Tampu savo norų įkaite. Kai remiuosi tik savimi, neturiu į ką lygiuotis, nesiekiu aukštumų. Mano ir kitų žmonių ribotumas uždaro mane į ankštą erdvę, kur nėra vietos polėkiui ir stebuklui. Su Dievu viskas yra stebuklas – mano gyvenimas stebuklas. Tokių staigmenų, kurias dovanoja Dievas, aš pati niekur nesurasiu. Be Dievo įkvėpimo mano gyvenimas yra sąstingis, aš nesiekiu to, kas yra giliai įrėžta mano prigimtyje, neigiu pasėtą gėrį mano širdyje. Be Dievo neatpažįstu savęs, kaip paties didžiausio sukurto kūrinio. Ir nepažindama savęs negaliu pasirinkti savo kelio – kiekvienoje kryžkelėje stoviu ilgai, nesugebėdama apsispręsti, nesugebėdama veikti. Veikti pagal save, tai nieko nenuveikti. Jeigu nesiremiu Dievu, blaškausi tarp minčių gausybės, nerasdama atsakymo Mintys be Dievo nesukuria esmingo žodžio. O užgriuvę neatsakyti klausimai uždaro mane netikrume be išėjimo. Kai atėjimas ir išėjimas yra Dievo kelias. Su Juo ir mano kelias.

Unsplash.com nuotr.

Kodėl nesirenku Dievo? Netikiu? Ar nenoriu tikėti? Nenoriu tikėti, kad yra galia didesnė už mane. Bet kartu aš atsisakau tikėjimo, kad yra ir meilė, didesnė už mane. Be tos meilės mano gyvenimas tampa negyventas, tampa praleistas, tarsi tai būtų kažkas nereikšminga. Negyventas gyvenimas nepalieka pėdsako – jis praeina lyg niekam neįdomus praeivis, sukėlęs vėjo gūsį. Praeina nenugyventas gyvenimas be Dievo palaiminimo. Lieku tuščiomis rankomis ir tuščia širdimi, nes, kai bandau pripildyti pati, imu kartotis, sukuosi ratu, lieku vis tame pačiame taške. Kai mano gyvenimas eina mano keliu, jis neina Dievo keliu. Ne Dievo kelias –kelias be tikslo, su pabaiga, o su Dievu kelias begalinis – begalinis ir nesibaigiantis gyvenimas.

O gal galvoju, kad be Dievo bus paprasčiau, laisvė bus be atsakomybės, kai paneigiu Tą, kuris ir davė tą laisvę, aš pripažįstu laisvę kaip teisę, bet ne kaip pareigą pasirinkti atsakingai. Yra Dievo riba žmogui, tik pats Dievas yra beribis. Dievo nustatyta riba man yra dėl manęs, dėl mano išganymo, dėl mano ir aplinkinių žmonių gerovės. Jeigu nepripažįstu Dievo nustatytos ribos. pasirinksiu blogį, atsidursiu nevaldomame pasaulyje, kur beatodairiškai pasirinkdama laisvę, paneigsiu meilę sau, aplinkiniams ir Dievui. Dievo riba yra priesakas, kad atsakysiu už blogus pasirinkimus, galiu taip prarasti gyvenimą.

Jeigu pasirenku negyventi gyvenimo pagal Dievo įsakymus, pasirenku neigimą, pasirenku nuodėmę, kuri mano gyvenimą paverčia klaida. Gyventi sąmoningai klaidingai – pasirinkimas negyventi, bet pildyti savo įgeidžius ir deklaruoti savo susikurtas tiesas, kurios dažniausiai neturi atspindžio gyvenime. Laisvė yra gėris su Dievu. Be Dievo laisvė gali tapti griaunančia jėga, gali sugriauti gyvenimą. Kai pasirinkta laisvė kuria blogus pasirinkimus, ji nekuria gyvenimo, o kuria susinaikinimą. Laisvai pasirinkusi blogį, aš pasirenku mirtį. Kodėl turėčiau rinktis mirtį? Dažnai taip pasirenkama iš nežinojimo, iš silpnumo, iškreiptos tikrovės suvokimo, kai blogis man atrodo gėris. Pasirinkus Dievą, Jis padeda atskirti gėrį nuo blogį. Dievo tikrovė yra gyvenimas.

Tikėdama atrandu Dievą. Netikėdama pažeminu pati save, nes negaliu palyginti savo atvaizdo su Dievo veidu. Nužeminu save iki gyvūno, kuris atsirado atsitiktinai. Aš neatsitiktinė, aš – iš meilės. Iš Dievo meilės. Nes turiu daug gėrio apraiškų, pati to nesugebėčiau turėti. Mano kūrybinės galios pažeistos gimtosios nuodėmės. Mano meilė neturi pradžios be Dievo. Pradžia yra Dievas. Pasirinkdama gyventi be Dievo, pasirenku nieką, pasirenku beprasmybę. Žmogaus susiteikta gyvenimo prasmė yra ribota ir neamžina. Ji turi pabaigą. Dievas neturi pabaigos. Dievo suteikta gyvenimo prasmė atveria nebe žmogišką žvilgsnį. Vedama Dievo aš gyvenu. Jeigu kliausiuosi tik savimi, neperžengsiu ribos, kur galiu sutikti Dievą. Sutikti Dievą padeda tik pats Dievas. Bet Jam reikia pasakyti, kad Jo ieškau. O jeigu Dievo neieškau, tai ko aš ieškau? Gyvenimo be vilties? Negyvenimo. Kai gyvenimas tampa laiko praleidimu, ieškau būdų, kaip tą gyvenimą paįvairinti. Renkuosi ir absurdiškas patirtis, ir savęs neigimą, kad tik kas mane pastebėtų, kas įvertintų. Dievas mane pastebi ir įvertina dėl manęs pačios.

Unsplash.com nuotr.

Negyventas gyvenimas yra iki skausmo graudus. Mano asmenybė neauga, nesitobulėja ir baisiausia, kai aš suprantu, kad gyvenimo negyvenu, o leidžiu, lyg gyvenimas būtų  laiko praleidimo būdas. Bet aš noriu gyventi, tai nereiškia viską paimti iš gyvenimo. Nes gyvenimas apdovanoja tuos, kurie jį myli. Ar galiu mylėti gyvenimą, nemylėdama Dievo? Be Dievo net nesuprantu meilės, nesuprantu gyvenimo, nesuprantu, ar aš pasirinkau, ar mane pasirinko. Kai pasirenku Dievą, tai atsisuku į gyvenimą. Dievas pasilenkia prie manęs ir gyvenimas prisipildo ramybės, mintys tampa aiškesnės, pasirinkimai valdomi.

Mano gyvenimas nudažomas dieviškumo spalva. Aš stoviu prie savo gyvenimo ne viena. Dievas budi kartu su manimi. Prie mano negyvento gyvenimo Dievas budi vienas, aš kažkur toli nerealiose svajonėse, iliuzijų pasaulyje, leidžiu gyvenimo laikui tirpti ir nepalikti pėdsako. Negyventas, sunykęs gyvenimas –  ne mano ateitis. Ne mano pasirinkimas. Todėl vis dar tebeieškau Dievo, kaskart vis Jį atrasdama iš naujo. Kaskart Jį pamildama. Laukdama, kad Dievas padovanos gyvenimą, kurį gyvensiu.